Mano aštuntuką sudaro poezijos ir prozos knygos, ir tarpiniai žanrai: poetinė proza bei literatūriška negrožinė literatūra. Kodėl išrinkau aštuntuką? Nes aštuonetas simbolizuoja harmoniją. Ir dar dėl to, kad būtent šios aštuonios knygos šiais metais man suteikė didžiausią skaitymo malonumą ir literatūrinių atradimų džiaugsmą. Manasis aštuntukas išdėliotas abėcėline tvarka.
Agnė Žagrakalytė, „Liekamieji reiškiniai“
Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2024.
Agnės Žagrakalytės poezijoje erotika persmelkusi ir kalbančiosios savastį – ji viliokė, pavyduolė, aistringai kerštaujanti, ir pasaulį, buitį, santykį su kalba nuo pat debiutinio rinkinio „Išteku“ (2003). Nors ji teigia:
tos kraujo gėlės
nenorėjau, geidžiau daug, daug!
bukesnės istorijos“ (p. 49)
faktas, kad:
(...) kiekvienos
viduje po slibinę slypi: slidžią išdidžią
vienų ji didumo kaip kregždė kitų kaip
žvaigždė branduolinė (p. 55)
Išskirtinis eilėraščių ypatumas yra žaismė. Lietuvių poezijoje žaismės – ir kalbos žaismės, ir gyvenimo, patirčių žaismingumo – visuomet trūksta, todėl kiekvienos A.Žagrakalytės knygos laukiu.
„Liekamieji reiškiniai“ yra penktasis poetės rinkinys. Anotacijoje teigiama, kad liekamieji reiškiniai – tai, kas lieka po įvykio. Tačiau skaitant vis aiškiau tampa, kad šie liekamieji reiškiniai yra reiškiniai, kuriuose norisi pasilikti. Jusliškas, tirštas, intensyvus šis pasaulis.
Rinkinio skyriuose sudėti įvairios tematikos eilėraščiai: moterų susižavėjimo ir tarpusavio konkurencijos, gamtovaizdiniai, „mamos istorijos“ ir asmeninės patirtys, meilės ir literatūros lauko gyvenimą reflektuojantys (skyrius „Literatūros pasaulyje“). Svarbus kovos, konkurencijos motyvas: viršelyje sumo kovotojai, pirmajame eilėraštyje, tarsi filme „Substancija“, „daili raumeninga lanksti“ karalaitė stoja prieš karalienę, kurios „degantys plaučiai ir liepsnojantys riešai, kruvini krumpliai, jėgos vandenynas“.
Originalios, kvapą gniaužiančios metaforos: „mūsų / širdys it veidrodžių salė / krištolu dūžtanti“ (p. 7); „Saulė jau tiek pasikėlusi!“ (p. 30); „Sąmonės šviesūs balkonai ir / begalinės rūsių koridorių spiralės.“ (p. 44); „Neieškosiu aš jokio vidinio / vaiko, / man vidinės mamytės gana.“ (p. 68).
Jei reiktų labai trumpai apibūdinti A.Žagrakalytės poezijos efektą, tai pasitelkčiau pačios poetės metaforą: „kibirkščiuojantis gomurys“ (p. 81).
„Liekamieji reiškiniai“ patiks pasiilgusiems žaismingos, bet neinfantilios poezijos, kurioje pasaulį patiria daugiaveidė ji.
Austėja Jakas, „Mėlynieji malonumai“
Vilnius: Baziliskas, 2024
Debiutinė keliautojos ir menininkės – Austėja Jakas baigė grafinio dizaino studijas Vilniuje – knyga yra hipsteriška, melancholiška, keista, nuoširdi ir ironiška. Geras, beveik neįmanomas derinys, ar ne?
A.Jakas eilėraščių kalba artima šnekamajai, iš pažiūros tekstai autobiografiški: minimos kelionės, santykiai su tėvais, meilės, artumo paieškos. Tačiau „Mėlynieji malonumai“ nėra išpažintinė poezija: poetė nepastebimai kaitalioja asmenis. Kartais prabyla kaip jauna mergina, kartais kaip senas vyras ar Indijoje sutiktas keistuolis.
