Kitados poetas Sigitas Geda yra rašęs: „Buvau į Lietuvą išėjęs...“, o pavarčius šią antologiją, galima būtų pasakyti: „Buvau į Vilnių išėjęs...“ Leidinys sudarytas tartum savotiškas Vilniaus žemėlapis su jame skirtingų laikų bei kalbų poetų išryškintomis esminėmis miesto vietomis, gatvėmis, architektūros paminklais, o kartu ir dalykais, kurie nesutelpa į fizinę erdvę – debesimis, mitais bei sapnais.
Solidžioje knygoje Vilnius pasirodo ne tik kaip poezijos šaltinis, įkvepiantis poetus įvairioms būsenoms, bet ir savotiškas veikėjas, kurio esminiai bruožai vis atsikartoja skirtingų epochų tekstuose, o kartu vis nustebinantis netikėtais atradimais ir vaizdiniais.
Nors didžiąją knygos dalį sudaro šiuolaikinių poetų kūriniai, tačiau ypatingas dėmesys čia skiriamas ir poetinei Vilniaus tradicijai – lenkų, jidiš, baltarusių, ukrainų, rusų kalbomis rašiusiems ir Vilniuje gyvenusiems bei kūrusiems poetams.
Pasak vieno šios antologijos sudarytojų bei vertėjo M.Kvietkausko, „ne vieno kitakalbio autoriaus tekstai, būtini išsamiai Vilniaus poetinei tipografijai, formuojantys svarbias jos vietas, šioje knygoje pirmąkart prabyla lietuvišku vertimu“.
Knygos išleidimo proga su M.Kvietkausku ir pasikalbėjome apie poetinį Vilniaus žemėlapį, iš užmaršties prikeliamus poetinius balsus, vietas, kurios gausiausiai aprašytos Vilniui skirtuose eilėraščiuose, „juodąsias skyles“ bei miestą, kuris iki šiol stebina ir įkvepia.
– Prieš penkiolika metų pasirodė poeto Aido Marčėno sudaryta poezijos antologija „Iš Vilniaus į Vilnių“. Tačiau ši, 700 metų jubiliejui skirta knyga, nėra tiesiog skirtingų autorių eilėraščių rinkinys: į miestą siūlote įžengti ir juo pasivaikščioti. Papasakokite, kaip gimė būtent tokia knygos koncepcija?
– Drauge su kolega Alvydu Šlepiku skaitėme iš dalies atrinktus šiuolaikinių poetų eilėraščius, aš lygiagrečiai atrinkinėjau bei verčiau daugiakalbius poetinės Vilniaus tradicijos tekstus ir pradžioje manėme, kad antologiją taip pat sudarysime pagal autorius.
Tačiau kuo toliau, tuo labiau šie tekstai jungėsi į tam tikras poetines vietas. Buvo nuostabu atrasti, kaip konkrečios Vilniaus gatvės, vietovės įvairiais laikais įkvepia skirtingus poetus ir tampa labai konkrečiomis jų eilėraščių lokacijomis.
Ypatingas dėmesys čia skiriamas ir poetinei Vilniaus tradicijai – lenkų, jidiš, baltarusių, ukrainų, rusų kalbomis rašiusiems ir Vilniuje gyvenusiems bei kūrusiems poetams.
Daugiausia teko atrasti poetinių tekstų, kuriuose minimi Aušros vartai. Iš jų galima būtų net sudaryti atskirą poezijos antologiją.
Lygiai taip pat per skirtingus laikmečius keliauja ir įvairios Vilniaus gatvės. Tarkime, nesunkiai poezijos antologija susidarytų ir iš eilėraščių apie Vokiečių gatvę. Arba eilėraščiai apie konkrečias bažnyčias – tokių taip pat gausu įvairių poetų kūryboje.
Pastebėję šią tendenciją pamėginome sudėlioti tam tikrą poetinio Vilniaus žemėlapį ir pažiūrėti – ar šie tekstai jungiasi į visumą, o gal taip ir lieka pavieniui. Ir, mūsų nuostabai bei džiaugsmui, paaiškėjo, kad eilėraščiai tarpusavyje kalbasi, o skirtingi balsai vienas kitą papildo ir pratęsia.
