Sausio 6-ąją, per Trijų Karalių dieną skelbiamas/a Lietuvos rašytojų sąjungos premijos laureatas/ė. 2023 m. rašytojų sąjungos premija įteikta Tomui Venclovai už eilėraščių knygą „Už Onos ir Bernardinų“ (Apostrofa). Vasario viduryje Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas skelbia kūrybiškiausių knygų dvyliktuką, o per Knygų mugę apdovanojama kūrybiškiausia knyga.
Šiais metais kūrybiškiausia knyga tapo Danutės Kalinauskaitės romanas „Baltieji prieš juoduosius“ (Tyto alba), tačiau poezijos knygos laureatėmis išrenkamos gana dažnai. Tarkime, 2022 m. kūrybiškiausia knyga tapo Ramunės Brundzaitės eilėraščių rinkinys „Tuščių butelių draugija“ (LRS leidykla).
Knygų mugės metu taip pat skelbiami ir akcijos „Metų knygos rinkimai“ penketukai – viena iš kategorijų yra poezijos penketukas. Penketukus renka komisija, laimėtojus – internete balsuojantys skaitytojai. Metų knygos rinkimų laimėtojų vardus sužinome gegužės 7-ąją, Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dieną.
2023 m. Metų knygos rinkimuose poezijos kategorijoje skaitytojų valia laimėjo Vytauto Kazielos eilėraščių rinkinys „Neatsimerk, Viešpatie“ (Kauko laiptai).
Knygų mugėje taip pat teikiama Jurgos Ivanauskaitės premija už per pastaruosius du metus išleistą knygą. Nors ši premija dažniau skiriama prozininkei ar prozininkui, šiais metais apdovanota Greta Ambrazaitė už 2022 m. pasirodžiusį rinkinį „Adela“ (LRS leidykla)[1].
Pavasariui išsprogus pasipila tikra poetinių premijų lavina. Dauguma premijų išdalinama per tarptautinį poezijos festivalį „Poezijos pavasaris“. Garbingiausia „Poezijos pavasario“ premija iš šiol laikyta Maironio arba tiesiog Poezijos pavasario premija. Tačiau šiais metais vietoje vienos garbingiausios premijos paskelbtos dvi. 2023 m. Lietuvos rašytojų sąjungos valdyba pranešė, kad nuo šiol Kaune bus apdovanojamas Maironio premijos laureatas/ė, o baigiamajame Poezijos pavasario vakare Vilniuje vainikuojamas Poezijos pavasario laureatas/ė. Poezijos pavasario laureatu tapo V.Kaziela už „Neatsimerk, Viešpatie“, o Maironio premijos laureate – Ieva Rudžianskaitė už poezijos rinkinį „Tryliktasis mėnuo“ (Kauko laiptai).
Per poečių skaitymus prie Žemaitės paminklo – tradicinis festivalio „Poezijos pavasaris“ renginys – įteikta Žemaitės tašės premija. Šiais metais apdovanota Patricija Gudeikaitė už debiutinį eilėraščių rinkinį „Kontaktas“ (Kitos knygos). Žemaitės tašės premija unikali tuo, kad poetė ir menotyrininkė Laima Kreivytė ją įsteigė reaguodama į seksizmą Lietuvos poetiniame lauke ir siekdama atkreipti dėmesį į išskirtines moterų poečių knygas.
Ar seksizmas poetiniame Lietuvos lauke tikrai egzistuoja? Pasitelkime statistiką. Pavyzdžiui, garbingiausia festivalio „Poezijos pavasaris“ premija iki šiol buvo įteikta 60 kartų. Premiją gavo 50 poetų vyrų ir tik 10 poečių moterų. Tarptautinio literatūros festivalio „Poetinis Druskininkų ruduo“ metu teikiamą Jotvingio premiją iki šiol gavo 36 poetai vyrai ir tik 3 poetės moterys. Poetės kiek dažniau apdovanojamos „mažosiomis premijomis“, skiriamomis už debiutines knygas. O didžiosios premijos teikiamos ne tiek už paskiras knygas, kiek už „kūrybos reikšmę Lietuvos poezijai“ ir pan. Akivaizdu, kad poetinių premijų komisijos vieningai sutaria, jog moterų poečių ar apskritai moterų rašytojų kūryba retai yra reikšminga mūsų literatūrai apskritai. Šią tendenciją gerai iliustruoja ir rašytojų, kuriems paskirta Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija, sąrašas (savaime suprantama, tarp apdovanotų rašytojų ir vėl dominuoja vyrai), ir mokykliniai privalomųjų autorių sąrašai[2].
