Įvairiuose lietuviškuose žodynuose čiabukas – rankų darbo leidinys, leidžiamas nedideliu tiražu, angliškai vadinamas „chapbook“. Šis apibrėžimas, tiesa, nėra tikslus. Čiabukai būna ne tik rankų darbo, gali būti ir spaustuvėje atspausti. Ir forma jų – nebūtinai maža. Vieni neturi knygos pasu vadinamo ISBN kodo, o kiti turi. Tokius galima ir bibliotekų knygų kataloguose rasti. Taigi, neabejotinas tėra vienas kriterijus – čiabukai leidžiami mažais arba labai mažais tiražais.
Čiabukai paprastai siejami su literatūriniu avangardu ir savilaida. Įdomu, kad savilaida Lietuvoje suklestėjo ne sovietmečiu, nors alternatyvi leidyba galėjo tapti būdu pasipriešinti valstybinių leidyklų cenzūrai, o Lietuvai atgavus nepriklausomybę. Besidomintys netradicine leidyba Lietuvoje pirmiausia mini 1992 m. įsteigtą leidyklą „Vario burnos“ ir jos „tėvą“ poetą Tomą S. Butkų. Ši leidykla kiekvieną, kad ir mažiausio formato bei tiražo savo leidinį laiko unikaliu kūriniu, kuriame persipina grafinės ir verbalinės formos. Kaip tai atrodo „gyvai“, galima pamatyti pasklaidžius „Vario burnų“ leidinį „Čiabukai ir kt.“, kuriame sudėti 36 dizaino ir spaudos darbai, sukurti per trylika „Vario burnų“ veiklos metų. Dar viena čiabukus vertinanti leidykla ̶ „Baziliskas“. Ši leidykla leidžia daugiausia žaismingus verstinės poezijos čiabukus[1].
Vienas įdomiausių ir, mano manymu, prasmingiausių šiandieninių čiabukų projektų – „Literatūrinės slinktys“. Projektas debiutavo 2015 m. Iš pradžių „Literatūrinės slinktys“ buvo tradicinis almanachas, kuriame publikuota jaunųjų poetų ir prozininkų kūryba. Pirmajame almanache savo kūrybą spausdino tokie šiandien puikiai žinomi autoriai kaip Jurgita Jasponytė, Jurga Tumasonytė, Simonas Bernotas, Vaiva Grainytė, Žygimantas Kudirka, Dovydas Grajauskas, Miglė Anušauskaitė, Tadas Zaronskis ir kiti.
Vėliau almanachas „Literatūrinės slinktys“ transformavosi į čiabukų rinkinį, o debiutuojančių autorių skaičius sumažėjo iki penkių. Taigi, kasmet išleidžiamos penkios plonos knygelės, penki čiabukai kietame aplanke. Greta rašytojų tekstų, knygelėse publikuojami jaunų vizualinio meno kūrėjų, daugiausia dailininkių ir dailininkų, darbai. Čiabukas – labai tinkama forma debiutantei ar debiutantui, turinčiam solidžių kūrinių, tačiau dar ne tiek, kad galėtų ar norėtų leisti pirmąją knygą. Šiais metais „Literatūrinių slinkčių“ konkursą laimėjo ir į čiabukus savo tekstus suguldė Gabija Kopūstaitė (poezija), Irma Kungytė (poezija), Kšištofas Kčivecas (poezija), Edgaras Bolšakovas (proza) ir Gintarė Jotautaitė (proza).
Tikrumo ieškanti poezija
Gabija Kopūstaitė ir Irma Kungytė savo čiabukus pradeda labai panašiai: pirmiesiems, asmeninius poetinius manifestus kiek primenantiems eilėraščiams svarbi iliuzijos (konstrukto, majos, kopijos), iš kurios norima ištrūkti, ir tikrojo, autentiško buvimo prieštara. Gabijos Kopūstaitės eilėraštyje siekiama patirti ir pažinti, kas tikra, be „jokių manierų“ (p. 5). Irma Kungytė nori išsilaisvinti iš „iliuzijos“, tačiau jos išsilaisvinimo būdas konkretesnis – visatos triukšme, „kopijų pasaulyje“ reikia atpažinti „savo balsą“ (p. 5).
Iš pradžių pagalvojau, kad tikrovės ir iliuzijos, kopijų pasaulio tematika – kartos problema. Viskas sukasi ratu, mados praeina ir sugrįžta, taigi, kodėl negalėtų grįžti postmodernizmo gerokai nudrengta (ne)išsilaisvinimo iš matricos idėja? Ypač ši idėja turėtų būti aktuali kartai, kuri iš tiesų užaugo tarp ekranų. Tačiau debiutančių gimimo datas skiria daugiau nei dešimtmetis, taigi, matyt, problema – ne kartos.
