– Praėjo savaitė nuo pirmosios „Vilnius skaito“ skaityklos atsidarymo. Kokie įspūdžiai, skaitytojų atsiliepimai?
– Įspūdžiai kol kas labai teigiami, žmonės išties džiaugiasi šia knygų oaze, atsiradusia miesto centre, stebisi, kaip tokio nuostabaus dalyko niekas iki šiol nesugalvojo įrengti sostinėje. Dauguma dėkoja už galimybę skaityti nemokamai geras, kokybiškas knygas. Taip pat kasdien sulaukiam vis naujų leidyklų, rašytojų pasiūlymų dovanoti savo knygas skaityklai. Tikrai labai nuoširdžiai džiaugiamės, kad šis projektas, ši skaitykla tapo patraukli ir leidėjams, ir skaitytojams, kad visą dieną skaitykla yra pilna skaitytojų, pledais, gultais nusėta visa skaityklos pieva. Aišku, dažiaugiamės ir tuo, kad skaityklos įsivažiavimui nesutrukdė ir gražūs orai. Karštą vasaros dieną, gaivi liepų paunksmė knygų pašonėje, patogiuose krėsluose – kas gali būti geriau miestiečiams?
– Kokias tendencijas pastebėjote per savaitę? Kokios knygos, lentynos skaitykloje tarp skaitytojų yra mėgstamiausios?
– Buvome įsitikinę, kad žmonės šioje skaitykloje labiau skaitys negrožinę literatūrą, kurią gali skaityti fragmentiškai, nereikia sekti turinio, tačiau klydom. Žmonės renkasi grožinę ir negrožinę literatūra beveik tolygiom dalimis. Yra skaitytojų, kurie reguliariai kasdien ateina tęsti skaityti pradėtą romaną.
Knygas skaito labai įvairias. Vyresnio amžiaus žmonės mėgsta istorinę literatūrą, moterys – romanus, ir tarp šių skaitytojų labai populiari „Avon“ sveikos gyvensenos literatūros lentyna. Išrankesni skaitytojai kliaunasi ekspertų rekomendacijomis ir dairosi knygų „15min rekomenduoja“ bei Šiaurės šalių geriausių autorių knygų lentynose. Neseniai į skaityklą atkeliavo leidyklos „Obuolys“ dovanota islamo religinė knyga – Koranas, kuri tapo viena iš skaityklos populiariausių knygų. Beje, šiom dienom į skaityklą turi atkeliauti ir judėjų pagrindinis religinis ir teisinis traktatas – Tora, kurią šiai vasarai mums sutiko paskolinti Žydų kultūros ir informacijos centras. Norime suteikti skaitytojams turėti galimybę susipažinti su pagrindinių religijų šventraščiais.
– Ko dažniausiai pageidauja skaitytojai – galbūt, kad skaitykla veiktų ilgiau, kad būtų gaiviųjų gėrimų? Ko jie dažniausiai klausia?
– Nors skaitykla veikia po dešimt valandų per dieną, t.y. kiekvieną dieną nuo 10.00 – 20.00 val., bet išties daug kas pageidautų, jog ji dirbtų dar ilgiau. Deja, kol kas tokių galimybių neturime. Vilniaus miesto centrinė biblioteka mums šiam projektui skolina didžiąją dalį knygų ir padėjo, surinkusi darbuotojų komandą, kuri visą vasarą, be jokių išeiginių, lygiai šimtą dienų prižiūrės skaityklą ir konsultuos lankytojus. Bet turime viziją ir svajonę ateičiai, kad skaitykla veiktų gal net visą parą ir žmonės net naktį galėtų čia užklysti paskaityti poezijos ar pvz. Lovecrafto rinktinės „Tykantis tamsoje“.
Taip pat žmonės labai nerimauja dėl to, kad skaitykla užsidarys lietingomis dienomis, bei siūlo įvairais alternatyvas, pavyzdžiui, kaip ją visą būtų galima „paslėpti“ po pavėsine ar pan. Tačiau visiems primename faktą, kad tai yra skaitykla po atviru dangumi ir jos koncepcija yra būtent tokia – vasarinė ir priklausoma nuo oro. Jei ją imsime visą dengti stogais, ji praras žavesį ir nelabai kuo skirsis nuo uždarų, įprastinių bibliotekų.