Eilėraščiai primena istorijas, pasakojimus: anekdotiškus, poetiškus, baugius. Net liūdnos istorijos yra skaidrios, o ironiškos – švelnios. Labai patiko, kad poetė užduoda klausimus, bet nepateikia atsakymų. Palieka laisvės ir erdvės skaitytojui surasti savuosius.
taip ir eina gyvenimas
trapus, vienišas daiktas
aš dabar čia sėdžiu, bet vėliau nebeliks nieko
mano žuvys ir mano paukščiai
ir mano monstrai dideliais batais
visi mes nueisime miegoti į savo nepaklotas lovas (p. 11)
„Mėlynieji malonumai“ – šiuolaikiška, šiandieniška, pačia geriausia prasme jauna poezija. Proziški eilėraščiai patiks ir tiems, kas poezijos nemėgsta ar mėgsta ne itin.
Darius Žiūra, „Diseris“
Vilnius: Kitos knygos, 2024.
Dar vienas itin sėkmingas literatūrinis debiutas. Videomenininko, fotografo, tapytojo Dariaus Žiūros knyga „Diseris“ parengta pagal autoriaus 2017 m. Vilniaus dailės akademijoje apgintą daktaro disertaciją. Knyga iškart sulaukė skaitytojų dėmesio, bet iki šiol vis dar ginčijamasi, į kurią lentynėlę – prie grožinės ar negrožinės literatūros – „Diserį“ dėti.
„Diseris“ artimiausias menininko atsiminimų ar užrašų žanrui. D. Žiūra labai vaizdingai, santūriai atvirai ir neįprastai neegocentriškai rašo apie save ir savo sukurtus kūrinius, pasakoja apie susidomėjimą menu, tapybos studijas Vilniaus dailės akademijoje ir tarnybą sovietinėje armijoje, apie studentišką gyvenimą skvote Vilniuje dešimtajame dešimtmetyje ir gatvės portretisto darbą Paryžiuje, apie reivus, narkotikus, svaigulį ir mirties trauką, apie tai, kaip meninius projektus įkvepia asmeniniai išgyvenimai ir sutikti žmonės.
Kodėl „Diserį“ daug kas laiko grožine literatūra? Dėl puikaus D. Žiūros stiliaus, kalbos jausmo. Gebėjimo tiksliai fiksuoti detales, perteikti pojūčius, mintis ir teorinius konceptus. Nors kiekviena autobiografija ar dienoraštis pagrįstas kruopščia faktų, detalių atranka, skaitant „Diserį“ neapleidžia jausmas, kad tau suteikiama proga stebėti svetimą gyvenimą, įlysti į svetimą galvą.
Rekomenduoju besidomintiems menu ir mėgstantiems autobiografiškus pasakojimus.
Jurgita Jasponytė, „Visata atsisėda netinkamoje vietoje“
Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2024
„Visata atsisėda netinkamoje vietoje“ – tvirtos žemės po kojomis, stabilumo ieškojimas susvyravusiame, eižėti pradėjusiame pasaulyje. Karo artumas eilėraščiuose nujaučiamas, pažymimas, pavyzdžiui, datomis, tačiau katastrofinių registrų nėra. Destrukcija nesimėgaujama, nesisvaiginama. Ieškoma išeities, kuri atrandama kalboje ir pasaulyje, jo tėkmėje, cikluose. Tai, kas pakrinka, kas baigiasi, miršta, kas „atsisėda netinkamoje vietoje“, anksčiau ar vėliau sugrįžta, atgimsta, harmonizuojasi, savo vietą suranda.
Poetės kūryboje labai svarbus erdvėlaikis, kitaip tariant, erdvės ir laiko vienovė, nes erdvė visada įlaikinta, o laikas be erdvės – neegzistuoja. Taip pat giliai patiriama ir miesto erdvė (eilėraščiai, skirti Vilniaus Naujininkų rajonui), ir kaimas, gamtos pasaulis (eilėraščiai apie gimtuosius Zarasus).