Per festivalį „Poezijos pavasaris“ įteikiama ir daugybė su tam tikrais Lietuvos regionais ar, tiksliau, regionuose gyvenusiais, kūrusiais poetais ir poetėmis siejamų premijų. Viena iš garbingiausių debiutantams skiriamų regioninių premijų yra Zigmo Gėlės premija už geriausią pirmąją poezijos knygą. Laimėtoja šiais metais tapo Kristina Tamaulevičiūtė už rinkinį „Gyvybė“ (LRS leidykla). Salomėjos Nėries literatūrinę premiją – vieną seniausių „Poezijos pavasario“ premijų – laimėjo Aidas Marčėnas už rinkinį „Mirkt: eilėraščiai iš pasibaigusio pasaulio“ (LRS leidykla). Kiek vėliau teikiamos regioninės premijos už geriausią poezijos knygą, išleistą per praėjusius dvejus kalendorinius metus. Antano Miškinio premija šiais metais skirta Antanui Šimkui už 2022 m. pasirodžiusį rinkinį „Vakaras dega“ (LRS leidykla), o Bernardo Brazdžionio premija atiteko Aivarui Veikniui už 2021 m. išleistą rinkinį „Mamuto medžioklė“ (LRS leidykla).
Taigi, iki vasaros vidurio išdalinamos premijos už 2023 m. išleistas ir anksčiau pasirodžiusias poezijos knygas. O tuomet ruošiamasi antram poezijos derliui. Rudenį, per festivalį „Poetinis Druskininkų ruduo“, bus įteiktos Jotvingio ir Jaunojo jotvingio premijos, savo prestižu nė kiek nenusileidžiančios, o gal ir lenkiančios pavasarines premijos. Ne atsitiktinai poezijos knygų leidyba itin suaktyvėja rugpjūčio mėnesį ir rugsėjo pradžioje.
Mažesni ir didesni poetiniai nusivylimai
Šiais metais svarbiausių pavasarinių premijų knygos-laureatės man didelio įspūdžio nepadarė, išskyrus Ievos Rudžianskaitės eilėraščių rinkinį „Tryliktasis mėnuo“, kurį aptarsiu būsimoje apžvalgoje.
T.Venclovos eilėraščių rinkinys „Už Onos ir Bernardinų“ poeto kūrybos kontekste nėra nei išskirtinė, nei ypatingai stipri knyga. Joje rasime viską, kas T.Venclovos poezijai būdinga. Deklaruojama ištikimybė klasikinėms formoms, stoicistinė laikysena („atšiauri pareiga – / Neieškoti prasmės, nesižeminti ir nesiskųsti.“, p. 72), daug citatų ir nuorodų į mėgstamus jau ne kartą cituotus tekstus, tie patys poetiniai pašnekovai (Josifas Brodskis, Osipas Mandelštamas, Ana Achmatova, Czesławas Miłoszas). Didžiausias skirtumas nuo ankstesnės kūrybos: „Už Onos ir Bernardinų“ eilėraščiuose yra poetui apskritai nebūdingo plepumo. Kita vertus, T. Venclova – didelis poetas (poetinės meistrystės, įžvalgų gilumo, erudicijos, kūrybos autentiškumo prasme), todėl šiandieninės poezijos kontekste naujausia jo knyga išlaiko svorį.
„Už Onos ir Bernardinų“ yra poetinė kūrybos ir gyvenimo ataskaita, kurioje sudėliojami visi taškai, dar kartą aplankomos svarbios vietos, prisimenami svarbūs žmonės, įvykiai bei pasirinkimai (eil. „Negimtajai kalbai“). Kitaip tariant, šioje knygoje poetas T.Venclova į(si)vertina. Žvilgsnis – T.Venclova visą gyvenimą buvo ištikimas aukštojo modernizmo jusliškumui, kuriame dominuoja rega – retrospektyvus arba nukreiptas į nebūtį. Šiandieninis pasaulis nebedomina ir neįkvepia, išskyrus karą Ukrainoje, kurio užuominos dažniausiai lieka potekstėje, išskyrus eilėraštį „Azovo kampanija“ (p. 75-77).
