A.Suckeveris prieš Antrąjį pasaulinį karą buvo vienas pagrindinių žydų rašytojų, judėjimo „Yung Vilne“ narių. Jo memuarai apie getą, Holokausto istoriją Vilniuje – vienas svarbiausių liudijimų apie tragiškąjį laikotarpį. A.Suckeveris nepateko tarp 300 000 pirmaisiais nacistinės Vokietijos okupacijos mėnesiais išžudytų Vilniaus žydų, tačiau buvo įkalintas Vilniaus gete. Tačiau čia nepalūžo, kūrė, priklausė pogrindinei „Popieriaus birgadai“. Po karo tai, ką patyrė, jis liudijo Niurnbergo tribunole, o jo prisiminimai sudėti į memuarų knygą.
Šie atsiminimai lietuvių kalba jau buvo išleisti 2011 metais, tačiau tuomet tai buvo vertimas iš rusų kalbos, ir neseniai pasirodė naujas leidimas (sudarytojai Justinas D.Cammy ir Saulė Valiūnaitė, iš jidiš ir anglų kalbų vertė Saulė Valiūnaitė, liudijimą Nirnbergo tribunole iš rusų kalbos vertė Lara Lempertienė, eiles iš jidiš kalbos vertė Mindaugas Kvietkauskas, išleido leidykla „Hubris“).
Kokie istorijos sluoksniai atsikleidžia šioje knygoje, kuo įspūdinga A.Suckeverio asmenybė – apie tai pokalbis su J.D.Cammy.
– Pradėkime nuo jūsų paties susidomėjimo A.Suckeveriu. Kuo jo asmenybė ir jo liudijimai jums, kuris esate tyrinėjęs ir kitus to laiko dokumentus, pasirodė išskirtiniai?
– A.Suckeveris buvo daugiau nei poetas – jis asmenybė, per kurios dramatišką gyvenimo istoriją galima susikurti kolektyvinę XX a. žydų patirties biografiją.
Būdamas vaikas, jis Pirmojo pasaulinio karo metus praleido kaip pabėgėlis Sibire. Vėliau grįžo į tarpukario Lenkijos Vilnių tuo metu, kai miestas tapo neoficialia jidišlando – tarptautinės bendruomenės, kurią vienija kalba ir kultūra, o ne politinės sienos – sostine. Vilna (miesto pavadinimas jidiš kalba) jis patyrė tai, ką geriausio gali pasiūlyti jidiš kultūra, o jo mokytojai padėjo jam susikurti pasaulietinės žydų kultūros modelį, susijusį su avangardinėmis literatūros ir meno tendencijomis, o taip pat ir tarnavimu bendruomenei. Tuo metu Vilniuje buvo leidžiami keli dienraščiai jidiš kalba, žurnalai, veikė jidiš ir hebrajų mokyklų sistema, jidiš mokytojų seminarija, jidiš skautų organizacija, jidiš chorai ir sporto klubai, svarbiausias pasaulyje Rytų Europos žydų istorijos, literatūros, folkloro ir lingvistikos tyrimų institutas – Jidiš mokslo institutas.
Taigi, A.Suckeveris aplink save matė jidiš rašytojus, žurnalistus ir mokslininkus, kurie savo asmeniu ir darbais nustatė jidiš kalbos ir ja kalbančiųjų standartus. Be to, tuo metu jidiš skaitytojai žydiškame Vilniuje ieškojo patarimų, kaip įveikti fašizmo iš Vakarų, stalinizmo iš Rytų ir augančio lenkų antisemitizmo spaudimą. Kai daugelis rašytojų buvo verčiami savo kūrybą susieti su politinėmis programomis, jis išliko politiškai nepriklausomas – geriausias pavyzdys to, kad menas yra svarbiausias, manymo, kad jidiš poezija gali įveikti tą laikiną bjaurastį. Tuomet, beveik per vieną naktį, jidiš pasaulis patyrė mirtiną puolimą. A.Suckeverio motina ir mažametis sūnus buvo nužudyti gete, o jis pats tapo kultūrine jėga – rašė eilėraščius, liudijančius geto patirtį, bet išlaikančius meninę pusiausvyrą; organizavo geto teatrą ir skatino jaunimo klubo veiklą; kartu su kitais intelektualais dirbo slaptoje „Popieriaus brigadoje“, gelbstinčioje ir slepiančioje žydų knygas ir dokumentus iš nacių popieriaus fabrikų.
