A.B.Yehoshua knyga „Moteris Jeruzalėje“ pasakoja apie per teroristinį išpuolį Jeruzalėje mirtinai sužeistą moterį. Netrukus po teroro akto žiniasklaida išsiaiškina, kad ši, iki tol nenustatytos tapatybės, moteris dirbo duonos kepykloje. Šios įmonės vadovas paveda žmogiškųjų išteklių vadovui išsiaiškinti, iš kur buvo atvykusi ši moteris, o vėliau – ir palydėti karstą su jos kūnu į gimtinę. Ši kelionė tampa misija, piligrimine kelione, kurios metu aštriai kyla žmogaus atsakomybės, žmogiškumo klausimai.
Ši knyga sulaukė puikių įvertinimų, ji įtraukta į vertingiausių praėjusiais metais Lietuvoje išleistų verstinių knygų sąrašą, o autorius užsiminė, kad jau svarstoma į lietuvių kalbą versti ir kitas jo knygas.
Beje, viešnagės Lietuvoje metu rašytojui buvo įteikta „M.K.Čiurlionio taurė REX“, įprasminanti šviesių asmenybių gyvenimo kelią.
– Su Lietuva jus sieja ne tik tai, kad lietuviškai išleista jūsų knyga „Moteris Jeruzalėje“, bet ir šeimos ryšiai. Kiek žinau, anksčiau jūs lankėtės mūsų šalyje, bandydamas atsekti giminės ryšius.
– Taip, mano žmonos Rivkos mama gimė Lietuvoje. Ketvirtajame dešimtmetyje ji išvyko iš Lietuvos į Palestiną. Mano žmonos tėvas po Pirmojo pasaulinio karo tarnavo Lietuvos kariuomenėje, vėliau irgi išvyko iš Lietuvos. Tačiau likusi mano žmonos šeima liko Lietuvoje, ir per Holokaustą beveik visi jie buvo nužudyti – išsigelbėti pavyko tik vienam. Prieš penkerius ar šešerius metus mes su žmona ir su giminėmis atvykome į Lietuvą – norėjome ištirti mūsų giminės šaknis, – pamatyti namą, kuriame gyveno seneliai, pajausti šio krašto atmosferą. Su žmona norėjome atvykti į Lietuvą ir praėjusį rudenį, kuomet čia buvo išleista mano knyga, tačiau nebespėjome – mano žmona mirė...
– Ši knyga, kuri išleista lietuvių kalba, pavadinta „Moteris Jeruzalėje“ – toks pavadinimas pasirinktas ir daugelyje kitų šalių, kur ji buvo išversta, tačiau originalas skamba kitaip: „Žmogiškųjų išteklių vadovo misija“. Kodėl buvo nuspręsta pakeisti originalų pavadinimą?
– Kartais leidėjai nusprendžia pakeisti pavadinimus, atsižvelgdami į vietos skaitytojus. Pavadinimas pirmiausia buvo pakeistas JAV, nes ten leidėjai nusprendė, kad jei knyga bus pavadinta „Žmogiškųjų išteklių vadovo misija“, gali būti suprasta, jog tai knyga, skirta žmogiškųjų išteklių skyrių darbuotojams. Taigi, jie pakeitė pavadinimą, vėliau kai kuriose šalyse paliktas originalusis pavadinimas, kitose – jau pakeistas, tai nusprendžia patys leidėjai.
Žinoma, kai pakeičiamas pavadinimas, tai kiek keičia pačios knygos idėją. Tačiau leidėjai mąsto, kaip lengviau knygą parduoti – pavyzdžiui, JAV „Moteris Jeruzalėje“ buvo labai populiari, nes ten didelė žydų bendruomenė. Beje, filmui, kuris buvo labai sėkmingas, paliktas originalus pavadinimas. Po kelių savaičių įvyks ir pjesės pagal šią knygą premjera Tel Avive.
– Kaip jūs vertinate filmą, sukurtą pagal šią knygą? Paprastai rašytojai nelabai mėgsta savo kūrinių ekranizacijų.
– Pagal mano knygas buvo pastatyta apie dešimt filmų ar serialų, ir ši ekranizacija buvo viena geriausių. Paprastai aš net nenoriu matyti, kuo paverčiamos mano knygos televizijos ar kino ekranams, tačiau šis filmas gerai perteikė knygos mintį, režisierius sugebėjo rasti tinkamą formulę, ši ekranizacija sulaukė labai palankių kritikų įvertinimų.
„Tai knyga apie atsakomybę“
– Ši knyga buvo išleista 2004 metais, ir joje pasakojama apie teroro akto metu Jeruzalėje nužudytą iš kitos šalies atvykusią moterį. Ar manote, kad ši knyga dabar, kai terorizmo pavojus vis auga, kai dideli pabėgėlių srautai, netgi aktualesnė nei jos parašymo metu?