Nors rinkinio pavadinimas kuria įspūdį, kad pagrindinis dėmesys skiriamas Vilniui, poeto geografija daug platesnė. Kaip ir intertekstinės nuorodos, varijuojančios nuo graikų mitų iki lietuvių poezijos klasikų parafrazių. Pastarosios subtilios, žaismingos. Salomėjos Nėries mažos našlaitės nesuprantantis akmenėlis šalta širdimi T.Venclovos eilėraštyje „nesupras / Mažamečio klajūno“, t. y. paties poeto alter ego (p. 21). O Henriko Radausko „lietus plonom stiklinėm kojom“ flirtuoja su T.Venclovos „perkūnija pirštų galais“ vaikštinėjančia (p. 26).
Deja, bet į(si)vertinant prasismelkia savotiškas poetinis nenuoširdumas. Atsiskaitoma tarsi pagal iš anksto paruoštą schemą, užbaigiančią ir įtvirtinančią pasirinktą poeto literatūrinę biografiją. Eruditas, keliautojas, stoikas, „patalų / nukariautojas“ (p. 36) – akivaizdu, vardindamas mirusio draugo „Z. B.“ bruožus T.Venclova apibūdina save. Poeto išsipildymas pernelyg teisingas, tvarkingas ir totalus, kad įtikintų. Jokių apgailestavimų, klaidų. Ir jokių atradimų.
Dažnai minimi amžėjimo ženklai, tačiau T.Venclovos amžėjimas ypatingas. Poetas fiksuoja atminties spragas, menkstančius pojūčius, silpstančią regą, tačiau kūno amžėjimo ženklų nėra. „Nukaršo / merginos, į kurias pažvelgus tau atimdavo amą.“ (p. 33), o pats poetas sensta tarsi marmuro skulptūra – laiko erozija tik dar daugiau grožio suteikia.
Labiausiai patiko eilėraščiai, kuriuose pirmame plane atsiduria kiti – mitiniai ar šio pasaulio personažai bei objektai (eil. „Jobo knyga. Epilogas“, „Sielų palydovas“, „Kai mudu suvoksim“, „Skaitant Marką Aurelijų“, „Kavinė prie Vlatvos, 1923“, „Saulė Kotore“). Stoišką orumą išlaiko ir galutinė rinkinio eilėraščius vienijanti idėja. Viskas išnyks, suirs, išsiskaidys. Liks tik didelis ir mums abejingas pasaulis.
Į pabaigą viskas didėja – atstumai, jazminų kekės ir grindinio
akmens. Neturi masto tik nustebimas, kad būta pasaulio
ir kad jis pasilieka, kai tavęs nebėra. (p. 94).
V.Kazielos knygą „Neatsimerk, Viešpatie“ vertinu kaip vidutinišką tiek šio poeto, tiek ir šiandieninės lietuvių poezijos kontekste. V.Kaziela taip pat neišradinėja dviračio, kartoja save ir kartojasi, tačiau jo poetinė kalba nėra sklandi, nugludinta (kaip T.Venclovos): frazės klupčioja, trūkčioja, vaizdiniai stumdosi tarpusavyje, primena per jėgą viena į kitą įspraustas nederančias puzlės daleles. Atrodo, poetas vis neranda tinkamų žodžių siaubingo, neteisingo karo Ukrainoje (pagrindinė knygos tema) baisybėms nusakyti.
Karo kontekste gal kiek triviali ir antra pagal svarbą amžėjimo tema. Kita vertus, ir karas, ir laikas naikina žmogui įprastą, savą pasaulį. Vis dėlto, lyginant su T.Venclovos marmuro statulos laikysena, V.Kazielos eilėraščiai apie amžėjimą nuoširdesni, „žmogiškesni“ bei sugestyvesni (skyrius „Slaptas gyvenimas“).
daugiabutyje
kuriame įstiklintas
tik vienas
langas
gyvenu
nuo to laiko
kai visi
kažkodėl jį paliko
(...)
