„Žinau, kad Vilniuje ir visoje šalyje kadaise gyveno daug žydų. Mes su vyru vienoje Estijos salų turime nediduką vagonėlį, kartais nuvažiuojame ten pailsėti, bet iki šiol nesugalvojome užsukti į Lietuvą. Dabar, manau, dažniau sustosime Vilniuje“, – išskirtiniame interviu Lietuvos skaitytojams žada trisdešimt septynerių rašytoja.
Viešnagės metu pasiklausyti Deborah Feldman pasakojimo bus galima dviejuose renginiuose: vasario 24 d. Lietuvos žydų kultūros ir tapatybės muziejuje, o vasario 25 d. Vilniaus knygų mugėje.
Ilgai nemačiusi kitokio pasaulio nei sveiku protu nesuvokiamomis taisyklėmis supančiotas Satmaro chasidų kvartalas Niujorke, septyniolikos už beveik nepažįstamo vyro ištekinta, šiandien Deborah Feldman – laisva laisvo pasaulio moteris, drąsiai reiškianti nuomonę televizijos laidose ir straipsniuose.
Mandagiais laiškais leidėjai Jungtinėse Valstijose 2009-aisiais atmetinėjo Deborah Feldman debiutinės knygos rankraštį, nes netikėjo, kad istorija apie jos pabėgimą iš itin uždaros bendruomenės pasieks tiek skaitytojų visame pasaulyje, o knygą dar labiau išpopuliarins „Netflix“ mini serialas „Neortodoksiška“ (angl. Unorthodox), nominuotas net aštuoniems televizijos „Oskarams“ – „Emmy“ apdovanojimams. „Neortodoksiška“ leidybos teisės parduotos daugiau nei dvidešimtyje šalių.
Šiuolaikiško pasaulio centre Niujorke ir XXI amžiuje chasidų moterys skutasi galvas, plikes slepia po perukais, net vidurvasarį mūvi storas kojines su siūle ir kone nuo gimimo žino, kad jų misija – ne lavintis, siekti profesijos, bet virti valgį pagal kašrutą, penktadieniais atsiduoti sutuoktiniui ir stengtis gausinti bendruomenę.
Slapta aistra literatūrai, nuo mažens ne visai leistinais būdais gautos ir po čiužiniu laikytos knygos, vėliau nuo vyro slėptos studijos pagal koledžo suaugusiųjų programą, daug ryžto, drąsos siekti išsilaisvinti iš santuokos ir bendruomenės pančių. Galiausiai – iškovota pergalė, bilietas jai ir sūnui į „kitą“ pasaulį, kuriame jiedu nuo 2014-ųjų yra Berlyno gyventojai, Vokietijos piliečiai.
Pirmąją knygą Deborah rašė paskatinta teisininkės, į kurią kreipėsi prieš pasitraukdama iš bendruomenės. Advokatė išdėstė pasiūlymą: „Galime veikti pagal įstatymus, bet vargu ar laimėsime. Geriausia rinktis kitą, nors ir skausmingą, kelią – viešumą bei atvirumą.“ Taip kilo knygos idėja. Po neįtikėtinos sėkmės leidėjai reikalavo tęsinio – atsirado „Egzodas“, kurio pirminę versiją Deborah vėliau gerokai perdarė.
Interviu žurnalui KNYGOS.lt visame pasaulyje išgarsėjusi rašytoja pasakojo apie tai, kuo antrosios jos vedybos skyrėsi nuo pirmųjų, kaip gyvena jos sūnus ir apie antrąją savo knygą „Egzodas“, kurią jau galima perskaityti ir lietuviškai.
– Kaip klostosi jūsų gyvenimas? Girdėjau, neseniai ištekėjote. Šįsyk vyrą rinkotės sava valia, turbūt kitas jausmas, nei tekant septyniolikos už kitų parinkto sutuoktinio?