Dėmesio vertas sutapimas, kad šių metų tarptautinio festivalio „Poetinis Druskininkų ruduo“ tema buvo labai panaši: „Pasaulis: matrica ar metafora?“. Festivalį pradedančioje konferencijoje taikliai pastebėta, kad daug įdomesnis klausimas ne kaip išsilaisvinti iš matricų ar metaforų, o kodėl manome, kad mūsų patirtys nėra autentiškos.
Pastaruoju metu žiniasklaidoje ir socialinėse medijose itin daug kalbama apie prarastą realybės pojūtį, apie poreikį ar net būtinybę grįžti prie to, kas tikra. Tai madinga tema: nuomonių formuotojai perspėja apie socialinių tinklų apžavus ir kad instagrame viskas netikra, gyvenimo būdo mokytojai ir mokytojos vyksta į civilizacijos pakraščius medituoti, kraustosi į nuošalias sodybas, kuriose manosi gyveną gamtos ritmu, harmoningai. Todėl natūraliai kyla klausimas, ar prarastas realybės, tikrumo pojūtis yra iš tiesų aktuali, mus visus kamuojanti problema, rimta grėsmė, o gal dar vienas būdas pademonstruoti savo išskirtinumą, dvasingumą? Neva, visi sėdi socialinėse medijose, o aš – ne. Aš ypatingas. Visi vaikosi greitąsias madas, o aš – ne. Aš verpiu, audžiu, siuvu. Visi kopijos, o aš – tikras.
Įtarumą sukėlė ir tai, kad abiejų poečių čiabukus pradedantys išsilaisvinimo iš iliuzijų eilėraščiai skamba labai panašiai. Tarsi skirtingos tos pačios kopijos versijos. Abi netiesiogiai tvirtina, kad laisvi tapsime, kai gebėsime betarpiškai patirti gamtos ir kasdienio pasaulio objektus. Kai išgirsime, pajusime skonį, kvapą: „prakandu amžinybę / prabyla linijoms sultys“ (G. Kopūstaitė, p. 7).
Ir ši strategija iš tiesų suveikia: vos abi debiutantės atsigręžia į aktualias, o ne išmąstytas patirtis, jų eilėraščiai ir poetiniai registrai tampa stipresni, išryškėja poetikos skirtumai.
I. Kungytės eilėraščiai artimesni tradicinei lyrikai, ryškus romantizmo pėdsakas. Gamtos pasaulis – dažnai tamsus, stichiškas, kiek nesvetingas – tampa simboliu, perteikiančiu lyrinės subjektės vidines būsenas.
I. Kungytės peizažai didingi, platūs, ilgaamžiai:
džius mano liūdesio kanjonai
lėtai
gal tūkstančius metų
formuosis prisiminimų fosilijos
kurias kažkas vėliau kasinės (p. 10)
Tarp šių peizažų ir šėlstančių stichijų subjektė įsigalina. Atgyja ir jos kalba – leksika tampa sodri, pilnakraujė:
puošiuosi karoliais iš lijundrų
šitaip saugodama ledėkais
neuždaužytus stagarus
vos prasikalusias snieguoles (p. 14).
Taikliausiai į savo pačios klausimą, kodėl visa primena iliuziją, I. Kungytė atsako eilėraštyje „mūsų kieme“. Visa primena iliuziją, nes patys nustojome tikėti, kad pasaulis, jo objektai yra tikri. Kodėl nustojome tikėti? Gal kad bijome tikrumu susižeisti, bijome mirties. Tik tai, kas kažkokiu būdu ir forma yra, gali liautis egzistuoti, gali mirti, o iliuzijos amžinos ir begalinės, pačios save dauginančios.
mūsų kieme
vaikai niekuo nenorėjo tikėti
labiausiai gal kritusiais paukščiais
laidotuvių ceremonijomis rengtomis
batų dėžutėse atgulusiems kūnams
paslėptais sekretais
ir pačių išgalvotais žaidimais
slaptomis grindų lentelėmis
ir ten rastais lobiais
pievose pamestais elnių ragais
namo juos tempdavom kaip laimikį
žemuogėmis kvepiančiais miškais
nuskintomis smilgomis
ir išdraskytais švendrais
kambariais pilnais sutemų
kur po visko slėpdavomės (p. 13).