1943 m. rugsėjį, kai getą buvo ruošiamasi likviduoti, jis kartu su žmona ir kitais pogrindžio nariais pabėgo į Naročiaus mišką, kur pusę metų praleido kovodamas tarp partizanų. Sovietų rašytojas Ilja Erenburgas perskaitė vieną iš jo eilėraščių, slapta išgabentų iš geto, buvo sužavėtas ir išspausdino recenziją apie A.Suckeverį, kurioje pateikė jį kaip poeto kovotojo pavyzdį. Dar tebesitęsiant karui, buvo surengta gelbėjimo operacija, kurios tikslas – išgabenti A.Suckeverį iš miško į Maskvą.
I.Erenburgas ir Vasilijus Grossmanas susitarė su juo, kad parašytų memuarus apie getą jų projektui „Juodoji knyga“, kuriuo buvo siekta atskleisti tiesą apie nacių fašizmą. Kadangi A.Suckeveris iki karo niekada nebuvo komunistas ir net socialistas, jis neturėjo iliuzijų dėl J.Stalino. Kai diktatoriaus agentai sutrukdė jam išsaugoti geto medžiagą naujame muziejuje, kurį jis įkūrė po karo sovietų kontroliuojamame Vilniuje, jis pasirūpino, kad daugelis tų dokumentų būtų slapta nugabenti į Niujorką, kur Jidiš mokslo institutas įkūrė savo naują būstinę.
Jis rašė, kad „jei apie sunaikinimą buvo dainuojama jidiš kalba, turi būti dainuojama ir apie prisikėlimą“.
A.Suckeveris tikėjo žydų kalbų palaikančiąja galia. Tai lėmė jo, kaip poeto, įsitikinimą, kad jo kūrybinė ir asmeninė ateitis geriausiai klostysis pasaulyje, kuriame žydų apsisprendimo teisė bus pagrindinis principas. 1947 m. jis su žmona atvyko į Didžiosios Britanijos mandatinę Palestiną, kur tapo Izraelio valstybės gimimo liudininku, rašė apie jos dykumų kraštovaizdžius ir šventuosius miestus, sukūrė knygą jidiš kalba apie valstybės įkūrimą ir daugiau nei šešis dešimtmečius buvo svarbiausias poetas, rašęs jidiš kalba. Jis rašė, kad „jei apie sunaikinimą buvo dainuojama jidiš kalba, turi būti dainuojama ir apie prisikėlimą“, ir būtent A.Suckeverio pasaulinė reputacija prisidėjo prie to, kad Tel Avivas tapo nauju jidiš literatūros ir kultūros centru po Holokausto, – greta tokių atraminių taškų kaip Niujorkas, Buenos Airės ir Monrealis.
Trumpai tariant, A.Suckeveris buvo viena iš tų išskirtinių asmenybių, kuris suprato poezijos gebėjimą keisti, palaikyti, įkvėpti ir įamžinti ne tik savo žodžiu, bet ir tuo, kaip jis kūrė savo, kaip šiuolaikinio psalmininko, viešą įvaizdį.
Be to, sakyčiau, kad A.Suckeveris yra vienas svarbiausių, jei ne pats svarbiausias, Vilniaus poetas. Nors po išvykimo 1946 m. jis niekada nebesugrįžo į miestą (jo buvęs pasaulis buvo visiškai nuniokotas), Vilnių jis nešiojosi su savimi kaip amuletą.