Gilus kalbos jausmas: mokama žodį išgirsti, suprasti, išmanoma žodžio istorija, jo ištakos. Per sąskambius, paprastai aliteracijas (priebalsių sąskambiai), atpažįstami keisti, bet prasmingi kalbiniai ryšiai, pavyzdžiui, ryšys tarp laikrodžio tiksėjimo, laikrodžio ciferblato ir laiko cikliškumo, ciklų tiksėjimo (t-c-c-t):
Laikas tiksi kaimo palangėj
laikas tekėjęs vaikystėj
dabar bėga
laikas tiksi kaimo palangėj
ant jos guli bobutės apverstas laikrodis
(kitaip neina)
laikrodžio laikas mėtos miške –
toks jo pavidalas neįprastas gamtai
ciferblatą užpildo sąmanos
miškas rūke
laikas neįprastas gamtai –
tik ciklai tik ciklai tik ciklai
kartojasi
vejasi
tiksi.
„Visata atsisėda netinkamoje vietoje“ patiks besiilgintiems ramybės, prasmingos tylos ir nesumeluotos gelmės. Taip pat mėgstantiems tradicinę lyrinę poeziją. Kita vertus, J.Jasponytė sugeba tai, kas tradiciška ir net archajiška, perteikti tokiu būdu, kalba bei vaizdiniais, kad visa tampa atpažįstama, sava.
Kotryna Zylė, „Mylimi kaulai“
Vilnius: Aukso žuvys, 2024
Anksčiau vaikams ir paaugliams rašiusi Kotryna Zylė savo pirmajame suaugusiems skirtame romane meistriškai supina mitologiją, sakmių ir pasakų siužetus, senojo kaimo kasdienybę ir šiandienos aktualijas bei populiariosios literatūros elementus, tokius kaip gebėjimas nuosekliai plėtoti siužetą, palaikyti intrigą, iki paskutinio romano sakinio neatskleisti kortų.
„Mylimi kaulai“ yra postmodernus magiškasis realizmas. Romano veikėjai gyvena daugiaaukščiuose kaimuose, įsikūrusiuose Vilniaus rajonų pavadinimus turinčiuose kvartaluose. Butuose, laiptinėse žmonės laiko karves, vištas, kiaules, bites. Važinėja automobiliais, žiūri televizorių, perka loterijos bilietus, net laidinius telefonus namuose turi, bet periasi daugiaaukščių rūsiuose įrengtose pirtyse, kuriose lankosi laumės. Laikosi žemdirbiškoms bendruomenėms įprastų ritualų, tiki burtais, užkalbėjimais. Našlaičiai piemenėliai laukuose aplink daugiaaukščius gano karves, gimdymus pirtyse priima Motės, raganos gaudo ir valgo vaikus.
„Mylimi kaulai“ yra brandos istorija, kurią pirmu asmeniu pasakoja pagrindinė veikėja Ona: romanas pradedamas Onos gimimu, o baigiamas mirtimi. Svarbios savojo likimo, gyvenimo kelio paieškos, drąsa nepritapti ir, žinoma, meilė. Ona yra gana netradicinė veikėja: ji ir eilinė mergina, vėliau – moteris, ir visiškai neelinė, baugi, net monstriška.
K.Zylės pasaka suaugusiems tamsi, bet viltinga. Nesu literatūros apie kaimą nei magiškojo realizmo mėgėja, bet „Mylimi kaulai“ mane sužavėjo. Vienas stipriausių ne tik 2024 m., bet ir pastarojo penkmečio lietuviškų romanų, geniali populiariosios ir aukštosios literatūros jungtis.