Simbolis – galingas, bet gana nuspėjamas. Dėl to I. Kungytės eilėraščiai kiek monotoniški, romantinė vaizdinija kartais pernelyg knygiška, net įgyja poetinio kičo – kad ir didingo, tamsaus – atspalvių.
G. Kopūstaitė intuityviai junta savo eilėraščių autentikos šaltinį ir kartu silpnąjį tašką – per painios kombinacijos, netikslios, neveikiančios metaforos („aš kombinuoju / per painiai“, p. 22). Debiutantės tekstuose dažnas ugnies bei pelenų vaizdinys. Metaforos iš tiesų veikia kaip ugnis: ryškiai plyksteli, kartais net iš nuostabos priverčia ložtelti atgal, bet jei metafora neturi stabilaus pamato, akimirksniu virsta pelenais.
Tokiu pamatu G. Kopūstaitei tampa jusliškumas: rega, klausa, lytėjimas identifikuoja tarp objektų esančius ryšius daug taikliau, nei bandymai šiuos ryšius išmąstyti ar remtis folklorinėmis struktūromis. Pavykusios G. Kopūstaitės metaforos šviežios, gaivios, gyvos:
ir apipustyti kliuksintys butelaičiai
ir tirpstančios snaigės ant lūpų
ir nenustygstančios eglutės rūsiuose
ir varvantys šalikai (p. 12)
Arba:
spalio kaliošuose mirksta mano
paskutinis dienoraštis (p. 25)
Arba balkonas, kuris primena erdvėlaivį:
balkonas primena erdvėlaivį
paviršių tarpininkas
įsispraudęs tarp mano išeiginės suknelės
ir tavo nežemiško apsiausto
jis nepasveikęs liudininkas
su atsilaupiusiais dažais
nuvytusiais gvazdikais
į šilkus įsuptų miegančių musių simfonijomis
portalas
liudijantis nei žemėje nei danguje nebuvusį
Tavo nebūvį (p. 30).
Metaforos sukuria distanciją, prasklaido rimtumą ir perteikia situacijos kompleksiškumą. Verkianti budistė žiūri į alyvų krūmą:
ji nori priklausyti
būti ir nebūti (...)
narsto po stalčius
ten tik suplyšusios kojinės visos
skirtingų spalvų (p. 28).
Labiausiai patiko ciklo „pirma diena, kai sninga vilnius“ pirmasis eilėraštis, taip pat „pirma diena, kai sninga širdys“, „Spring 1“ ir „Spring 2“, „erdvės=kūnai“. Kitaip tariant, G. Kopūstaitės eilutės atgyja ir tampa poezija, kai kalbančioji išlipa iš dramblio kaulo bokšto ir išeina į pasaulį. Arba bent jau pasirausia kojinių stalčiuje, nes jos suplyšusios kojinės ir balkono atsilaupę dažai iškalbingesni ir prasmingesni už saravastės šypseną ir sutartinių refrenus – tai faktas.
Tarp debiutantų ryškiai išsiskiria Kšištofas Kšivecas – gal ne atsitiktinai, nes yra vyriausias šių metų „Slinkčių“ autorius. Ir abi poetės, ir prozininkai Edgaras Bolšakovas bei Gintarė Jotautaitė ieško savo balso. O K. Kšivecas rašo nugludintomis, dažnai net kiek per daug sklandžiomis frazėmis, jo registras atrodo visiškai susiformavęs – ne potencialas, o faktas. Akivaizdu, autoriui seniai metas leisti pirmąją knygą.
K. Kšivecas poetiškai artimiausias ne Gintarui Grajauskui, kaip knygelės pabaigoje publikuojamame straipsnyje mini Linas Daugėla, o Dainiui Dirgėlai. Ta pati glotni trumputė frazė, komišką efektą kuriantys homonimai (panašiai skambantys, bet skirtingą reikšmę turintys žodžiai), panaši ir tematika – poezijos rašymas, santykiai su moterimis. Tiesa, K. Kšivecas kiek lėkštesnis, labiau linkęs pataikauti publikai, tačiau jo eilėraščius drąsiai galima vadinti kokybiška populiariąja poezija.
Prisistatoma šiek tiek patetišku, bet grakščiu metapoezijos ar ars poetica, kitaip tariant, poezijos meną apmąstančiu eilėraščiu, kuriame akcentuojama frazės svarba:
kartą išgirdau
kiekvieno istorija šventa
paėmiau tą frazę
lyg sužeistą paukštį
ir paguldžiau
tuščioje knygoje (p. 5).