– Taip, ši knyga paliečia daugybę temų, kurios labai aktualios šiais laikais. Juk joje kalbama apie žmones, kurie išvyksta dirbti į užsienį, jie tose svetimose šalyse praranda savo tapatybę. Knygoje klausiama – kokia yra mūsų atsakomybė prieš šiuos žmones?
– Ši moteris, kuri žūsta teroro akto metu, vienintelė visoje knygoje turi vardą – visi kiti personažai išlieka anonimiški, pristatomos tik jų užimamos pareigos darbe. Koks buvo šio sumanymo tikslas?
– Mano tikslas buvo pristatyti šių žmonių atliekamas funkcijas, o ne gilintis į jų gyvenimus – taigi, čia rašau apie įmonės savininką, žurnalistą, žmogiškųjų išteklių vadovą ir kitus. Man buvo svarbiau ne personažų gyvenimų istorijos, o tai, kaip jie elgiasi šioje situacijoje, ypač kas liečia atsakomybės klausimą. Mane domino tiek valstybės atsakomybė, tiek tai, kokią atsakomybę prisiima patys žmonės.
Paprastai manome taip – mokame mokesčius, taigi, valstybė turi viskuo pasirūpinti. Tačiau šios šios knygos pagrindinis personažas, žmogiškųjų išteklių vadovas, pamažu pats prisiima vis daugiau atsakomybės, randa bendrumą su nužudyta moterimi ir galiausiai netgi įsimyli ją. Tuo norėjau parodyti, kaip gali keistis žmogaus požiūris – nuo atsiribojimo, manymo, kad tai, kas vyksta su kitais, neturėtų rūpėti iki visiško atsidavimo.
„Jeruzalė turėtų priklausyti visiems“
– Jeruzalė šioje knygoje nėra tik miestas, kuriame vyksta aprašomi įvykiai. Susidaro įspūdis, kad šis miestas yra tarsi simbolis. Juk ir knygos pabaigoje, kuomet žmogiškųjų išteklių vadovas atgabena nužudytosios moters kūną jos motinai, ši sako, kad karstas turėtų būti išvežtas atgal, į Jeruzalę, nes būtent ten yra jos dukters vieta.
– Taip, Jeruzalė čia yra simbolis, o kartu ir atspindi mano politinę poziciją – šis miestas priklauso visiems. Nužudytoji moteris į Jeruzalę atvyko ne tik dirbti valytoja. Rusijoje tarp stačiatikių jau XIX amžiaus pabaigoje-XX amžiaus pradžioje buvo tradicija piligrimams keliauti į Jeruzalę – paskutinę atkarpą prieš miestą jie eidavo keliais. Net Fiodoro Dostojevskio romane „Nusikaltimas ir bausmė“ rašoma, kaip Raskolnikovas krenta ant kelių ir sako, kad jis vyks atgailauti į Jeruzalę.
Jeruzalė priklauso ne tik žydams, nors dabar jie sudaro daugumą šiame mieste. Jeruzalė priklauso visoms monoteistinėms religijoms, jos negali savintis viena valstybė. Manau, kad šis miestas galėtų įgyti panašias teises kaip Vatikanas ir būti nuo nieko nepriklausomas.
– Ši knyga paliečia universalias temas, tačiau joje visgi galima rasti ir aspektų, kurie gana gerai atspindi Jeruzalės atmosferą. Kiek jums buvo svarbu perteikti Izraelio istoriją, gyvenimo būdą, politinius įvykius?
– Taip, Izraelio gyvenimas čia jaučiamas, tačiau ši istorija lygiai taip pat galėjo nutikti ir bet kurioje kitoje valstybėje. Ir tai netgi nebūtinai turėtų būti teroro aktas – ši moteris galėjo žūti pakeliui į darbą ar nelaimingo atsitikimo darbe metu.
Visgi antroji intifada Izraelyje paveikė mane rašant šią knygą. Tai buvo labai kruvinas laikas, daug beprasmių mirčių – juk teroristų kraujas susimaišo su aukų krauju. Buvo sukurtas ir dokumentinis filmas apie susprogdintą autobusą – 16 aukų buvo atpažintos, tačiau viena taip ir liko neidentifikuota. Filmo kūrėjams prireikė septynių mėnesių išsiaiškinti, kas tas nužudytasis žmogus. Panaši situacija yra ir dabar Europoje, kai vyksta teroro aktai, kuriuose žūsta žmonės ir iš kitų šalių ir kurių tapatybes nustatyti dažnai prireikia laiko.
– Šią knygą galima vertinti ir kaip kritikai žiniasklaidai, žurnalistų darbo metodams.