Vilniaus poezijoje esama tokių bendrų motyvų, kurie išreiškia miesto tapatybę per įvairius simbolius ir būsenas. Vienas tokių – Vilniaus debesys.
Kita vertus, bedėliodami eilėraščius pagal šį principą, netrukus turėjom pripažinti, kad ne visi jie sutelpa vien į fizinę erdvę, konkrečią apibrėžtį miesto žemėlapyje. Juk Vilniaus poezijoje esama tokių bendrų motyvų, kurie išreiškia miesto tapatybę per įvairius simbolius ir būsenas. Vienas tokių – Vilniaus debesys, kurie pasirodo tiek Witoldo Hulewicziaus, Czesławo Miłoszo, Juditos Vaičiūnaitės bei kitų poetų tekstuose.
Šitaip apsisprendėme šios antologijos žemėlapį „braižyti“ remdamiesi ne tik fizinės miesto erdvės matymu, bet ir tuo, kas nepriklauso architektūrai ir gatvių labirintams, tačiau yra neatskiriama Vilniaus patyrimo dalis – debesys, sapnai, mitai ar įvairiausios būsenos patiriant šį miestą tiesiog juo vaikštant.
– Ar galima sakyti, kad sukūrėte savotišką poetinio Vilniaus maršrutą ir dabar pasiėmus į rankas knygą išties galima būtų juo pereiti skaitant įvairių laikų poetų eilėraščius?
– Be jokios abejonės. Remiantis šia antologija galima būtų sudėlioti net ne vieną maršrutą, o vaikščiotojai ir poezijos piligrimai galėtų ne tik pereiti eilėraščių nužymėtomis gatvėmis, bet ir stabtelėti ties konkrečiomis eilėraščiuose įvardytomis bei aprašytomis vietomis. Tokiu būdu galima būtų ne tik įsijausti į poeto ar poetės būsenas, potyrius, bet ir pamatyti, kas per laiką nutiko šioje vietoje.
Populiariausias tarp miegamųjų rajonų – Karoliniškės. Tai susiję ne tik su tuo, jog kažkuriuo metu šiame rajone gyveno ar tebegyvena dalis poetų, tačiau ir su naujosiomis atminties vietomis.
Man pačiam buvo nuostabu atrasti, kaip poetiniame lauke susitinka ir kalbasi, tarkime, Abraomo Suckeverio ir Kazio Borutos eilėraščiai parašyti stovint sunaikintos Didžiosios sinagogos vietoje. Arba žymiojo dailininko Marko Šagalo Antrojo pasaulinio karo metais parašytas eilėraštis sužinojus apie Vilniaus žydų bendruomenės likimą: tuo metu pats gyvendamas Amerikoje, mintimis jis sugrįžo į tą laiką, kai stovėjo prie šios sinagogos ir ją tapė. Štai tokiu netikėtu būdu iš skirtingų balsų ir gimsta įspūdinga Vilniaus kultūrinio gyvenimo polifonija.
Na, o grįžtant prie maršruto, tai jis prasideda Vilniaus debesimis, amžinuoju baroku, kaip tiksliai įvardijo Cz.Miłoszas ir Tomas Venclova. Paskui, kaip juokavome su kolega A.Šlepiku, nusileidžiama kažkur ties Vilniaus oro uostu ir per Liepkalnį, Naujininkus bei Aušros vartus įžengiama į senamiestį. Toliau sukamas ratas apie Rotušę ir aplinkines gatveles, senąjį žydų kvartalą, užsukama į Didžiosios sinagogos kiemą, taip pat Vilniaus universitetą, keliaujama per Pilies gatvę, Literatų skersgatvį, Katedrą ir taip toliau ir taip toliau.
Galiausiai išeinama ir į senuosius rajonus – Užupį, Antakalnį, Šnipiškes ir dar toliau – naujuosius rajonus ir net priemiesčius. Beje, dar vienas įdomus atradimas: populiariausias tarp miegamųjų rajonų – Karoliniškės. Tai susiję ne tik su tuo, jog kažkuriuo metu šiame rajone gyveno ar tebegyvena dalis poetų, tačiau ir su naujosiomis atminties vietomis – viena tokių – 1991-ųjų Sausio 13-osios įvykiai.