Rolandas Rastauskas, „Verkianti bronza. Kelionių knyga 1993 ̶ 2023“
Vilnius: Apostrofa, 2024
Rolandas Rastauskas (1954 ̶ 2024) – kultinė Lietuvos kultūros lauko figūra. Eseistas, prozininkas, poetas, dramaturgas išsiskyrė unikaliu gyvenimo ir rašymo stiliumi: ryškus, teatrališkas, dendiškas. Tokia yra ir R.Rastausko proza, kurioje persipina gyvenimo džiaugsmas, smalsumas, avantiūristiška prigimtis ir melancholija bei ironija. Didžiausio literatūrinio pripažinimo R.Rastauskas sulaukė už eseistiką, o viena iš svarbiausių jo eseistikos temų yra kelionės.
Rinktinėje „Verkianti bronza“ sudėtos geriausios per trisdešimt metų autoriaus parašytos esė apie keliones į įvairias šalis: nuo kaimynių Lenkijos, Latvijos per plačią Europą iki Amerikos. Atrinktos esė ypatingos ne tik stiliumi, bet ir ypatingu keliavimo džiaugsmu, kurio šiandieniniai keliautojai, drįstu teigti, nebejaučia. Kalbu apie savo kartą ir jaunesnius, kuriems keliavimas po užsienius yra įprastas, kasdienis, rutininis veiksmas, kaip, pavyzdžiui, Gabijos Grušaitės romane „Stasys Šaltoka: vieneri metai“ (2017). Net jei lankomos vadinamosios egzotiškos šalys, paprastai jos jau būna matytos naršant internete, klausantis ten buvusių draugų nutikimų, skrolinant instagrame, todėl gyvas vaizdas, reali patirtis dažnai net nuvilia: nuotraukoje atrodė geriau.
R.Rastausko esė keliautojas yra žmogus, gimęs ir užaugęs už geležinės uždangos, kuomet keliavimas buvo svajonė, fantazija. Sovietmečiu žmonės po užsienius nekeliavo (nebent išskirtiniais atvejais ir jei priklausė partinei grietinėlei). Net informacija apie „buržuazinius vakarus“ buvo cenzūruojama. Iš čia ta magiška kelionių trauka, šviežio, naujo, geidžiamo pasaulio patyrimo jausmas ir kartu svetimumas, žadinantis keliautojo pastabumą bei godulį smulkiausioms detalėms: vaizdams, kvapams, skoniams, garsams. Užsieniniams trendams ir brendams. Žvaigždėms ir paskaloms. Nuotykiams. Norima įsilieti, pritapti, bet nuolat jaučiama toji trijų sekundžių atskirtis. Iš čia ir melancholija, ir ironija.
Patiks esė žanro gerbėjams, taip pat besidomintiems istoriniais periodais ir išskirtinėmis asmenybėmis. Tiršta, svaigi knyga apie pasaulį, kuris šiek tiek primena kitą veidrodžio pusę: lyg ir savas, lyg ir ne.
Tomas Petrulis, „Daikto kūnas“
Vilnius: Baziliskas, 2024
„Daikto kūnas“ yra poetinė proza. Keista, ekstravagantiška knyga. Ne atsitiktinai „Daikto kūno“ viršelis primena titulinį barokinio pamokslų rinkinio puslapį. Italų kalboje žodis „barocco“ reiškia keistas, įmantrus, puošnus. Būtent tokia ir yra T.Petrulio poetinė proza.
Trumpuose, ritmiškuose pamokslus primenančiuose tekstuose mums kalba Lyrinis subjektas. „Nežinau, ar turėčiau būti Dėkingas Tomui Petruliui už savo atsiradimą, mat rašydamas knygą DAIKTO KŪNAS jis ne kartą mane stūmė į nepatogias ir netgi pavojingas situacijas“.