Dėl gėrimų irgi dažnai gauname pasiūlymų, kad turėtume juos pardavinėti. Tačiau šalia yra Gedimino prospektas, pilnas kavinių. Tad pakeliui ateinant į skaityklą pasiimti gėrimo iš kitų vietų, manau, nėra didelė problema.
Dar žmonės kone kasdien siūlo atneši savo perskaitytas knygas. Į skaityklą mes jų neketiname priimti, nes baigiame ją užpildyti leidyklų naujomis knygomis, kurias kruopščiai atsirinkome. Tačiau labai rimtai svarstome įrengti knygų priėmimui tinkamą dėžę/spintą, į kurią galės knygas atnešti ir žmonės, vėliau jos bus išvežtos ten, kur jų labiausiai trūksta – į senelių namus ir pan. Taip suteiktume galimybę knygoms keliauti ten, kur jos būtų skaitomos, o ne dulkėtų lentynose.
– Kokie žmonės dažniausiai lankosi skaitykloje?
– Regime šiokį tokį pasiskirstymą – rytais labiau skaityklą lanko mamos, šeimos su vaikais, vis dažniau nudžiugina aplankiusios vaikų grupės iš darželių. Būtent šiai, mažiausiųjų auditorijai buvom pasiruošę mažiausiai. Tačiau su leidyklos „Alma Littera“ stipria parama, operatyviai ir tikrai gausiai užpildėme įvairių amžiaus kategorijų vaikų lentynas – nuo pačių mažiausių iki paauglių, jaunimui skirtos literatūros. Labai siekiame, kad skaitykla taptų patraukli šeimoms, ieškančioms prasmingo laisvalaikio leidimo formų, ir džiaugsimės jei kiekvienas šeimos narys mūsų skaitykloje ras sau tinkamą knygą.
Per pietus užsuka daugiau „kostiumuotų“ lankytojų iš aplinkinių ofisų, ministerijų ir kitų įstaigų, kurie pietų pertrauką išmaino į knygos skaitymą. Šie renkasi labiau negrožinę literatūra, dažnas pasirinkimas – Yuvalo Noah Harari „Homo Deus. Glausta rytojaus istorija“.
Nuo pietų ima rinktis vis daugiau jaunimo, vyresnio amžiaus žmonių, vakarop „skaitymo pievą“ visiškai užpildo marga auditorija..
– Ar ateina ir užsieniečių, kurie pageidauja rasti skaitykloje ir knygų užsienio kalbomis?
– Skaityklą kasdien aplanko svečiai iš užsienio, kurie domisi ne tik knygomis apie Vilnių ar mūsų kraštą, bet ir pasiteirauja lietuvių autorių išverstų knygų į užsienio kalbas, kurių, beje, beveik neturime skaitykloje, bet bandome suorganizuoti. Taip pat bandome užpildyti spragas literatūra lenkų kalba, kurios labai didelis poreikis yra mūsų mieste.
– Kai kurie skeptikai teigė, kad sėdmaišius, hamakus žmonės išnaudos tam, kad naršytų telefonuose ar dirbtų kompiuteriu. Ar būna ir tokių žmonių?
– Skeptikai buvo teisūs, ir mes patys neabejojome, kad to neišvengsime. Geranoriškai žiūrime į žmones, prisėdusius su kompiuteriais mūsų skaitykloje tol, kol vietų užtenka skaitantiems knygas. Pasitaiko ir egzaminams besiruošiančių studentų. Tačiau skaityklos darbuotojai stengiasi mandagiai išprašyti juos tik tada, kai tų vietų pritrūkstame. Nes visgi skaitykla yra pirmiausia skaitantiems knygas žmonėms, o ne naršantiems telefonuose. Aišku, labai juokinga būna stebėti, kaip jaunimėlis, jau pasimokę, pasiima knygą ir ja užsidengę toliau „dirba“ savo mobiliais telefonais. Na, už pakarpų niekas nemeta, tačiau mandagių išprašymų, deja, neišvengiame.