Vilnių jis nešiojosi su savimi kaip „amuletą“
Taigi, apie poetą A.Suckeverį žinojau gerokai anksčiau, nei perskaičiau jo memuarus apie getą. Iš pradžių tikėjausi, kad memuaruose rasiu medžiagos daugeliui jo garsiausių Holokausto eilėraščių. Iš tikrųjų radau priešingai. Jo poezijos tiesa dažnai pranoksta juos įkvėpusius išgyvenimus. Tai paskatino mane pakeisti mąstymą apie memuarus kaip apie konkretų momentą liudijantį dokumentą ir apie jų literatūrines savybes. Jis suteikia mums galimybę pažvelgti į tai, ką reiškė rašyti apie Holokaustą, kol dar nebuvo išleista tiek daug literatūros apie šį įvykį. Šioje knygoje A.Suckeveriui tenka našta pranešti apie visos bendruomenės, miesto, civilizacijos išnykimą. Ir šiame tekste jaučiame pastangas išlaikyti santūrumą, nesileisti būti pribloškiamam aprašomų detalių. Pavyzdžiui, jo aprašyti žudymo mechanizmai ir masinio genocido įrodymų slėpimas tiesiai už miesto esančiose Panerių duobėse yra sukrečiantys ir pateikiami kaip priešprieša dujų panaudojimui tokiose vietose kaip Aušvicas ir Treblinka. Čia matome kitokį Holokaustą – Holokaustą kulkomis, kuomet visas pasaulis žudomas iš arti.
– Šie atsiminimai buvo išleisti ir anksčiau, tačiau dabar pasirodo naujasis leidimas ir vertimas. Kas buvo praleista tuomet ir kokių naujų aspektų įgyja šis naujas vertimas?
– Ankstesnis vertimas į lietuvių kalbą buvo paremtas neišsamiu memuarų vertimu iš rusų kalbos, kuriame buvo daug klaidų. Negalima versti pirminio teksto iš to paties teksto vertimo! Ankstesnio vertimo taip pat nesiėmė jidiš kalbą ir Rytų Europos žydų istoriją išmanantys mokslininkai. Naujasis lietuviškas leidimas buvo verčiamas tiesiogiai iš A.Suckeverio originalo, jidiš kalba, arba, galima sakyti, originalų, nes 1946 m. buvo išleistos dvi memuarų versijos, viena Paryžiuje, kita Maskvoje, su nedideliais skirtumais. Šioje knygoje abi versijos sujungtos į vieną – tai įkvėpė mano paties memuarų vertimas į anglų kalbą. Be to, ankstesniame lietuviškame vertime nebuvo įtraukti nei A.Suckeverio liudijimai Niurnbergo tribunole, nei jo dienoraštiniai užrašai apie šią patirtį. Šios dvi dalys papildo memuarus, – abi jos yra iš to paties laikotarpio, ir šiame leidime jas pateikiame kartu su memuarais.
Galiausiai, naujame vertime pateikiama reikšminga esė, kurioje A.Suckeverio gyvenimas ir darbai įvertinami istoriniame kontekste, skaitytojams suteikiama įžvalgų apie tai, kaip atsirado šis tekstas, bei apmąstymų apie jo prasmę ir meniškumą. Visas knygos turinys – memuarai, Niurnbergo liudijimas, dienoraščio užrašai ir mokslinis pratarmės žodis – gausiai komentuojamas, kad šiuolaikiniai skaitytojai, skaitydami knygą, galėtų remtis naujausiais moksliniais duomenimis. Tikimės, kad memuarai suteiks Lietuvos skaitytojams naują patirtį apie Vilnių, taps savotišku dantiškuoju kelionių vadovu po savo sostinę.
– Tiek jūs, tiek, tikiu, skaitytojai, skaitydami šiuos memuarus atkreips dėmesį, kad jie parašyti, regis, dažnai neutraliu tonu, netgi kiek sausu stiliumi. Kas padiktavo tokį pasakojimo stilių? Jis bandė visa tai, kas vyko, vertinti tarsi iš šono, istoriko žvilgsniu?
