Gyvenimas ir rašymas žengia koja kojon: vakaro pasakaitės sūnui virto knygomis vaikams. Pastaruoju metu rašytoja bando jėgas poezijoje. Gyvena Rygoje, o vaikystę praleido Puopėje netoli Ventspilio. Ten teka Rinda – romano „Upė“ prototipas. Nors rašytojos atsiminimuose tos apylinkės nėra saulėtos vaikystės vieta, upės vaizdinys įsiliejo į garsiausią Lauros Vinogradovos kūrinį. Romanas apdovanotas Europos Sąjungos literatūros premija, išverstas ir į lietuvių kalbą. Lietuviškai galime skaityti ir L. Vinogradovos knygą vaikams „Tėtis ir šuo“.
„Žodis tebeturi didžiulę jėgą, ypač užrašytasis, išliekantis, – įsitikinusi kūrėja. – Ir noriu priminti, kaip glaudžiai visi esam susiję, kokią svarbią įtaką darom vieni kitiems. Nemandagūs, pasipūtėliški mano žodžiai pardavėjai gali virsti, tarkim, antausiu jos vaikui. Taigi pasauliui galiu dovanoti grožį, bet galiu ir daryti žalą.“
Apie dėmesį detalėms savo kūryboje rašytoja sako: „Gyvenimas – ne vien didieji įvykiai, minčių skrydžiai ir emocijų proveržiai. Gyvenimas pilnas mažmožių, ir jie tikrai svarbūs. Gyvenimas pilnas spalvų ir tekstūrų, skonių ir matmenų.“
Gavusi tarptautinę premiją, L. Vinogradova davė interviu latvių kultūros ir filosofijos žurnalui „Punctum“. Ją klausinėjo kultūros žurnalistė Jūlija Dibovska.
– Kokie dabar pojūčiai – džiaugsmas ar kai kas sudėtingiau?
– Be abejo, sudėtingiau. Vos tik paskelbė žinią – ir prasidėjo. Būčiau norėjusi išsiversti vien su džiaugsmu. Bet laukia didžiulis darbas, teks atstovauti ne tik sau, ne tik „Upei“ – visai latvių literatūrai. Man tai sunku, niekad netroškau tokios viešumos.
– Ar sukdama į kūrybą manei, kad tai bus sėdėjimas šešėlyje?
– Man atrodė, gana pačių knygų.
– Ambicijos tau nepadeda?
– Man trukdo. Tarkim, „Upės“ atvejis: ilgai negalėjau išsiųsti rankraščio, nes bijojau. Čia turėjo būti mano aukštesnis lygis, o aš baiminausi, kad taip nėra.
– Kaip supratai, kad jau laikas?
– Vyras baksnojo: ar išsiuntei, ar išsiuntei?
– Kaip kilo mintis, kad „Upę“ iliustruos tavo vyras?
– „Upė“ – pasakojimas apie santykius, buvimą kartu, pasilikimą kartu, apie tai, jog ne visada reikia pabėgti, kad atrastum save. Man buvo svarbu, kad iliustruotų vyras. Mintis tikrai ne tokia: žiūrėk, pasauli, kaip mums viskas gerai, gražu – happy story. Svarbu, kad yra vyrai ir žmonos, o buvimas kartu nekenkia ir darbui.
– Kada pajutai, jog kalbi savitu balsu, turi savo stilių?
– Dėl technikos visada rasčiau prie ko prikibti. Bet man svarbiau būti drąsiai. Kad papasakočiau taip, kaip galvoju. O savo balsą pajutau pradėjusi gauti užsakomųjų darbų. Kai suvokiau, kad žmonės suprato, kaip aš rašau. Užsakomuosiuose darbuose iš manęs paprastai laukiama emocijų.
– Kokią įtaką tai daro tavo kūrybingumui?
– Nuostabiai padeda, kilsteli. Lyg namų darbai literatūros akademijoje. Pavyzdžiui, tuo metu, kai nutariau, jog vaikų literatūra – ne mano daržas, sulaukiau užsakymo advento kalendoriui. Ir buvo labai smagu, tiesiog įkvėpė.
– Kodėl manai, kad vaikų literatūra tau netinka?
– Suaugusieji man patinka labiau. Yra kur pasikapstyti.
– Kas tavo skaitytojas?
– Nors atrodė, kad rašau moterims, paaiškėjo, kad ir vyrai mane skaito. Labai tikiuosi, kad mano skaitytojai yra nesibaidantys tikro gyvenimo. Neretai girdžiu: kiek gi galima rašyti apie tas sunkias vaikystes? Bet aš iš tų, turėjusių sunkią vaikystę, ir man svarbu neapsimesti, kad viso to nebuvo. Tai nereiškia, kad dabar visai Rygai reikia imti raudoti. Mano tikslas nėra graudinti ar kelti gailestį. Ir su tokia patirtimi galima gyventi normaliai. Reikia tai suvokti ir gyventi. Gyvenimas tęsiasi.
– Upės metafora palyginti paprasta. Čia lakonika ir spontaniškumas?
– Tai mano vaikystės dalis – kurį laiką esu gyvenusi prie upės. Dar nesu niekam prasitarusi, kad įtakos turėjo daina „Upė vandenis neša“: Zigmāro Liepiņio muzika, Māros Zālītės žodžiai. Klausiausi, suveikė. Truputį prisidėjo kosmosas.
– Talpus, trumpas, geras pavadinimas. Ar buvo kitų variantų?