Verta atkreipti dėmesį, kad poetas frazę ne sukuria, o „išgirsta“, „paima“ ir „paguldo knygoje“. Iš tiesų, skaitant K. Kšiveco eilėraščius nugirstų frazių efektas labai stiprus: kai kurios frazės nugirstos gal gatvėje, internete, kitos pasiskolintos iš kolegų. Tai sukuria atpažįstamumo įspūdį tiek gerąja, tiek blogąja prasme.
Svarbu ir idėja, kad autentiška būtis įmanoma grįžus į pirmapradį, naivų, gyvūniška būvį:
o jei švenčiausi žmonės
po mirties
nubunda šunimis
laimingose šeimose
sykiu žiūri
televizorių
veda viens kitą uostyti
sužvarbusių obels žiedų
ir tai yra
tyriausias rojus (p. 34).
K. Kšiveco sentimentalumas kartais žavus, kartais kiek per saldus, homonimai taiklūs („geriausia išeitis / leisti išeiti“, p. 27), poetas geba įžvelgti šmaikščias prasmines sąsajas, pavyzdžiui, tarp „įkvėpimo“ ir „iškvepiamo / prieširdžių virpėjimo“ (p. 7), kurti naujadarus (snieguolis, kiškiai bijūnai), nors kartais frazės ir kalbiniai žaidimai jau girdėti ar net akivaizdžiai „nugroti“:
nedrįstu
net galvoti
kas bus
kai nebūsiu (p. 9).
Ir jau tikrai nejuokinga, kai poetinės žaismės šaltiniu tampa atvirai seksistiniai juokeliai. Mažų mažiausiai prastas skonis, bent jau mano galva, eilėraščio „Pri(si)rišimas“ parafraze pasirinkti poeto Marcelijaus Martinaičio (kas kita, jei būtų cituojamas, tarkime, Tomas Arūnas Rudokas ar Charles'is Bukowskis) „Kukučio balandžių“ eilutes apie sumedžiotą briedį („Juk briedis – žvėris. / Jo galvą reikia priremti prie žemės / ir smarkiai surišti kojas.“), kai savas eilėraštis pradedamas taip:
moteriai
kojų rišti nereikia
atvirkščiai
pirmiausia moterį
reikia paglostyti (p. 10).
Be abejo, smagus žodžių žaismas (prisirišimas ir kojų surišimas, ir potekstė, kad surišus kojas žmogų prisiriši) ir sąsaja tarp sumedžioto briedžio ir sumedžiotos, o tuomet prijaukintos moters (abu – pavojingi žvėrys). Ironiška. Tarkime. Bet tereikia pagalvoti apie šimtus, tūkstančius prieš pačių valią „sumedžiotų“ moterų, kurios iš tiesų buvo/yra surištos tarsi gyvuliai, sumuštos, sugrūstos į automobilių bagažines etc., ir tampa nejuokinga. Nemanau, kad tokius ir panašius nevykusius juokelius privalu visuomet ir visur cenzūruoti, tačiau kritikuoti ir aiškinti, kodėl tai nėra juokinga (galbūt autorius iš tiesų nuoširdžiai nesupranta?) – ne tik reikia, bet ir būtina.
Rebeccos F. Kuang romane „Geltonveidė“ minimas Lietuvos literatūros lauke tikriausiai beveik niekam negirdėtas jautrumo redaktorius. Jautrumo redaktorių leidyklos samdo, kai autorius ar autorė rašo apie kitą nei paties ar pačios etninę grupę, rasę. Aprašomai grupei priklausantis jautrumo redaktorius įvertina, ar knygoje nėra rasistinių, faktinių ir pan. liapsusų. Dabar skaitydama lietuvių autorių vyrų kūrybą, kurioje vaizduojamos moterys, jų vidujybė, vis susimąstau, kaip labai jiems praverstų tokios jautrumo redaktorės.
Magiškojo realizmo apžavėti
Ironiška ir savaip taiklu, kad Edgaro Bolšakovo apysaka „Sala“ yra apie tai, kas nutinka, kai iš pasalų sumedžioji ir nuskriaudi moterį. Įdomu, ar K. Kšivecas skaitė? Apysaka alegorinė, su magiškojo realizmo atspalviu, nagrinėjanti nusikaltimo, bausmės ir atgailos temas. Kiek priminė Jeano-Paulio Sartre‘o pjesę „Be išėjimo“ – bent jau idėjiškai. Nors iš dalies ir kalbiškai: E. Bolšakovo raiška sąmoningai neišraiškinga.