– Manau, kad A.Suckeveriui artimiausias buvo poetiškasis rašymo būdas, proza jam tapo nauju kūrybiniu iššūkiu. Jis taip pat įvertino prieš žydus nukreiptas galingas jėgas ir tai, kad vos karui pasibaigus bus bandoma paneigti visą masinių žudynių mastą. Iš tiesų Sovietų Sąjungoje nacių vykdytas žydų genocidas dažnai buvo nutylimas, apibendrinant tai kalbomis apie „fašizmo aukas“. A.Suckeveris suvokė šiuos pavojus ir parašė memuarus, kuriuose karas prieš žydus yra pirminis ir visa apimantis. Dar daugiau, rusų rašytojas Vasilijus Grossmanas (kuris paprašė parašyti memuarus) ragino A.Suckeverį pateikti faktus, nes buvo įsitikinęs, kad laikui bėgant atsiras naujų interpretacijų. Galiausiai, pagrindinis A.Suckeverio kūrybinis dėmesys tuo laikotarpiu buvo sutelktas į epinę poemą „Slaptas miestas“ apie tuos, kurie gyveno ir išgyveno karą kanalizacijoje po Vilniaus gatvėmis. Tam tikra prasme memuarai, kuriuos jis rašė iš pareigos jausmo dėkodamas kolegoms Maskvoje, pasirūpinusiais jo išgelbėjimu, ir savo bendruomenei, atitraukė dėmesį nuo aukštesnės poezijos sferos. A.Suckeveris pripažino savo, kaip liudytojo, liudininko, pranešėjo, kolektyvinio balso ir šia prasme istoriko vaidmenį.
A.Suckeveris pripažino savo, kaip liudytojo, liudininko, pranešėjo, kolektyvinio balso ir šia prasme istoriko vaidmenį.
– Šiuose memuaruose akivaizdu, kad A.Suckeveriui kūryba tuo laikotarpiu padėjo išgyventi. Jis buvo žinomas kūrėjas ir iki to laiko, bet panašu, kad karo metu kūryba jam įgavo visai kitą reikšmę? Kas jam buvo kūryba tuo metu? Ir kuo ji, jūsų nuomone, išskirtinė? Ir bent jau man susidaro įspūdis, kad vienu reikšmingiausių darbų jis laikė kultūrinio paveldo išsaugojimą.
– Tikra tiesa. A.Suckeverio veikla skatinant, saugant, slepiant ir gelbstint kultūrą gete, taip pat jo paties naujų eilėraščių kūrimas gete ėjo viena šalia kito – kartu tai sukūrė pasipriešinimo piramidę, pasitelkiant jidiš kalbą. Kai pirmosiomis vokiečių okupacijos savaitėmis jis slapstėsi nuo nacių, rašė motinos namuose. Kai dirbdamas priverstinius darbus jis rūšiuodavo žydiškas knygas, bendraamžiai jam suteikdavo laiko ir erdvės susitelkti į poeziją. Ir jo kūryba įgavo daugybę formų – išpažintinės lyrikos, poetinės dramos. Jo poetinė energija gniaužė kvapą. Atrodė, tarsi mūza jį būtų pasodinusi į tą vietą tuo metu ir tam tikslui, kad jis rašytų – kad tai įgytų ne tik liudijimo ar išgyvenimo formą, bet ir taptų kultūrinio orumo pavyzdžiu.
A.Suckeverio nuomone, didžiųjų Vilniaus bibliotekų, archyvų ir archyvinės medžiagos likučiai buvo tokie pat verti apsaugos kaip ir patys Vilniaus žydai, nes ir vieni, ir kiti patyrė atranką ir likvidavimą. Taigi lygiai taip pat, kaip žmonės slėpėsi miesto malinose po žeme, taip ir A.Suckeveris gete gelbėjo retas knygas ir dokumentus. Jidiš kultūros išsaugojimas, skleidimas ir naujovių diegimas jam buvo to paties projekto dalis.