– Ištekėjau pernai lapkritį. Taip, tai buvo visiškai priešinga patirtis. Šįkart dėl savo vestuvių nepajudinau nė piršto (juokiasi). Tiesiog nuėjau ir pasirašiau popierius. Nuoširdžiai nenorėjau ceremonijų, ritualų, kuriuos patyriau tekėdama pirmąsyk. Jei matėte serialą, galėjo susidaryti įspūdis, kad tada vestuvėse dalyvavo penkiasdešimt ar šimtas žmonių, tačiau tikrovėje jų buvo gal tūkstantis. Tam įvykiui mes ruošėmės daug mėnesių, išmesta nežinia kiek pinigų... Todėl šįkart norėjau priešingybės – kad būtume visiškai vieni.
– Kaip sekasi jūsų sūnui Izaokui?
– Jam tuoj aštuoniolika. Labai didžiuojuosi sūnumi, nes jis itin savarankiškas ir baigia mokyklą aukščiausiais balais, nors dėl mokslų niekada nespaudžiau. Jau pateikė dokumentus į universitetą Miunchene – tame mieste federalinę ekonomika studijavo ir daktaro disertaciją apsigynė mano prosenelis Gustavas.
Jis, beje, buvo vienas paskutinių studijas baigusių žydų – vėliau jiems aukštasis mokslas tapo neprieinamas. Su Gustavu kai kurias paskaitas lankė Josefas Mengele (karo nusikaltėlis, Aušvico koncentracijos stovyklos gydytojas, garsėjęs išskirtiniu žiaurumu).
Izaokas – šiuolaikiškas vaikinas, gal kiek brandesnis nei bendraamžiai, domisi istorija, jam svarbu teisingumas, jis svarsto, ką reiškia būti visuomenės, bendruomenės dalimi, kalba apie vertybes. Mes nuostabiai sutariame, bet kai kur esame ir labai skirtingi – kitaip ir būti negali, juk turėjome kitokias patirtis.
Beje, jis visai neseniai lankėsi JAV pas savo ortodoksiškus senelius ir tėtį, kuris pasitraukė iš bendruomenės, nebėra toks religingas, tačiau liko konservatyvus. Kai šeima paklausė, kas naujo jo gyvenime, Izaokas atsakė, kad turi merginą. „Ar ji žydė?“ – puolė klausinėti. „Ne, man nesvarbu jos tautybė“, – atsakė sūnus. „Nieko tokio, ji juk gali priimti mūsų tikėjimą“, – nesutriko jo tėtis. „O kodėl turėtų? Mums ir taip viskas gerai“, – stebėjosi Izaokas. „Na jau ne! Turi susirasti žydę“, – seneliai buvo griežtos nuomonės. Pokalbis puikiai iliustruoja trijų kartų požiūrių skirtumus, kuriuos – vėlgi – lemia skirtingos jų patirtys.
– Jūs jau dešimt metų Berlyne, kaip apibūdintumėte šį laiką?
– Kai atsikraustėme, Europa tiesėsi po ekonomikos krizės, bet grėsė visi kiti kataklizmai: 2015-aisiais prasidėjo nevaldoma nelegalios migracijos į žemyną banga, smuko euras. Tada, sakyčiau, visas Vakarų pasaulis išgyveno sunkumus, bet Berlyne tai buvo ypač juntama. Ankstesnio saugumo ir klestėjimo jausmo nebeliko.
Brendau suvokdama, kad yra svarbesnių dalykų nei mano pačios kelias.
Vokietijos kanclerės Angelos Merkel autoritetas susvyravo, o pasaulį sukrėtė teroristų atakos Prancūzijoje, kilusios dėl žurnale „Charlie Hebdo“ paskelbtų pranašą Mahometą pašiepiančių karikatūrų. Paskui pasipylė atakos įvairiuose Vokietijos miestuose, pasikeitė Izraelio politika, tai irgi darė įtaką Vokietijai ir Vakarų Europai, paūmėjo klimato krizė – visko neišvardysi, bet tas dešimtmetis man buvo laikas, per kurį išties suaugau visomis reikšmėmis, sukauptomis patirtimis.
