Banali XX amžiaus pabaigoje itin dažnai kartota patarlė sako: „Kas nerizikuoja, tas... negeria šampano“. T.Petrulis nebijo rizikuoti, žaidžia linksmai, suktai ir pagal savas taisykles, ir – laimi. Nebūtinai apdovanojimus. Nes už apdovanojimus ar didelius tiražus svarbiau (o gal – turėtų būti svarbiau?) parašyti gerą knygą. „Daikto kūnas“ yra būtent tokia – gera, tikra – knyga.
Paantraštėje nurodoma, kad į „Daikto kūną“ surinktų tekstų žanras – poetinė proza. Kitaip tariant, tai nei poezija, nei proza – kažkas ant ribos. Nors T.Petrulio tekstai nesuskaidyti į strofas, primena trumpus straipsnius, eskizus, mikroistorijas, ypač skaitant balsu akivaizdu, kad tai poezija. Tekstai skamba, jie yra eufoniški dėl vidinių rimų, aliteracijų, asonansų, žodžių ar frazių pakartojimų. O kur dar išplėstinės, šmaikščios, šviežios, dažnai nešvankios metaforos: „saulės zuikis įspindo mano kambarin, kambarin, kažkur palikęs ausis (...) kaip ir visą zuikio kostiumą. Nuogas zuikis, netekęs įstabios savo formos korseto, netikėtai pavaišino mano plotą akių kumščio dydžio auksinėm dėmėm“ (p. 25).
T.Petrulio poetika nuolat primena, kad riba tarp prozos ir poezijos kartais labai siaura. Ir slidi. Taki. O gal ir visai nesvarbi. Arba svarbi tiek, kiek sujaukia, išklibina mūsų išankstinius įsivaizdavimus, kas yra poezija ir kuo ji skiriasi nuo prozos.
Užbėgdama už akių perspėsiu, kad labiausiai „Daikto kūną“ rekomenduoju tiems ir toms, kurie įsivaizduoja žinantys, kas yra ir kokia turi būti, ir apie ką mums turi kalbėti poezija, poetinė proza ir literatūrinė kūryba apskritai. Jei kas ir gali tokius sustabarėjusius įsivaizdavimus išklibinti, tai „Daikto kūnas“. Šios knygos prasmė bei esmė, ir tikslas yra nustebinti, šokiruoti, gal net kiek traumuoti, kad priverstų mus patirti savotišką atsivertimą ir pradėtume galvoti (o varge, „Daikto kūno“ paveikta aš pradėjau rimuoti!).
„Daikto kūno“ skaitymo raktą siūlo įspūdingas, tiek pat gražus, kiek ir konceptualus Gretos Ambrazaitės sukurtas viršelis, labai primenantis titulinį senovinio pamokslų rinkinio puslapį. Prisiminkime, pavyzdžiui, baroko „bestseleriu“ vadinamą Mykolo Olševskio „Bromą, atvertą ing viečnastį“, 1753 m. parašytą lietuvių kalba ir išleistą Vilniuje. Barokinių knygų tituliniuose puslapiuose paprastai pateikiami ne tik autoriaus vardas, pavardė, bet ir meniškai įkomponuojama knygos turinio santrauka, savotiška anotacija. Taip skaitytojui paaiškinama, ko tikėtis.
Tiesa, aptakaus rombo formos išpjova „Daikto kūno“ viršelyje, už kurios raudonuoja kažkas neapibrėžto, paslaptingo, perspėja, kad pamokslai bus gana netradiciniai. Arba kaip tik tradiciniai, nes raudonąją ertmę galima interpretuoti kaip aliuziją į Jėzaus Širdį. Nes būtent kraujuojančion Jėzaus Širdin mus T.Petrulio poetinė proza ir jai būdingas klišių, savaimesuprantamybių neigimas turėtų nuvesti: „Galbūt neigimas yra būtent tai, kas mus ilgainiui paims už rankos ir, mums nesipriešinant, tačiau tinkamai neigiant, nuves ten, kur kraujuoja Jėzaus širdis“ (p. 77).
T.Petrulio viršelyje mums prisistato Lyrinis subjektas. „Nežinau, ar turėčiau būti Dėkingas Tomui Petruliui už savo atsiradimą, mat rašydamas knygą DAIKTO KŪNAS jis ne kartą mane stūmė į nepatogias ir netgi pavojingas situacijas“. Taigi, T.Petrulis ir Lyrinis subjektas – susiję, bet netapatūs.