Nepatogių situacijų tikrai gausu. T.Petrulis sukeistina, apverčia įprastus dalykus ir net patį pasaulį: tai, kas egzistuoja tik kalboje, įgyja kūną ir pradeda veikti, o žmonių kūniškumas iš esmės niekuo nesiskiria nuo daiktų ir net gamtos reiškinių kūniškumo. Iš dangaus krenta baltos kekšės, pastatai išrausta ir drovisi, kambarinė gėlė eina išpažinties („viename iš seansų teigiau, jog esu didžiulė mėsinga kambarinė gėlė ir kad mano, gėlės, viduje – pati juodžiausia juodoji skylė“, p. 22), pasaulio pabaiga spindi vyro šnervėje („pasaulio pabaigos saulė suspindo ir prisimerkus įlindo į apyjaunės moters ausį bei senstančio vyro šnervę“, p. 23), o laikui susisuka galva („laiko galva staiga susisuko ir ėmė jis eiti atgal“, p. 44). Sakralumas čia persipynęs su obsceniškumu, tikėjimas – su neigimu, o žiaurumas – su švelnumu ir net rūpesčiu.
„Daikto kūnas“ yra avangardinė, eksperimentinė knyga. Patiks ieškantiems „kažko tokio“. Atviriems kitoniškumui: tiek poetiniam, tiek jausminiam.
Tomas Venclova, „Už Onos ir Bernardinų“
Vilnius: Apostrofa, 2023
„Už Onos ir Bernardinų“ pasirodė pačioje 2023 m. pabaigoje, taigi į mano aštuntuką formaliai patekti neturėjo. Tačiau atminties suklaidinta – buvau tikra, kad knyga išleista 2024 m., – nusprendžiau savo aštuntuke šį eilėraščių rinkinį palikti: knyga meniškai vertinga ir iš tiesų išskirtinė.
Poetas, eseistas Tomas Venclova šiais metais atšventė aštuoniasdešimt septintą gimtadienį. Rašytojo poezija visuomet buvo autobiografiška, o gyvenimas – išskirtinis. Įtakingo tarybinio poeto ir politinio veikėjo Antano Venclovos sūnus 1975 m. metė iššūkį: komunistų partijos Centro Komitetui parašė ,,Atvirą laišką“, kuriame teigė, kad netiki komunistine ideologija ir prašo leidimo išvykti į užsienį, anapus „geležinės uždangos“. Toks žingsnis galėjo baigtis priverstiniu gydymu psichiatrinėje ligoninėje ar netikėta mirtimi, tačiau T. Venclova leidimą išvykti vis dėlto gavo. Ilgą laiką gyveno Amerikoje, dėstė literatūrą žymiausiuose universitetuose, yra Jeilio profesorius emeritas. Apie savo gyvenimą parašė įspūdingą knygą „Nelyginant šiaurė magnetą: pašnekesiai su Ellen Hinsey“.
„Už Onos ir Bernardinų“ eilėraščiai yra poetinė kūrybos ir gyvenimo ataskaita, kurioje sudėliojami visi taškai, dar kartą aplankomos svarbios vietos, prisimenami svarbūs žmonės, įvykiai bei pasirinkimai (eil. „Negimtajai kalbai“). T. Venclova visą gyvenimą buvo ištikimas aukštojo modernizmo jusliškumui, kuriame dominuoja rega, ir klasikinei eilėdarai: dauguma eilėraščių rimuoti. Daug intertekstinių nuorodų, citatų: nuo graikų mitų iki lietuvių poezijos klasikų parafrazių. Pastarosios subtilios, žaismingos. Iš Salomėjos Nėries eilėraščio atkeliavęs mažos našlaitės nesuprantantis akmenėlis šalta širdimi T. Venclovos eilėraštyje „nesupras / Mažamečio klajūno“, t. y. paties poeto alter ego (p. 21).
Poeto santykis su pasauliu stoiškas, orus.
Į pabaigą viskas didėja – atstumai, jazminų kekės ir grindinio
akmens. Neturi masto tik nustebimas, kad būta pasaulio
ir kad jis pasilieka, kai tavęs nebėra. (p. 94).
„Už Onos ir Bernardinų“ rekomenduoju klasikinės poezijos gerbėjams. Intelektualams. Arba smalsiems ir atviriems, klasikos nebijantiems.
