Apie tai diskutavo menininkas ir kuratorius Vytenis Burokas, literatūrologė Jūratė Čerškutė, dalyvavę trečiadienio pokalbyje Vileišių rūmuose „Įtekstintas miestas“. Renginį moderavo A.Traškelytė, o papildomai į kelis klausimus atsakė S.Jokštytė.
Kai kurie tekstai Antakalnyje gali išlikti ilgam laikui
„Vilniaus kontekstuose“ savo kūrinius pristato poetai Aidas Marčėnas, Edmondas Kelmickas, Dainius Dirgėla ir Ieva Gražytė; poetas, vertėjas ir kritikas Rimas Užgiris; operų režisierė Dalia Ibelhauptaitė; grupės „Foje“ įkūrėjas ir centrinė figūra Andrius Mamontovas; „Auksinius scenos kryžius“ pelnę dramaturgė Birutė Kapustinskaitė ir aktorius Rytis Saladžius, o taip pat – tekstų kūrėja ir scenaristė Solveiga Masteikaitė. Į projektą grįžta ir teatro kritikės, prozos tekstų autorės Viktorijos Ivanovos (1988–2018) tekstas, sukurtas 2017-aisiais – pirmojo projekto metu.
S.Jokštytė 15min pasakojo, kad jeigu niekas nepasikeis dėl koronaviruso situacijos, 3 iš visų turimų tekstų gali visam laikui nugulti Antakalnyje ant fizinių pastatų sienų. Juos balsuodami išrinktų patys rajono gyventojai.
Dalinosi asmenine patirtimi
A.Traškelytė 15min pasakojo apie laiką, kai pačiai teko gyventi Antakalnyje. Pasak jos, tai buvo pirmasis kartas, kai teko matyti, kaip mieste prabėga voveraitės, o pro langą matosi vaizdas į kapines: „Tada tikrai supranti, jog tikrai esi sename ir architektūriškai svarbiame mieste, kuriame taip pat yra daug žalumos.“
Antakalnis visada buvo arterija, kuria judėdavau.
S.Jokštytės teigimu, Antakalnis „čia gyvenusiems žmonėms visada palieka gilų rėžį atmintyje“. „Pati aš esu iš Valakampių, o Antakalnis visada buvo arterija, kuria judėdavau. Jis yra savas ir įdomus, nes čia gyveno daug kultūros veikėjų, menininkų, mokslininkų, o kitoje gatvės pusėje buvo darbininkų namai, – pasakojo ji. – Čia yra ir bažnyčių, nuostabios kapinės, kurioje palaidoti įvairiausi žmonės, yra daug ligoninių. Man jis labai tikras, nes žmonės čia iš tiesų vaikšto į mokyklas, bėgioja iš pamokų ir eina į parduotuves“, – pasakojo ji.
„Man Antakalnis maloniausias, nes jis Vilniuje – kontrastingiausias. Jis toks ilgas! Nusileidęs nuo Sapieginės viršūnės susiduri su upe, kuri visą landšaftą ir formuoja. Tada norisi sakyti – brač, gal reiks ir sukurti kokį kūrinį, dedikuotą Antakalniui ar Vilniui“, – pasakojo V.Burokas.
J.Čerškutė prisiminė laikus, kai tik atvažiavo į Vilnių ir „tradiciškai reikėjo važiuoti stojimo į universitetą popierius pasirašyti Saulėtekyje“. „Kai su tėvais bildėjome Antakalniu, kuris, kaip Vytenis gerai pasakė, yra ilgas, čia daug šviesoforų, ši žaluma mane labai jaukiai apsupo, nes priminė vaikystę Rokiškyje. Beje, didžioji dalis Antakalnio namų yra to tipo, kuriuose gyveno mano seneliai. Mane apsupo ramybė ir supratau, kad viskas gerai“, – atsiminimais dalinosi ji.
Vilniaus fenomenas ir kūrybinis potencialas
A.Traškelytė diskusiją pradėjo perfrazuodama rašytojo Tomo Vaisetos mintį. Jis teigė, jog norint būti pripažintam – būtina kažką arba visą kūrybą dedikuoti Vilniui.
J.Čerškutė nesutiko su T.Vaisetos mintimi, nes, jos manymu, šiuolaikiniame lietuvių romane Vilniaus yra mažai. O pastarųjų metų lyderis yra knygos apie Šiaulius autorius Rimantas Kmita.
„Kiekvienais metais renkame kūrybiškiausių knygų dvyliktuką. Tais pačiais metais, kai sąraše buvo R.Kmita su „Pietinia kronikomis“, rinkimuose dalyvavo ir žymaus Lenkijoje gyvenančio dalininko Stasio Eidrigevičiaus biografinė poema „Giedanti gaidžio galva“, parašyta panevėžietiška tarme. Kadangi lietuvių literatūra yra ganėtinai maža, tai neretai iš 2–3 knygų formuojame tendenciją. Pamenu, kad tuomet kalbėjome, jog atsiranda tekstų apie gyvenimą regionuose jų šnekta“, – pasakojo ji.
Vertindama paskutiniuosius 10 metų literatūroje, J.Čerškutė mano, jog Vilniaus kaip tik stinga. Ji pasakojo apie nepriklausomybės pradžioje „siautėjusius“ nepriklausomybės metraštininkus Ričardą Gavelį bei Jurgį Kunčiną. Perfrazuodama Jurgos Ivanauskaitės žodžius, išsakytus po R.Gavelio mirties, J.Čerškutė sako, kad netekus šių rašytojų, prozoje atsivėrė juodoji skylė. „Nebeliko rašytojų, kurie slampinėdavo Vilniaus gatvėmis, girtuoklysčių ir bohemos maršrutais, – mąstė ji. – Vilniaus tema literatūroje buvo sustabdyta iki 2008 metų, kai debiutavo Kristina Sabaliauskaitė. Vilnius tada persikėlė į istorinio romano lygmenį.“
Atsakydamas į moderatorės klausimą V.Burokas teigė, jog gali būti sėkmingu menininku Vilniuje ir nekurdamas apie jį. „Tačiau norėdamas prasmingai tęsti savo vilniečio būtį mieste, galima sąmoningai apsispręsti paveldėti tam tikrus pasakojimus ir šią estafetę tęsti“, – tęsė jis.
V.Burokas atkreipė dėmesį į diskusijos pavadinimą „Įtekstintas miestas“. Jo nuomone, „keista, jog menuose imama ieškoti prieigų prie miesto, kai jis tampa integralia kūrinio dalimi“.
Ji taip pat kalbėjo apie savo mėgstamą savoką „semantinę atmintį“ – bendruomenės žinojimai, per tekstus ir lūpas perduodami kitiems jos nariams neva faktai. Jo nuomone, šio žinojimo bėda tame, kad ji „paremta verbalizacija“ arba „bendruomenės mitu“.
„Be to, atėjus jau su užtikrintu žinojimu į kitą bendruomenę ir teigiant, jog kažką žinai apie Vilnių, paaiškėja, kad tavo žinojimas, tavo mitas nesutampa su kitos bendruomenės – lenkiško, žydiško ir t.t. – Vilniaus mitu. Ši ilgus metus žiojėjusi stigma, kad jį reikia atrasti iš naujo ir paversti „mūsų“ mitu, yra kiekvienos kartos užduotis“, – diskutavo V.Burokas.