– Nenuostabu tai, kad per skirtingus tekstus čia dar sykį paliudijamas ir Vilniaus daugiakultūriškumas – antologijoje susitinka įvairiomis kalbomis, skirtingose bendruomenėse bei aplinkose gyvenę autoriai, kuriuos kaip tik ir jungia meilė šiam miestui. Ar pačiam čia būta netikėtumų, atradimų?
– Galvodamas apie tai, kokių tekstų apie Vilnių mūsų kultūrai trūksta, siekiau išversti naujų eilėraščių, ypač iš lenkų ir jidiš kalbų ir tokiu būdu užpildyti spragą apie lenkišką bei žydišką miesto istoriją, miesto gatves bei kavines.
Tarkime, tarpukariu rašytuose W.Hulewicziaus ar Konstanto Ildefonso Gałczyńskio eilėraščiuose pamatome to meto gyvenimo kasdienybę, įvykius gatvėse ir per tai dabarties skaitytojas gali pajusti to meto Vilniaus atmosferą. Žavu ir tai, kad nors šiandien atmosfera yra visiškai kitokia, tačiau vietos – tos pačios.
Arba štai K.I.Gałczyńskio eilėraštyje „Vilniaus elegija“ kartu su poetu užsukame į „Baltojo Štralio“ kavinę, kuri šiandien, žinoma, kitu pavadinimu, tebeveikia Signatarų namuose. Poeto dėka skaitytojas nusikelia devynis dešimtmečius į praeitį, kur sutinka prie vieno staliuko besėdinčius ir besiginčijančius kavinės lankytojus profesorius. Tai tiesiog nuostabu.
Su Teodoru Bujnickiu nusikėlę į ketvirtą XX amžiaus dešimtmetį galime užeiti į dabar jau nebeveikiančią kavinę „Pas Rudnickį“, vėliau tapusią „Literatų svetaine“, ir išgirsti žavų poeto monologą.
Rengiant šią knygą man buvo be galo svarbu, kad joje atsirastų kuo daugiau užmirštų vardų, likusių mūsų kultūros istorijos šešėlyje.
Tad rengiant šią knygą man buvo be galo svarbu, kad joje atsirastų kuo daugiau užmirštų vardų, likusių mūsų kultūros istorijos šešėlyje. Su džiaugsmu išverčiau ir XIX a. vidurio jaunos mirusios poetės Karolinos Praniauskaitės eilėraštį apie Aušros vartus, taip pat žydų poetės Sores Reyzen ištrauką iš jos poemos apie Vilnių.
Šis visi vardai bei tekstai tik parodo, kad literatūrinis pasaulis Vilniuje buvo labai įvairus, o mes iki šiol turime dar daug ką atrasti. Tačiau kuo įdėmiau žiūri, tuo labiau supranti, kad Vilnius savo poetine tradicija yra europietiškas ir daugiabalsis miestas.
Beje, šis daugiabalsiškumas nėra susijęs išimtinai vien su tradicija: ir šiuolaikinė Vilniaus poezija turi įvairiomis kalbomis rašančių poetų. Neretai tai yra anglų kalba ir šių poetų eilėraščių mes taip pat stengėmės išversti ir įtraukti juos į antologiją.
– Kokį seniausią Vilniui skirtą eilėraštį įtraukėte į leidinį?
– Tai XVII a. pirmoje pusėje gyvenusio, vieno žymiausių Lietuvos baroko poetų Motiejaus Kazimiero Sarbievijaus žymioji odė Pauliui Kozlovijui parašyta žvelgiant nuo Lukiškių kalvos. Ši odė sukurta maždaug 1631 metais ir yra vienas seniausių poetinių tekstų, skirtų Vilniui.
Ir šiuolaikinė Vilniaus poezija turi įvairiomis kalbomis rašančių poetų. Neretai tai yra anglų kalba.
Žinoma, iš poetinės Vilniaus tradicijos į antologiją įtraukėme toli gražu ne visus žinomus poetus bei eilėraščius. Galima sakyti, kad žengėme plačiais žingsniais, tartum punktyru nužymėdami esminius poetinius taškus: nuo Sarbievijaus iki vieno žymiausių Vilniaus literatūrinių vardų Adomo Mickevičiaus, nuo lietuviškos poezijos pradžios Vilniaus, kuris siejamas su Simonu Stanevičium iki XIX a. klasikų, tokių kaip Maironis, baltarusis Janka Kupala ar ukrainietis Tarasas Ševčenka.