– Kas jūs patį labiausiai šokiravo skaitant šiuos pasakojimus? Bent jau mane skaitant šokiravo net ne konkretūs siaubo epizodai, o tai, kad aprašomos vietos yra šių dienų Vilniuje – mes, gyvendami dabar šiame mieste, vaikščiodami jo gatvėmis, dažnai net nesusimąstome apie tai, kokią istoriją tai slepia.
– Tai buvo vienas pagrindinių mano tikslų rengiant šį A.Suckeverio memuarų leidimą. Į Vilnių buvau nuvykęs pusę tuzino kartų mokslinių tyrimų ir konferencijų tikslais, ir tai, kaip miestas pasikeitė nuo mano pirmojo apsilankymo dešimtojo dešimtmečio viduryje, kai buvau studentas ir kai Vilnius dar tik atsigavo po ilgo sovietų okupacijos laikotarpio, yra nepaprastai įspūdinga. Kadaise pilkas miestas tapo Europos brangakmeniu – tai liudija, kad laisvė ir demokratija atskleidžia daugybę spalvų, kurios tik ir laukia, kol bus pastebėtos. Tuo pat metu mane vis dar stebina, kiek mažai lietuvių žino apie savo miesto nepaprastą žydų istoriją ir jos sunaikinimą. Vaikščiodamas miesto centro gatvėmis negaliu negirdėti ir nematyti po naujai nudažytu tinku vaiduoklių iš praeities. Tikėjausi, kad knyga padės prasiskverbti būtent į šią istoriją – miesto, glūdinčio po miestu. Leis pristatyti Lietuvos skaitytojams miestą, kuriame kadaise daugiau nei trečdalis gyventojų kalbėjo jidiš kalba, padės atgaivinti išlikusius šio paveldo pėdsakus.
– Man pačiam labai reikšminga pasirodė jūsų pastaba, kad kaip didžiausią pavojų gete poetas nusakė ne mirtį, bet gyvenimą būnant abejingam. Mirtis nėra tokia baisi, kaip pasidavimas, prisitaikymas?
– Džiaugiuosi, kad atkreipėte dėmesį į šią įžvalgą, nes man buvo sunku įsivaizduoti, ką teko išgyventi po pirmųjų masinių žudynių 1941 m. vasarą ir rudenį ir atsidurti gete, kur ligos, badas, atsitiktinės vokiečių akcijos, besikeičiančios taisyklės, vergiškas darbas ir dar daug visko – buvo tapę norma. Prisitaikyti prie tokio pasaulio reikštų pasiduoti. Todėl geto žydai padarė kai ką nepaprasto. Siekdami išsaugoti savo bendruomeninį orumą, jie gete atkūrė prieškario Vilniaus institucijas. Jei prieš karą Vilniuje veikė jidiš mokyklos, tai ir gete išlikusiems mokytojams ir vaikams buvo užtikrintas formalus mokymas jidiš kalba. Jei prieš karą veikė jidiš chorai, simfoniniai orkestrai, teatras ir dailė, tai ir gete jie turėjo būti atkurti. Jei prieš karą buvo mokslas, tai ir išgyvenę geto intelektualai, pasinaudodami savo išsilavinimu, analizavo geto patirtį ir sukūrė biblioteką, kuri tapo apmąstymų vieta. Jei prieš karą veikė jidiš savitarpio pagalbos organizacijos, tai ir gete buvo steigiamos sriubos virtuvės, našlaičių prieglaudos, ligoninė ir kt. „Vietos genialumas“ (YIVO direktoriaus Maxo Weinreicho terminas), kuris buvo būdingas miestui prieš karą, buvo perkeltas į getą, siekiant sukurti gyvybės pasaulį mirties akivaizdoje, vilties pasaulį sunaikinimo akivaizdoje.
– Kuo Vilniaus getas skyrėsi nuo geto Kaune ar Minske?