Kūrinio pavadinimas – aliuzija į nakvynės namus neblaiviems ar nuo narkotikų apsvaigusiems asmenims. Ilgą laiką galvojau, kad „Sala“ nėra tikras nakvynės namų pavadinimas, bet internetinė paieškos sistema patvirtino, kad „Sala“ iš tiesų egzistuoja ir priima klientus. Būtent „Saloje“ po audringos nakties ir atsibunda apysakos pasakotojas. Tiesa, nakvynės namai nėra tradiciniai, peržengus jų slenkstį realistinis pasakojimas virsta baugia klajonę po paralelinį pasaulį, primenantį skaistyklą.
„Sala“ yra pirmo asmens pasakojimas – savo istoriją išguldo pagrindinis veikėjas. Iš pradžių sužavi lakoniški sakiniai. Jau pats pirmasis intriguoja: „Gyvenime svarbiausia yra pusiausvyra.“ (p. 5). Vėliau paaiškėja, kad šis sakinys pranašiškas, trumpai nusakantis istorijos esmę: pusiausvyra svarbi ne tik paskiro žmogaus gyvenime, bet ir fiziniame bei metafiziniame pasauliuose. Tai reiškia, kad už viską bus atlyginta – vienaip ar kitaip.
Pasakotojas yra labai tiksli vidutinybės kvintesencija. Iš pradžių atrodo, kad šis žmogus tiesiog joks, o jo santykis su pasauliu – abejingai ambivalentiškas, o tai neva ir yra pusiausvyra: „Darželyje iš pradžių nepatiko, bet po poros dienų susiradau kelis draugus. (...) Mėgdavau įvairius žaidimus, bet retai kada sulaukdavau jų pabaigos. (...) Mokykloje buvau vidutiniškas mokinys. Nepatenkinamų pažymių neturėjau. Puikių irgi ne. (...) Lankydavau įvairius būrelius, kurie greit nusibosdavo. Didelių problemų neteko patirti, tekdavo kartais ką nors pavogti, nusirašyti, įsivelti į muštynes, tačiau dažniausiai viskas pasibaigdavo neperžengus tam tikros nematomos ribos. Tarp moksleivių nebuvau populiarus, bet turėjau savo draugų kompaniją.“ (p. 5).
I. Bolšakovo pasakotojas toks, kaip ir mes. Nei geras, nei blogas. Tačiau autorius užčiuopia ir kitą, labai tamsią vidutinybės pusę – nuobodulį. Pasakotojui greitai nusibosta ir žaidimai, ir moterys, ir romantiniai siekiai. Ir vadybininko karjera. Nuobodulys pasąmonėje formuoja nuolatinio dirgiklio poreikį ir irzulį, virstantį pernelyg dideliu dėmesingumu nereikšmingoms smulkmenoms. Nuobodulio, beprasmybės ir menkniekių sureikšminimo – kažkada klasiokai pasakotoją išrinko nemėgstamiausiu žmogumi klasėje, o per brančą prieš vakarėlį jis apsipylė marškinius „vėmalų spalvos padažu“ ir dėmę pastebėjo kolegos – kombinacija lemia, kad pasakotojas visiškai spontaniškai pirtyje išprievartauja Justiną, moterį, kurią pernelyg ilgai mergino: „Susiklosčius aplinkybėms patekau į varganai apšviestą pirtį, kurioje nieko daugiau nebuvo, tik persirenginėjanti Justina. Iš karto prisiminiau savo marškinius. Prisiminiau pasaulio neteisingumą. Griebiau Justinai už kaklo, paguldžiau ant žemės, pradėjau nurenginėti. Pamaniau, kad atrodo nepadoriai, todėl užklojau jos galvą rankšluosčiu.“ (p. 8).
O toliau – pragaras. Blausiai apšviestas ovalinis kambarys be kampų su trimis lovomis, kuriose guli atgrasūs dvokiantys seniai. Ir klaikus troškulys.
Nors apysakos siužetas intriguoja, iš pradžių sužavėjusi lakoniška kalba kuo toliau, tuo labiau primena plastmasę. Aprašymai, net dialogai tokie beskoniai, kad nesukelia nei baimės, nei atgrasumo, nei gailesčio. Jei tektų trumpai apibendrinti, E. Bolšakovo apysaka tikrai turi potencialą, tačiau primena ne baigtą kūrinį, o kūrinio apmatus. Skeletą be mėsos. Kaulai gali būti žavūs, be abejo, bet ilgai nepagrauši.