Tai laikas, kai pasijutau stipria ir tapau pasaulio piliete – žmogumi, kuris ne tik auga pats, bet ir kaip visuomenės, aplinkos dalis. Žinote, galvoju, kad trys pirmi gyvenimo dešimtmečiai buvo kupini naivumo – tai normalu, kai esi jaunas, nes vaikystėje ir jaunystėje smalsiai tyrinėjame ne tik pasaulį, bet ir patys save. Berlyne iš to išaugau, ėmiau labiau kreipti dėmesį ne į save, o į savo santykį su pasauliu, ne kaip jis veikia mane, o kaip aš galiu daryti įtaką jam. Tad brendau suvokdama, kad yra svarbesnių dalykų nei mano pačios kelias. Tuo pat metu ieškojau, kas sieja kiekvieną mūsų per asmenines patirtis.
– Kaip esate rašiusi, po pirmos knygos sėkmės leidėjai jums siūlė greitą kelią toliau mėgautis šlove: įsilieti į laisvą amerikietiškąjį gyvenimą ir aprašyti, kaip ten gerai, kur „seksas, narkotikai, rokenrolas“, bet pasirinkote kitą gyvenimą Europoje. Kodėl?
– Aš tikrai norėjau prisijaukinti tą amerikietiškąją svajonę. Tačiau augusi aplinkoje, kur viską lėmė kelių šimtmečių tradicijos ir taisyklės, už jos ribų nesijaučiau sava – stengiausi tapti TO pasaulio dalimi, bet žmonės manęs tokios nematė. Praraja tarp manęs ir jų buvo per didelė. Nuvykusi į Europą įsitikinau, kad žmonės čia turi kitų įpročių, kitą gyvenimo patirtį, kuri kažkuria prasme artimesnė tai, kurioje augau.
Žinau, kalbu painiai, bet Europoje supratau, kad čia mane priims greičiau nei Amerikoje. Čia žmonėms svarbiau kiekvieno jų istorija, šaknys. Tiesiog jaučiau, kad mano sėkmė, mano ateitis yra Europa, nors ir užaugau Jungtinėse Valstijose. Bendruomenė, kurioje gimiau ir sulaukiau pilnametystės, į Ameriką atvyko iš Europos ir net nebandė integruotis. Jie taip pat uždarai gyventų bet kur.
– Ar po pasitraukimo iš bendruomenės buvote įkėlusi koją į savo vaikystės rajoną Niujorke?
– Gal porą kartų jutau didelę pagundą užsukti ir pamatyti, kaip ten viskas atrodo. Bet greitai tai išgaravo, nes išėjus knygai tapau gerai žinoma, daugybė žmonių bendruomenėje ėmė linkėti man blogo, todėl vien pasirodyti kur nors šalia tapo pavojinga. O ir pati įsitikinau, kad nuo šiol mano namai – Berlynas, kur esu mažiau atpažįstama ir laisva. Kitose vietose, net Jeruzalėje, nebūčiau tokia saugi, nes daug kas tebepyksta dėl to, ką padariau.
– Kodėl nutarėte papildyti savo antrąją knygą „Egzodas“?
– Knyga Amerikoje pasirodė netrukus po to, kai išėjo „Neortodoksiška“, kurios sėkmė buvo didžiulis netikėtumas leidyklai. Ji mane spaudė kuo greičiau rašyti kitą knygą, kad pasinaudotume debiutinės šlovės spinduliais. Sakė, kad reikia kalti geležį, kol karšta, – žmonėms čia ir dabar įdomu, kaip gyvenu dabar, nes pirmoji knyga paliko intrigos, kaip man sekasi tvarkytis naujame pasaulyje.