– Kadangi kiekvienas nacių getas buvo vis kitoks, nesiryžtu čia pernelyg gilintis, – tai atskiros istorijos. Tačiau svarbu atkreipti dėmesį į keletą dalykų. Pirma, Vilnius prieš karą buvo namai vieniems garsiausių prieškario žydų rašytojų, intelektualų, žurnalistų ir kultūros renginių organizatorių. Jo kultūrinė reputacija peržengė miesto ribas. Taigi, čia gyveno daug daugiau žymių žmonių, galėjusių prisidėti prie gyvenimo kokybės gete. Antra, kelis dešimtmečius prieš karą Vilnius buvo lenkiškas miestas, tačiau jame nė viena tautinė grupė nesudarė reikšmingos daugumos. Taigi, Vilniaus žydai turėjo savarankiškumo ir savų kultūros institucijų kūrimo patirties. Priešingai, Minskas prieš karą daugelį metų buvo sovietinis miestas, o XX a. trečiajame dešimtmetyje stalinizmas smarkiai stabdė bet kokią tikrai nepriklausomą jidiš kultūrą. Kaunas tuo pačiu tarpukario laikotarpiu buvo lietuviškas miestas, kuriame lietuvių nacionalizmo jėgos buvo daug ryškesnės.
Žinoma, kultūrinis ir fizinis pasipriešinimas vyko visuose trijuose getuose, tačiau dėl Vilniaus geto statuso ir dėl to, kad jo metu ir iškart po geto likvidavimo buvo parašyta daug tekstų, apie jį žinome labai daug. Neseniai baigiau rašyti pratarmę Šiaulių geto memuarų, kuriuose pasakojama dar viena lietuviško geto istorija, naujam vertimui į anglų kalbą. Užuot kalbėję apie vieno geto patirtį, turime suprasti kiekvieną nacių getą jo politiniame, lingvistiniame ir kultūriniame kontekste.
– Lietuvių vaidmuo nacistiniame Vilniuje ir Holkausto metu. Nors A.Suckeveris pastebi ir tai, kai lietuviai padėjo besislapstantiems žydams, kas visgi liko neišsakyta, tarp eilučių?
– A.Suckeveris buvo labai atsargus, nes memuarus rašė 1944 m. Sovietų Sąjungoje, kai dar siautėjo karas ir kai cenzūros baimė dažnai skatino savicenzūrą. Dėl to jo memuaruose daug dažniau kalbama apie daugybę atvejų, kai drąsūs lietuviai rizikavo savo gyvybe gelbėdami žydus, nei apie tuos, kurie savo noru ir net noriai bendradarbiavo naikinant miesto žydus. Iš dalies tai susiję su pastangomis pokaryje išleisti knygą. J.Stalino agentai leido suprasti, kad netoleruos jokių nukrypimų nuo partijos linijos, pagal kurią už karą turėjo atsakyti nacistinė Vokietija ir tik nacistinė Vokietija, juolab kad J.Stalinas tikėjosi, jog įvairios dabar okupuotos tautos – lietuviai, lenkai, ukrainiečiai, žydai ir daugelis kitų – bus „suvienytos“ po sovietų sparnu. A.Suckeveriui buvo žinoma, kad rašant apie kai kurių lietuvių vaidmenį persekiojant žydus būtų peržengta riba, todėl jis elgėsi atsargiai vardan likusios memuarų dalies. Kaip ir sakote, tie, kurie moka „skaityti sovietmečio knygas“, supranta, kad tarp eilučių pasakoma tiek pat, jei ne daugiau, kaip ir pačiame pasakojime.
J.Stalino agentai leido suprasti, kad netoleruos jokių nukrypimų nuo partijos linijos.
– Vienas labai svarbus šios knygos skyrius yra pabaigoje esančios pastabos, kurios ne tik paaiškina kai kuriuos tekste minimus žmones, įvykius, bet ir pataiso kai kuriuos įrašus. Tam reikėjo nuodugnaus atskiro tyrimo?