Tradicinį lyrinį subjektą T.Petrulio Lyrinis subjektas imituoja ir parodijuoja. Lyrinio eilėraščio pagrindas yra su autoriumi, jo balsu tapatinamo lyrinio subjekto patirtys, apmąstymai ir įvairios atvertys. Tačiau T.Petrulio tekstai nėra lyrika, tai juk poetinė proza. Joje Lyrinis subjektas išsisako, išsilieja. Net moralizuoja, pamokslauja. Nors su autoriumi nesitapatina, kaip tik pabrėžia, kad Lyrinis subjektas ir T.Petrulis – dvi skirtingos būtys. Dar daugiau: Lyrinis subjektas dažnai persikūnija į objektus – čiulpiamą ledinuką ar labai žiaurią saulutę.
Pradėjus skaityti T.Petrulio eiliuotą prozą tampa aišku, kad viršelio užuomina apie barokinius pamokslus be galo taikli. Kiekvienas „Daikto kūno“ tekstas – trumpas pasvarstymas, pamąstymas kokia nors tema. Pamąstymai kyla užčiuopus dviprasmybę, keistenybę, sugretinus tai, kas paprastai negretinama, kas iš pažiūros visai nesusiję.
Mąstymas kontrastais, opozicijomis, intelektualiomis antitezėmis (kai kažką pasakai ir iškart savo teiginį užginčiji, paneigi) yra skiriamasis barokinės vaizduotės požymis. Šiai vaizduotei priklauso barokinio koncepto teorija, dar vadinama aštrios ir šmaikščios minties teorija. XVII a. paskelbtame LDK mokslininko Motiejaus Kazimiero Sarbievijaus veikale „Viena knyga apie aštrų ir šmaikštų stilių, arba Seneka ir Marcialis“ teigiama, kad šmaikštumas arba stiliaus aštrumas randasi iš nedarnumo ir darnumo vienovės.
Jei tuo pat metu dalykai ir dera, ir nedera, mes sutrinkame, nustembame ir susimąstome: kažkas čia ne taip. Iš tokių apmąstymų kartais kyla naujų ir net visai gerų minčių, įžvalgų. O tai ir yra barokinio koncepto tikslas. Kitaip tariant, šmaikštus ir aštrus stilius mus nustebina, prajuokina, tada duria į paširdžius ir priverčia suabejoti dalykais, kurie atrodė neabejotini.
Trikdančios dermės ir nedermės vienovė akivaizdi knygos pavadinime. Įprasta sakyti (ir manyti), kad žmogus turi kūną, o daiktas – neturi. Kūnas yra gyvas, o daiktas – negyvas. Bet ar taip tikrai yra? Galbūt visa, kas yra, turi vienokį ar kitokį kūną, kuris gali būti apčiuopiamas ar bent pamąstomas? Ar gali egzistuoti kažkas, kas kūno neturi? Ar turi kūnus mintys? Bet mintys juk egzistuoja! Kas yra poezijos kūnas? Eilutės, sakiniai? O kas yra, tarkime, poezijos širdis?
Knygos pavadinimas atskleidžia ir T.Petrulio pomėgį žmones vaizduoti kaip daiktus, o daiktus – kaip žmones. Arba kaip sužmogintas, antromorfizuotas būtybes. „Pastatas drovus, kaip ir tu. Pastatas, išraustantis nuo kiekvieno, tarsi atsitiktinio ir nereikšmingo, saulės komplimento“ (p. 10). T. Petrulio tekstuose kambarinė gėlė eina išpažinties („viename iš seansų teigiau, jog esu didžiulė mėsinga kambarinė gėlė ir kad mano, gėlės, viduje – pati juodžiausia juodoji skylė“, p. 22), pasaulio pabaiga spindi vyro šnervėje („pasaulio pabaigos saulė suspindo ir prisimerkus įlindo į apyjaunės moters ausį bei senstančio vyro šnervę“, p. 23), laikui susisuka galva („laiko galva staiga susisuko ir ėmė jis eiti atgal“, p. 44), o lyrinis subjektas atsikelia su susvetimėjimu („Mes su susvetimėjimu ankstų rytą kėlėme, pakirdome su susvetimėjimu“, p. 57). Išvados grėsmingai seka paskui lyrinį subjektą: „Kokia išvada jį seka, kai vienas tamsią naktį jis eina alėja palei upės vingį?“ (p. 72).
Įprasta manyti, kad negyvų būtybių sužmoginimas skatina jautrumą, supratingumą. Kviečia mus tapatintis, svetimas patirtis priartinti prie savųjų: gėlei irgi skauda, pastatai geba drovėtis. Tačiau tokia interpretacija T. Petrulio „Daikto kūno“ pasaulį gerokai suprimityvintų.