iš pradžių
atjungė radiją
vandenį
elektrą
paskui užblokavo
laiptinę
dar vėliau
išmontavo laiptus (p. 70)
Dalies į rinkinį „Neatsimerk, Viešpatie“ sudėtų V.Kazielos eilėraščių padrikumas stebina, nes poetas yra kalbėjimo vienu atsikvėpimu meistras, gebantis skaidriai perteikti lyriko jusliškumą (žr. pvz. rinkinį „Užklumpa šviesa“ (LRS leidykla, 2012)). Neapleidžia įspūdis, kad knygoje „Netasimerk, Viešpatie“ stengiamasi parašyti eilėraštį, kai rašyti sunku, kai nesirašo. Žinoma, tokią situaciją ir tokius V.Kazielos eilėraščius galima paaiškinti tuo, kad rašyti apie karą, apie mūsų kasdienei sąmonei beveik (o gal ir visiškai) nesuvokiamus dalykus yra sunku. Skausminga.
Tačiau vertinti dera ne pastangas, o rezultatą. Norisi eilėraščių, kurie nebūtų kaip ta V.Kazielos „šalta gleivėta žuvis / pranėrusi jai tarp kojų“ (p. 30). Metafora sugestyvi, baugiai obsceniška, bet cituojamame eilėraštyje dėl ją gaubiančių į pačius skirtingiausius kontekstus nurodančių vaizdinių taip ir lieka nesuprantama. Upė „švari ir laisva“, bet teka ji tarpeklyje (kitaip tariant, upė laisva, bet griežtai apribota?); upės vanduo „atspindi žvaigždes / ir tai kas yra tik nujaučiama“, bet joje stovi „mergaitė / išžergusi kojas“ (akivaizdu, vanduo atspindi ir kai ką daugiau). Tamsūs gaivalai, bet gi veiksmas vyksta „mano vaikystėje“ (o gal tai tik sapnas?). O prasideda eilėraštis mažų mažiausiai iškilmingai: „dabar jau žinau / kad yra tik / gimties ir mirties / viršukalnės“. Baigus skaityti tokį „rezginį“, tarsi perdegusi lemputė mirksi ir zirzia banalus klausimas – „ką aš čia ką tik perskaičiau?“.
Poezija nėra tapati galvos laužymui (bei kraipymui) ir skaitymo skausmui. Skaitymo skausmą tikrai kelia ir skausmingai prie grafomanijos priartėjusi A.Marčėno „Mirkt“. Tai, kad poetas vis dar gauna premijas, įrodo, kaip stipriai ir ilgai veikia simbolinis kapitalas, kurį A.Marčėnas sukaupė XX a. pabaigoje – XXI a. pirmuoju dešimtmečiu. Būtent tuomet pasirodė jo gilia ironija ir žaismingumu išsiskiriantys rinkiniai „Metai be žiogo“ (Regnum, 1994), „Vargšas Jorikas“ (Vaga, 1998) ir „Dėvėti“ (LRS leidykla, 2001). Kitaip tariant, iš trijų 2023 m. premijuotų mano aptartų knygų „Mirkt“ rekomenduoju mažiausiai.
Vertinimų ir vertintojų subjektyvumas – neišvengiamas?
Akivaizdu, kad vertinimai – tiek asmeniniai, tiek įvairių rinkimų, premijų pavidalą įgyjantys – daug pasako ne tik apie apdovanotas knygas, bet ir apie pačius vertintojus ir vertintojas. Apie jų skonį, vertinimo principus. Ir aš – jokia ne išimtis. Taigi, kokie eilėraščiai man patinka?
Patinka tokie, kurie nustebina ir pasako kažką naujo, o ne kartoja senas gerai žinomas schemas. Patinka tokie, kurių jusliškumas (raiška, stilius) man asmeniškai artimesni. Jusliškumo terminą vartoju ta prasme, kuria jį vartojo Susan Sontag. Esė rinkinyje „Atsižadėkime interpretavimo“ S.Sontag teigia, kad svarbiau yra ne aiškinti(s) meno kūrinį, o su juo susitikti, jį patirti. Tik šiam susitikimui įvykus galima pereiti prie apmąstymų ir aiškinimo(si). „Susitikimas su meno kūriniu – patirtis, aktyvuojanti mūsų jusles, o ne tik atsakymai į klausimus“, nes „skiriamasis meno kūrinių bruožas yra tas, kad jie produkuoja (...) kažką, kas artima jauduliui, atsidavimo pojūčiui, kerų ir susižavėjimo keliamam įspūdžiui.“[3] Kai šis įspūdis stiprus ir betarpiškas, eilėraščiai mus perkeičia lygiai taip pat, kaip perkeičia sutikti ypatingi žmonės.