Tačiau didžiąją dalį knygos sudaro šiuolaikinių poetų ir poečių kūrybos pavyzdžiai. Iš šių autorių susidaro be galo įdomus šiuolaikinio, kasdienio, profaniško miesto vaizdas.
Poetinis Vilniaus peizažas labai dinamiškai yra kuriamas čia ir dabar ir jo tikrai negalima pavadinti muziejine tradicija. Tad apibendrinus galima pasakyti, kad Vilnius – tai tekstas, kuris teberašomas ir šiandien, o tai, neabejotinai, liudija šio miesto gyvybę.
– O ar visas Vilnius šiandien yra prisijaukintas, o gal poetiniame miesto žemėlapyje netrūksta ir „juodųjų skylių“?
– Be abejo, yra daug neaprašytų, neatrastų vietų, tačiau poezija juk nėra gatvių vardynas, o antologija – ne detalus žemėlapis. Aišku, kad poetinį miesto erdvėlaikį galima būtų plėsti, ypač vertimais, kurių mums iki šiol labai trūksta. Tai ir žydų, ir baltarusių, ir lenkų kalbomis parašyti XIX–XX a. pirmosios pusės poetų eilėraščiai.
Galvojant apie Vilniaus erdves, kurios nėra pakankamai įpoetintos, galima ir nusistebėti. Pavyzdžiui, teko gerokai pavargti svarstant, kokius tekstus priskirti prie Gedimino kalno. Atrodytų, kad Geležinio Vilko legenda yra centrinė miesto ašis, tačiau Gedimino kalną dažniau pamatysi aprašytą prozoje, bet ne poezijoje. Tad tenka pripažinti, kad šis miesto simbolis tiek klasikinėje, tiek šiuolaikinėje poezijoje yra apdainuotas palyginti mažai.
Kita vertus, įdomu pastebėti, kaip šiuolaikinėje poezijoje iš nebūties yra prikeliami pradingę vietovardžiai. Sakykime, Basokų turgus, kurio dabartiniame miesto peizaže jau nėra, tačiau Jurga Jasponytė savo eilėraštyje „Sesės ir seserys“ kaip tik šią vietą sugrąžina į dabartinį laiką ir skaitytojas gali ją atrasti iš naujo.
– Stebėjotės tuo, kad šiuolaikinėje poezijoje mažai apdainuotas Gedimino kalnas bei kitos centrinės miesto vietos, tačiau gausu eilėraščių apie Karoliniškes. Gal dabarties poetus labiau traukia miesto pakraščiai ir paribiai?
– Negalima tvirtinti, kad šiuolaikiniai poetai yra apleidę centrines Vilniaus vietas. Tačiau išties įvairios nuošalės bei užkaboriai šiuolaikinėje poezijoje sutinkami labai dažnai. Savo vietą čia turi profaniškas, kasdienis miestas – miegamieji rajonai, prekybos centrai, troleibusai, apsnūdę daugiabučių kiemai – visa tai yra atrandama ir patiriama skvarbiu dabartinės tikrovės žvilgsniu.
Įdomu ir tai, kad daug tekstų susitinka Vilniaus kapinėse – Rasų ar Bernardinų. Šiuose eilėraščiuose išnyra ne tik pačių kapinių atmosfera, bet ir bendra miesto kultūros atminties istorija, kuri sudaro labai svarbią Vilniaus palikimo dalį.
– Jūs pats taip pat esate poetas, prieš ketvirtį amžiaus išleidęs eilėraščių knygą „Rabi“. Ar paties poetiniame lauke Vilnius egzistuoja?
– Su A.Šlepiku į šią antologiją sąmoningai nusprendėme savo tekstų neįtraukti. Tačiau A.Marčėno sudarytoje rinktinėje „Iš Vilniaus į Vilnių“ yra publikuojami keli mano eilėraščiai. Vienas jų pavadintas „Vaikystės miestas“ ir jis kaip tik yra apie miegamuosius Vilniaus rajonus ir čia atrandamą savo prigimties paslaptį.
Tad Vilnius man yra nuolatinių susitikimų, nuolatinių atradimų miestas. Tačiau ne tik jo istorijų, bet kartu ir savęs paties.