Buvau prispausta rašyti, nors po „Neortodoksiškos“, pasirodžiusios 2009-aisiais, buvo prabėgę vos treji metai. Ką apie tokį trumpą laiką gali parašyti?.. Klausiau, ko iš manęs tikisi. Atsakė, kad papasakočiau, kaip tapau tikra amerikiete, mėgaujuosi laisve, seksu ir visais šio pasaulio malonumais. Pagalvojau, kad nieko panašaus dar nepatyriau, bet gal reikia bandyti? Na, jei jau tokia turėtų būti mano istorija... Jie mane lyg ir įtikino dalykais, kurių nė nebuvo.
Atvykusi į Berlyną supratau, kad netapsiu tuo, kuo nesu. Čia sutikau mažytį nepriklausomą leidėją, kuris norėjo išversti ir išleisti mano pirmąją knygą „Neortodoksiška“. Dvejojau, kad nieko gero iš to nebus, nes amerikiečiai leidėjai dar 2012-aisiais Frankfurto knygų mugėje visiems ją siūlė – niekas, ničniekas nesusidomėjo, nors „Neortodoksiška“ buvo pristatoma kaip didelė sensacija.
Visi sakė, kad tema pernelyg jautri, o knyga gali tik sukelti antisemitizmo bangą. Taigi mano leidėjai amerikiečiai buvo nuleidę rankas kam nors užsienyje parduoti knygos teises. Tik mažyčiam vokiečių leidėjui neatrodė, kad kils kokių nors problemų: „Manau, ši knyga žmonėms patiks, vokiečių skaitytojai niekuo nesiskiria nuo amerikiečių.“
Jis paskambino į Ameriką ir prisistatė: „Esu vienintelis leidyklos darbuotojas, turintis vieną kabinetą ir išleidžiantis keturias knygas per metus. Noriu pirkti teises leisti „Neortodoksišką“.“ Kaip sakė, taip padarė. Vokietijoje knyga ir jos mažulytė leidykla sulaukė neįtikėtinos sėkmės.
Žinoma, paskui leidėjas pasakė tą patį, ką ir jo kolegos amerikiečiai: „Dabar reikia naujos knygos.“ Net nusipurčiau: jokiu būdu, nes esu labai nepatenkinta tuo, kas parašyta. Tada pasiūlė pakeisti, ką noriu, ir papildyti. Šis variantas tiko. Sėdau ir kai ką perrašiau, gerokai papildžiau nauja informacija, kaip gyvenu. Į ją įdėjau ir savo proprosenelės istoriją, nes ją išsiaiškinau tik Vokietijoje – giminei tai buvo tabu, nė vienas apie ją neužsimindavo.
Mano prosenelis slėpė savo tapatybę, įsigijo padirbtus dokumentus. Tą sužinojau tik tada, kai pati kreipiausi į Vokietijos instancijas dėl pilietybės, mano prašymo pagrindas ir buvo jo vokiškos šaknys. Šeimos paslaptis buvo atskleista tik tada, kai su advokate nuvykome į Miuncheną raustis archyvuose. Tuomet ir išgirdau, kad dokumentai netikri. Jei nebūčiau persikėlusi į Vokietiją, niekada to nebūčiau sužinojusi. Ši istorija tapo knygos ašimi – juk kartais atrandame save tik suvokę, iš kur atėjome, kokie žmonės buvo mūsų protėviai, ką iš jų paveldėjome.
Išsamesnis interviu – žurnale KNYGOS.lt, kuris bus nemokamai dalijamas Vilniaus knygų mugėje BALTO stende (5.A10) ir platinamas knygos.lt.
SUSITIKIMAI SU DEBORAH FELDMAN
Vasario 24 d. 18 val. Lietuvos žydų kultūros ir tapatybės muziejuje (Pylimo 4A), konferencijų salėje, rašytoją kalbins Dovilė Filmanavičiūtė.
Vasario 25 d. 11 val. VILNIAUS KNYGŲ MUGĖJE, LITEXPO 5.3 konferencijų salėje, rašytoją kalbins Živilė Kropaitė-Basiulė.