Gero eilėraščio nebus be metaforos – aiškios, tikslios, prasmingos. Būtent metafora perteikia poeto ar poetės jusliškumą bei užčiuoptas kitu būdu neišsakomas prasmes. Būtent dėl autentiškų, tikslių ir originalių metaforų trūkumo didesnio įspūdžio nepadarė poetinių debiutų kontekste gana stiprus K.Tamulevičiūtės eilėraščių rinkinys „Gyvybė“. Poetė tikrai turi ką pasakyti, bet ne visada sugeba atsirinkti ir atsisakyti to, ko sakyti nereikėtų. Nesužavėjo ir šiuo metu itin madingas identifikavimasis su laume, ragana, skystokas pozityvusis chtoniškumas. Apskritai manau, K.Tamulevičiūtei palankesni yra ne eilėraščio, o apsakymo, esė ar tiesiog poetinės prozos žanrai – apsakymų rinkiniu autorė ir debiutavo. Kita vertus, „Gyvybė“ tikriausiai patiks tiems ir toms, kurie mėgsta prozinius eilėraščius ir kai viskas daugiau mažiau aišku.
Įsimintiniausios 2023 m. lietuvių poezijos knygos
Kokios 2023 m. išleistos poezijos knygos, mano manymu, vertos dėmesio? Jau minėtas I.Rudžianskaitės rinkinys „Tryliktasis mėnuo“, Dianos Paklonskaitės „Gėlės kaip šunys“ (Slinktys), Simono Bernoto „Pasakų parkas“ (LRS leidykla)[4], Antano A.Jonyno „153 sonetai“ (LRS leidykla). Įdomiausi debiutai – Marijos Mažulės „Fosilijos yra nėriniai“ (Kauko laiptai) ir Patricijos Gudeikaitės „Kontaktas“ (Kitos knygos).
Dviejų poetų a. a. Neringos Dangvydės ir Karolio Baublio rinkinys „Sirenos ir vienaragiai“ (Kauko laiptai) rimtai ir kartu žaismingai užklausia poeto kaip eilėraščio gimdytojo, kūrinio prasmės šaltinio sampratą. Į šį rinkinį sudėti eilėraščiai nėra pasirašyti, todėl niekada negali žinoti, kuris tekstas kam priklauso, kas prisiima sirenos, o kas – vienaragio balsą. Skaitant N.Dangvydės ir K.Baublio postmodernias poetines graikų mitų interpretacijas neįmanoma nesusimąstyti apie lyčių stereotipus, apie vyrišką ir moterišką poeziją. Ar tikrai taip jau lengva atskirti vyrišką balsą nuo moteriško, vyrišką ir moteriškąjį jusliškumus?
2024 m. stipraus rudens sezono pirmoji kregždė – ilgai laukta puiki Jurgitos Jasponytės knyga „Visata atsisėda netinkamoje vietoje“ (LRS leidykla). Šią ir kitus čia suminėtus dėmesio vertus eilėraščių rinkinius išsamiau aptarsiu būsimoje apžvalgoje.
[1] Apie įsimintiną G. Ambrazaitės antrąją poezijos knyga „Adela“ skaitykite čia: https://literaturairmenas.lt/literatura/virginija-cibarauske-virsutiniai-poezijos-aukstai
[2] Plačiau apie Žemaitės tašės premiją, vyrų ir moterų literatūros skaitymo ypatumus ir literatūrinius apdovanojimus klausykite LRT laidoje "Iš balkono": https://www.lrt.lt/mediateka/irasas/2000342542/poetes-ir-premijos
[3] Susan Sontag, „Atsižadėkime interpretavimo ir kitos esė“, vertė Tomas Čiučelis. – V.: „Lapas“.
[4] https://literaturairmenas.lt/literatura/virginija-cibarauske-mazoji-poezija-didzioji-poezija-ir-ipasaku-parkasi