T.Petrulis kuria ne iš patirties, ne savo ar artimųjų, ar nepažįstamųjų – gyvų ir negyvų, žmonių ir daiktų – gyvenimų, o iš kalbos. Jo šmaikštumas ir aštrumas, ir obsceniškumas, ir žiaurumas kyla iš kalbinės įžvalgos, kalboje, ypač kasdienėse frazėse, glūdinčios šmaikščios ir aštrios prieštaros. Įžvalga – tai gebėjimas naują prasmę pastebėti ten, kur paprastai jos nebematome, ir parodyti mums, t. y. T. Petrulio poetinės prozos skaitytojams, šią prieštaringą kalbos (ir minties) situaciją kaip vaizdinį, kaip daiktą ir kūną.
„Išvada seka“ – frazeologizmas, kurio reikšmė neišvedama iš jį sudarančių žodžių reikšmių. Kai sakome, kad išvada seka, turime galvoje ne tai, kad mums kažkas (išvada) seka iš paskos, o kad įvertinome kažkokius faktus ir dabar galime juos trumpai apibendrinti. Galime pateikti išvadą. Bet T.Petrulio poetinėje prozoje išvada atgyja, įgyja kūną ir pradeda sekti paskui Lyrinį subjektą! Išvada jį persekioja. Kaip taip gali būti? Negali. Tai kodėl sakome, kad seka?
Kitas T.Petrulio poetinei prozai būdingas sustabarėjusių prasmių išklibinimo būdas: vieną įprastos, kasdien vartojamos frazės žodį pakeisti nauju, visiškai neįprastu ir tokiu būdu parodyti, kad tarp sukeistų žodžių egzistuoja keistas, kreivas, bet tikras ryšys. Pavyzdžiui, iš dangaus pradeda kristi ne snaigės, o kekšės: „Iš dangaus krito kekšės. Suko ratus ore, leidosi ant namų, šaligatvių, automobilių ir žmonių. Šaltos kekšės, pačios šalčiausios, tokios šaltos, kad net beveik neįmanomos, nuklojo gatves, tapdamos tankia balta mase. Tai buvo mažos kekšės, tokios mažos, kad net beveik neįmanomos, bet jų masė buvo jėga. Jų masė trukdė praeiti praeiviams, praeiviams, kurių vienintelis tikslas, galutinis gyvenimo, jų bendro gyvenimo tikslas buvo praeiti, praeiti, ir tiek“ (p. 63).
Kas bendro tarp snaigių ir kekšių, kas leidžia sukurti tokią jungtį, tokią metaforą? Snaigės krenta iš dangaus žemyn, o kekšėmis vadinamos morališkai puolusios, pažemintos, žeminamos moterys. Įprasta sakyti, kad kekšių žema, kritusi moralė. Dar sakoma: gyvenimas ją ar jį parklupdė, parvertė ant menčių. Suprask: žmogus sužlugo. Bet krentanti snaigė nežlunga. Ji tiesiog krenta ir jos kritime nėra nieko blogo. Kristi – snaigės esmė. Tad gal ir kekšės esmė yra kristi, ir gal jos kritime žemyn taip pat nėra nieko blogo? Linksmas žodžių žaismas, liūdna tema ir tiek daug minčių...
Naują prasmę cituotame fragmente įgyja ir praeiviai. T.Petrulio tekste praeivis yra žmogus, kuris ne kažkur eina, o pro kažką praeina. Taigi, praeivių tikslas yra eiti pro kažką. O kekšės – gundančios, šaltos, krentančios, užverčiančios savimi kelius, šaligatvius – praeiviams praeiti trukdo. Jos gundo sustoti. Priverčia sustoti. Pasaulis susijaukia tarsi per pūgą.
Baigdama noriu sugrįžti prie savo teiginio, kad T.Petrulis yra avangardistas. Kalbu ne apie istorinį avangardą, vadovėlinių tekstų bei formų imitaciją, o apie tikrą, čia ir dabar kuriamą avangardinę poeziją. Avangardas (pranc. avant-garde – priekinė sauga) – priekinis žygiuojančios kariuomenės dalinys, nedidelė labai gerai paruoštų kareivių grupė, žvalganti ir tirianti vietovę, praskinanti kelią iš paskos sekantiems būriams. Kaip avangardistas, T. Petrulis čia ir dabar žvalgo, tiria kalbą, ieškoje joje naujų kelių ir naujų prasmių.
„Jam, tam jaunuoliui, patinka judėjimas, tiesiog judėjimas.“ (p. 41) Judėjimas yra su mirtimi, puvimu siejamo stingulio priešprieša. Kitaip tariant, T.Petrulis šiandien atlieka kalbos, o su ja ir mūsų visų sąmonių judintojo, dirgintojo funkciją.