– Sunkiausias uždavinys rašytojui – sugalvoti pavadinimą.
– Maniau, sunkiausia parašyti romaną.
– Ne, aš paprastai užsirašau pavadinimą ir tada valandą galvoju. Keičiu.
– Europos Sąjungos premija reiškia, kad „Upe“ domėsis užsienio leidėjai. Kokia kalba šią knygą labiausiai norėtum matyti?
– Šiaurės šalių kalbomis. Kad ir estų. Man patinka slopinamas skambesys, regis, aš pati šiek tiek panašiai rašau.
– Jautiesi Šiaurės Europos rašytoja?
– Esu jautusis kaip šiaurietė, ir ne vien dėl išvaizdos. Mums nutiko taip, kaip nutiko – latviai buvo užspausti, o šiauriečiams pavyko išlaikyti pasitikėjimą savimi. Dabar mes atgaunam šią savo jėgą, savimonę. Žvelgiu romantiškai: Šiaurės šalių kalbos, muzika, vienatvė tamsoje, gamtos ritmai, atstumai tarp namų... Žinoma, esu patyrusi ir jų literatūros poveikį.
– Ar matai atstumą tarp pirmojo savo apsakymų rinkinio ir „Upės“?
– Matau. Apsakymai – tiesiog mano rašymo pradžia. Tuo metu gyvenome Ventspilyje, sūnus buvo mažas. Iki šiol stebiuosi, kaip greitai jie tapo knyga. Iš tikrųjų buvo taip: mirė mano brolis. Ir tai išsprendė svarbų klausimą. Supratau, kad noriu gyventi. Jei gyvenimas gali taip staiga, vieną akimirką baigtis... Viską pervertinau. Toks pojūtis, kad broliui išėjus įgyju savo balsą. Man nebuvo vis vien, ką galvoja kiti. Bet atrodė, kad reikia prabilti, jeigu jau turi ką pasakyti. Nebėra priežasčių to nedaryti. Tai buvo drąsa. Aš ir jauniems autoriams sakau: reikia drąsos. Nebijoti neigiamų atsakymų, nebijoti nuomonių. Prieš tai tylėjau, gyvenau ramiai ir kukliai. Taip, tada aš skaičiau, tik skaičiau. O dabar skaitau daug mažiau, nes rašau. Brolis mano gyvenime buvo labai svarbus. Kai jis mirė, aš gimiau antrąkart, prasidėjo visai kitoks gyvenimas, sutikau vyrą, gimė sūnus. Gyvenimas pasidalijo į dvi dalis: su broliu ir po to.
– Kaip tau pavyksta šeimos gyvenimą derinti su literatūra?
– Vizma Belševica pabambėdavo, koks sunkus kasdienis gyvenimas. Man irgi norisi bambėti, nes išties nelengvas. Šiuo metu dažniau rašau mintyse ir tik kažkaip ištaikiusi laiko visa tai „atkalenu“ klaviatūra.
– Naktimis?
– Ne, naktimis miegu. Anksčiau nebuvo gaila ir nakties laiko. Bet dabar mano „prasiveržimai“ – valanda ar dvi bibliotekoje.
– Tau nereikia savo kambario rašymui?
– Sūnus išmokė, kad pakanka tik kompiuterio. Apsakymus esu rašiusi bibliotekoje. Įsigyvenu į istoriją, į veikėją. Aš esu ten, man vis viena, kas aplinkui.
– Ar sūnus supranta, kad jo mama rašytoja?
– Dabar taip. Didžiuojasi. Vakar apsižiūrėjo: kodėl mūsų lentynose dvi „Upės“? Sakau: mane už ją apdovanos. Jis: ar man už tai bus LEGO? Paklaustas, kuo dirba mama, atsako, kad rašytoja. Iš pradžių sunkiai taikstėsi su mano rašymu, jautė, kad tai mane iš jo atima.
– Tave įkvepia socialinės temos?
– Socialinė sfera man apskritai svarbi, nes pati joje darbuojuosi, įsitraukiau į bendrijos Debesmanna veiklą. Buvo toks jų projektas mamoms, patiriančioms pogimdyminę depresiją. Aš depresijos, gimus sūnui, nepatyriau, bet lengva nebuvo. Taip atradau šią bendriją. Dabar Debesmanna plečia veiklą, nesibaimina imtis jautrių temų, pavyzdžiui, savižudybių. Neseniai dalyvavau vaikų mentalinės sveikatos savaitės renginiuose. Kviečiau įvairius rašytojus prisidėti – sukurti ir perskaityti apsakymus ta tema. Atsiliepė tiek daug autorių! Dacė Vīgantė, Jana Eglė, Lilija Berzinska ir kiti, iš viso keliolika. Ir jei dar į ką nors panašaus įsitrauksiu, tai tikrai atsispindės kūryboje.
Parengė ir vertė Audrius Musteikis
Vasario 24 d., šeštadienį, 15 val. 5.3. salėje Vilniaus knygų mugėje, leidykla „Odilė“ kviečia į susitikimą su latvių prozininke Laura Vinogradova, tarptautinio pripažinimo sulaukusio romano „Upė“ ir knygos vaikams „Tėtis ir šuo“ autore. Rašytoją ir jos knygų vertėją Audrių Musteikį kalbins literatūrologė Laura Laurušaitė. Su skaitytojais latvių prozininkė taip pat bendraus ir autografus dalins 16 val. „Odilės“ stende 5.D01.