– Iš dalies. Šioje knygoje žurnalistas straipsnį rengia su išankstine nuostata pasmerkti įmonę, kurioje dirbo žuvusi moteris. Jis yra kairysis žurnalistas, nusistatęs prieš dideles įmones, prieš kapitalizmą, jis nori įrodyti, kad įmonės nesirūpina savo darbuotojais. Tačiau knygos pabaigoje matome, kad jis ir žmogiškųjų išteklių vadovas, kurį iš pradžių aršiai puolė, tampa beveik draugais.
Taip, žiniasklaida daro klaidų – tačiau visi, kurie dirba, daro klaidų.
Vadinamas „Izraelio Faulkneriu“
– Šioje knygoje galima rasti aiškių nuorodų į Williamo Faulknerio knygos „Kai aš gulėjau mirties patale“ siužetą. Ar specialiai kūrėte tokias literatūrines nuorodas? Jūs neretai netgi vadinamas „Izraelio Faulkneriu“.
– Galbūt sąsajų galima įžvelgti. Žinoma, W.Faulkneris mane įkvėpė, aš labai mėgstu jo kūrinius, jis vienas didžiausių XX amžiaus rašytojų, ir jeigu aš seku jo idėjomis, tuo didžiuojuosi.
Tačiau kalbant apie šią knygą, karsto su kūnu pargabenimas čia yra tarsi ritualas, apsivalymas, bandymas suvokti save patį.
– Skaitydamas šią knygą aš jaučiau ir stiprias Franzo Kafkos įtakas, iš dalies tai pirminė JM Coetzee kūrinių atmosferą. Kurie rašytojai darė ar šiuo metu daro jums didžiausią įspūdį?
– Taip, F.Kafka irgi padarė man didelę įtaką. Aš niekuomet neslepiu, kas man daro įtaką. Juk literatūra yra tradicija – ir kuomet kažkas sako, kad jis kažką atrado, dažniausiai tai būna netiesa, nes viskas remiasi tradicijomis. Mane neramina, kad žmonės dabar rašo knygas, patys jų neskaitydami. Aš ir mano draugai rašymo mokėmės iš knygų skaitymo, mes nelankėme jokių kūrybinio rašymo kursų.
Iš rašytojų bene didžiausią įtaką man padarė Izraelio autorius Shmuelis Yosefas Agnonas. Jis yra vienas iš didžiųjų Izraelio rašytojų, jis yra mūsų Gustave'as Flaubert'as. Žinoma, mane įkvėpė Albert Camus, F.Kafa, Samuelis Beckettas, iš dalies Jean-Paul Sartre'as, Maxas Frischas.
Iš paskutinių perskaitytų kūrinių man didelį įspūdį paliko Jonathano Franzeno „Pataisos“. Taip pat patiko kelių Izraelio autorių kūriniai, tačiau vargu ar jų pavadinimai kažką jums sakytų, nes šios knygos nėra išverstos į užsienio kalbas.
Dviejų valstybių sprendinio nebepalaiko
– Paskutiniuose interviu jūs su nerimu pastebite, kad šiuo metu Izraelyje auga neapykanta – tiek iš palestiniečių, tiek iš žydų pusės. Ar, jūsų nuomone, situacija išties tik blogėja, įtampa vis auga?
– Taip. Mano teorija yra tokia – kai jautiesi kaltas ir nieko negali padaryti, tampi labiau rasistiškas. Vokiečiai nekentė žydų labiau 1944 metais nei 1936 ar 1939 metais. Aš dabar pastebiu labiau rasistines nuostatas palestiniečių atžvilgiu nei mano vaikystėje ar bet kada vėliau. Kai jautiesi neteisus, mėgini pateisinti save tapdamas didesniu rasistu. Netgi tuomet, kai mus bandė sunaikinti, kai arabai kovojo prieš mus mūsų žemėje, nebuvo tokio priešiškumo jiems, koks yra dabar, kai mes patys bandome juos okupuoti.
– Ar matote išeitį iš šios situacijos, sprendimą? Anksčiau jūs palaikėte dviejų valstybių sprendinį, kuriuo bandoma palestiniečiams ir žydams sukurti dvi valstybes, tačiau dabar, panašu, tokios minties atsisakote.
– Penkiasdešimt metų aš puoselėjau dviejų valstybių sprendinį. Tačiau dabar matau, kad tai nėra sprendimas, ir pagrindinė to priežastis – žydų nausėdijos palestiniečių teritorijoje. Ką mes galime padaryti dabar – tai kurti konfederaciją, kurios tikslas – sustabdyti Izraelio vykdomą Palestinos okupaciją. Reikia suteikti okupuotų teritorijų žmonėms pilietybę, teises. Reikia sumažinti skleidžiamų nuodų kiekį.