– Apibendrinamosios pastabos buvo atskiras mokslinis projektas, beveik lygiagreti knyga memuarų ir liudijimų tekstui. Jie skirti pateikti kultūros istoriją tiems skaitytojams, kuriems reikia detalesnio istorinio ir biografinio memuarų žemėlapio. Turime prisiminti, kad rašydamas memuarus A.Suckeveris rašė jidiš skaitytojams, gyvenusiems netoli įvykių – jis galėjo pasikliauti, kad jie supras jo kultūrinius kodus ir aliuzijas. Šiandien visa tai reikia atkurti.
Nesiryžtu vartoti jūsų klausime pasiūlyto žodžio „pataiso“. A.Suckeveris didžiąją dalį memuarų (išskyrus paskutinį skyrių apie Panerius) parašė Maskvoje, kur buvo sunku gauti medžiagos. Taip pat turime prisiminti, kad tuo metu, kai jis rašė tekstą, dar nebuvo jokių bendrųjų ar vietinių Holokausto istorijų, jau nekalbant apie prieigą prie duomenų ar nacių įrašų. Taigi jis ėmėsi naujų veiksmų – remdamasis savo patirtimi, atmintimi, pokalbiais su išgyvenusiaisiais, skaitydamas išgelbėtus nužudytųjų dienoraščius, žinodamas geto medžiagą, jis rekonstravo geto pasaulį 1944 m., kai dar vyko karas. Atsižvelgiant į visa tai, stebėtina, kaip tiksliai ir išsamiai A.Suckeveris tokiomis sąlygomis sugebėjo sukurtivaizdą, nepaisant to, kad kartais suklysta nurodydamas datą ar skaičių. Todėl šias pastabas vertinu kaip pataisas, sudarytas pasinaudojus laiko ir perspektyvos privalumais.
– Skaitant Niurnbergo dienoraščius jaučiamas autoriaus pyktis, keršto troškimas. Jis kaltę meta visiems vokiečiams, nepaisant to, kiek jie prisidėjo ar ne prie žudynių. „Manęs visiškai nejaudintų, jeigu jų šalies ir tautos neliktų nei ženklo“, – rašoma ir taip. Savaime suprantama, kad po to, ką teko išgyventi jam ir ir kitiems žydams, tokie jausmai suprantami, bet ar keitėsi tai vėliau, prabėgus kuriam laikui? Kiek jis, jau gyvendamas Izraelyje siekė teisingumo?
– Teisingumas A.Suckeveriui reiškė žydų gyvenimo ir kultūros atkūrimą. Po liudijimo Niurnberge jis nukreipė savo dėmesį į ateitį ir susikoncentravo ties jidiš kalbos skleidimu Izraelyje. Nuo 1947 m., kai jis atvyko į Tel Avivą, iki pat mirties 2010 m. jo jidiš poezija nustato naujus naujovių standartus, net ir savo įkurtame žurnale „ Auksinė grandinė“ jis gynė kolegas jidiš poetus. Didžiausias jo kerštas – išliekamoji jidiš pasaulio galia.
Teisingumas A.Suckeveriui reiškė žydų gyvenimo ir kultūros atkūrimą.
– Daugybei žydų sovietų atėjimas reiškė išsigelbėjimą. Tačiau kiek pats A.Suckeveris suprato, kad J.Stalinas žydų atžvilgiu irgi nusiteikęs žvėriškai? Jūs ir pats savo knygos apžvalgoje sakote, kad per penkerius metus nuo A.Suckeverių išvykimo daugelis žinomų jidiš rašytojų ir menininkų, su kuriais A.Suckeveris susibičiuliavo Maskvoje, buvo Stalino nužudyti.