– Taip pat abejota, ar žmonės neišvogs knygų. Ar nesusiduriate su tokia problema?
– Dėl vagysčių aš gal pasakysiu tiek, kad noriu tikėti, jog skaitantys žmonės yra sąmoningi ir supras, kad šios knygos, ši skaitykla yra geranoriška dovana kiekvienam miestiečiui ar miesto svečiui ir kad visai nėra reikalo tų knygų išnešti kažkur, kai visi turi galimybę jas skaityti nemokamai visą vasarą, gražioje vietoje, gryname ore, gulint hamakuose ir t.t. Kad 100 dienų tikrai pakanka perskaityti net storiausiai skaityklos knygai. Tad kam tas „plytas“ tempti namo? O ir šiaip, skaityklos darbuotojos stengiasi visiems „netyčia užmiršusiems“ grąžinti knygas apie tai priminti. Tad siūlyčiau nerizikuoti gauti tokį viešą priminimą, kurio pasekoje dar ir teks degti iš gėdos.
O skeptikams didelių sensacijų neturime, kokios buvo su „oranžiniais dviračiais“.
– Panašu, kad Lukiškių aikštėje šis projektas visiškai pasiteisina, daug skaitytojų sako, kad tai yra labai patogi miesto vieta. Vėliau šią skaityklą kelsite į kitas miesto vietas. Ar nepasikeitė planai?
– Lukiškių aikštėje, liepų paunksmėje ši vieta tikrai puikiai prigijo jau per pirmą savaitę, tikiu, kad dar sunkiau bus su ja atsisveikinti po mėnesio. Tačiau, manau, kad planų nekeisime ir skaityklą per šią vasarą dar bent kartą ar du kelsime į kitas vietas vien dėl to, kad ja galėtų pasidžiaugti didesnis ratas žmonių. Po šio projekto paviešinimo, gavome labai įvairių pasiūlymų, pvz. skaityklą atvežti ant Liepkalnio kalno, nuo kurio atsiveria gražiausia Vilniaus panorama. Bet, kad ir kokių puikių idėjų sulauktume, visgi šiais metais greičiausia liksime nusimatytose vietose arčiau centro – svarstome Sereikiškių parką, pievą prie Baltojo tilto, na, ir dar Vingio parką.
– Pastaruoju metu dažnai kalbama, kad skaitymo kultūra pamažu miršta, kad knygas išstumia kiti pomėgiai. „Vilnius skaito“ projektas, regis, šias nuostatas paneigia?
– Vienas iš šio projekto tikslų parodyti, kad skaitymas nėra pasenusi mada, o atvirkščiai – malonus, patrauklus užsiėmimas, suteikiantis žinių, geras emocijas, o taip pat ir skaitančiais žmonėmis puošiantis miesto kraštovaizdį. Faktas, kad skaityklą turime kasdien vis labiau plėsti, ja kasdien kas nors domisi, eina garsas jau per visą Lietuvą, kitus miestus, – rodo, jog poreikis tam yra labai didelis, tik reikėjo surasti tam tinkamą priminimą, patrauklią paskatą. Aš labai tikiuosi, kad ši idėja taps užkrečiama, puikiu pavyzdžiu ir kitais metais turėsime kur kas daugiau „Skaitančių miestų“ ir juose skaitančių gražių žmonių.
– Galbūt šioje erdvėje planuojama rengti ir kažkokius su knygomis susijusius renginius?
– Taip, jau planuojame, kad šią vasarą skaitykloje vyks ir renginiai. Kol kas galiu pasakyti, kad planuojame, jog „Vilnius skaito“ erdvėje vyks poezijos vakarai ant žolės. Taip pat vyks ir susitikimai/ diskusijos su rašytojais ir su knygomis susijusiais žmonėmis. Raginame visus autorius, kurie norėtų prisidėti prie šių renginių, kreiptis į mus.