– A.Suckeveris gerai suvokė komunizmo pavojus ir dar prieš karą, būdamas jaunas poetas, nesutiko tapti jo šalininku. Jis rašė, kad „žodžiai yra mano vėliava“, o ne kokia nors politinė ideologija. 1940 m. sovietams trumpam okupavus Vilnių, jie sutelkė visą kultūrinį ir literatūrinį gyvenimą po savo sparnu. Norėdamas ir toliau turėti galimybę publikuoti, jis buvo priverstas tapti sovietinių rašytojų sąjungos nariu. Tačiau kaip poetas, kuris nekentė žalingos politikos įtakos, jis giliai suprato, kokį spaudimą Sovietų Sąjungoje patyrė jo bičiuliai jidiš rašytojai – jų terorą, baimę ir net likvidavimą. Todėl nenuostabu, kad pirmai progai pasitaikius A.Suckeveris su šeima išvyko iš Maskvos. Niekas nenori pabėgti iš vieno totalitarinio režimo, kad taptų kito auka, ir jis anksti nujautė, kad jo kūryba negalės klestėti aplinkoje, kurioje žodžiai priklauso ne rašytojui, o režimui. Ir, žinoma, paaiškėjo, kad jis buvo teisus, kai netrukus po to, kai visam laikui išvyko iš Maskvos, daugelis jidiš rašytojų, kurie jį palaikė, – tie, kurie negalėjo išvykti, – patys buvo suimti, o paskui likviduoti, daugelis iš jų 1952 metais, per Nužudytų Jidiš Poetų Naktį. Tai paskatino jį tapti vienu iš redaktorių Izraelyje išleistos jų kūrybos antologijos, kuri pati savaime liudija sovietų jidiš kultūrinį genocidą.
– Kiek sovietai išnaudojo jį ir jo liudijimus? Kiek jis pats suprato, kaip veikia ta sistema ir darė savicenzūrą? Kai ko, kaip ir jūs pats rašote, jam primygtinai buvo rekomenduojama Maskvoje neakcentuoti.
– Jei kas ir buvo, tai A.Suckeveris išnaudojo Maskvą, o ne atvirkščiai. Jį išgelbėjo Žydų antifašistinis komitetas. Ir šių memuarų nebūtų buvę, jei išleisti juos A.Suckeverio vardu nebūtų įkalbinėję Ilja Erenburgas ir Vasilijus Grossmanas. Tačiau kai valdžia sulaikė „ Juodosios knygos „, jis nurodė, kad išleis leidinį Prancūzijoje, norėdamas priversti juos suklusti. Maskvos versijoje iš tiesų matyti tam tikros cenzūros požymių – ne tik dėl išbraukymų, kuriuos randame archyviniame mašinraštyje, bet ypač dėl to, ką jis galėjo pasakyti. Pavyzdžiui, apie pasipriešinimą gete.
Vilniuje veikė vieningas pogrindis, t. y. dauguma iki karo egzistavusių žydų politinių partijų gete pamiršo ideologinius skirtumus ir kartu kovojo prieš tą patį priešą ir už bendrą reikalą. Prancūziškame memuarų leidime jis galėjo daug atviriau kalbėti apie reikšmingą sionistų vaidmenį organizuojant pasipriešinimą ir kultūros reikalus, o Maskvoje išleistame leidime sionistai egzistuoja antraeiliame vaidmenyje. Iš kelių vėlesnių esė, kurias jis paskelbė Izraelyje, sužinome apie tai, ką jis manė apie terorą prieš kolegas ir kaip, pakviestas viešai pasirodyti Maskvoje, laužė retorinius tabu, dėl kurių kiti pabaldavo iš baimės. Ypač dvi esė – apie modernistinį jidiš poetą Peretzą Markishą ir jidiš teatro režisierių Solomoną Mikhoelsą (abu jie netrukus po A.Suckeverio išvykimo tapo J.Stalino valymų aukomis) – rodo, kad jis visiškai suprato stalinistinį terorą ir suvokė, jog sveika literatūra negali klestėti prievartos aplinkoje.
A.Suckeverio sutikimas liudyti Niurnbergo tribunolui yra dar vienas pavyzdys, kaip jis pergudravo sovietų vadovus. Nors jis norėjo liudyti jidiš kalba, buvo priverstas liudyti rusiškai. Tačiau visuose jo parodymuose atsispindėjo specifinė žydiškoji patirtis – taip, kaip iki tol nebuvo buvę. Žydų aukos jo liudijime nėra tik „fašizmo aukos“, bet ir žydai.