Tikrai malonus atradimas – Gintautės Jotautaitės čiabukas, kuriame dvi novelės „Kaimynė“ ir „Močiutei reikia pagyventi“. Nors autorės sakiniai tikrai galėtų būti sklandesni, kitaip tariant, reikėtų dar padirbėti su kalbos redaktoriumi ar redaktore („Su kartais nemiegančiu naktibalda iš penkto aukšto, laikas nuo laiko įkalindavusiu Jolitą, kamuojamą įkyrių minčių ir stačiomis akimis, lovoje.“, p. 6; „Negalėjau suprasti, kas ją taip išbaidė, juk bendrai paėmus ji nieko blogo nedarė.“, p. 10; „Nors tirštas kambario oras žaidė su akimis“, p. 16 ir pan.), apsakymai turi ir intrigą, ir nuoseklų pasakojimą, ir psichologiškai įtikinamus personažus, ir keistoką jaukiai nejaukią atmosferą, gaubiančią veikėjus ir pamažu juos perkeičiančią.
Novelėje „Kaimynė“ naujas butas, į kurį persikrausto Jolita ir jos vyras Vytas, kalba „savita buto kalba“ (p. 6), kuri jauną moterį traukia savin, svaigina, hipnotizuoja. Šiek tiek priminė Charlottės Perkins Stetson apsakymą „Geltoni tapetai“, tik išrišimas G. Jotautaitės visai kitoks – viltingas. Keistos transformacijos vyksta ir apsakyme „Močiutei reikia pagyventi“. Labai patiko istorijos įvadas – kiemo močiučių katalogas: „Arūno močiutė niekada nebuvo bjauri. Ne tokia, kaip Stasė iš antro aukšto...“ (p. 25); „O štai Arūno močiutė niekad nebuvo bjauri. Visai kitokia, nei teta Jadvyga iš trečio aukšto... (p. 25); „Va, Arūno močiutė tai niekad bjauri nebuvo. Ne taip, kaip Jurgos.“ (p. 26). Bet vieną dieną Arūno močiutė pradeda elgtis bjauriai. Gal ne bjauriai, o keistai: apibara anūką, liepia valgyti mišrainę nuo stalo, po to šeimynai atneša tortą, bet reikalauja, kad visi valgytų rankomis. Pradeda gerti vyną, išmeta vaistus, pasipuošia geriausiais rūbais ir pasidažo. Kas su ja vyksta?
Debiutantai – tiek poetai, tie prozininkai – paprastai vaizduoja veikėjus, kuria laisvai galėtų būti jų pačių alter ego. Kitaip tariant, pirmosiose knygose pasaulis dar ne kuriamas, o kopijuojamas pasitelkus asmeninę patirtį, asmeninę biografiją. Tereikia prisiminti, pavyzdžiui, Pirmosios knygos konkurso nugalėtojo Augmino Petronio knygą „Nedetektyvai“, kurioje dominuoja studentų pasaulis, jauno vyro santykių su tėvais, merginomis istorijos. Arba kiek anksčiau konkursą laimėjusio Sauliaus Vasiliausko trumposios prozos knygą „Dabar aš ramiai papietausiu“ – tipiškas jauno literato, doktoranto pasaulis: „Atsikeliu, nusiprausiu, išsikepu blynų. Pusryčiaudamas svarstau, į kurią biblioteką šiandien eisiu. Atrašau kelis laiškus, pasitikrinu FB. Pažvelgiu pro langą. Persirengiu. Į krepšį susidedu kompiuterį, laidus, pelytę. Stoviu prieškambaryje, pasiruošęs. Ir staiga – nerandu raktų!“ (p. 9). Ir pirmosios mano pačios knygos buvo lygiai tokios pačios: romaną „kai aš buvau malalietka“ iš esmės pasakojau savo balsu, apie save, sau aktualias patirtis ir klausimus. Nieko tame blogo, be abejo.
Tačiau būtent dėl to mane visuomet žavi debiutantai ir debiutantės, kurios jau pirmuosiuose kūriniuose nori ir sugeba pamatyti kitą, kitokį. G. Jotautaitės prozoje tai – brandaus amžiaus moterys. Vaizduoti brandų žmogų, kai pati neįpusėjai trečios dešimties, nemenkas iššūkis, tačiau G. Jotautaitė su juo gerai susidoroja. Jos novelėse brandžios moterys – motinos, močiutės – yra įdomios, sudėtingos, turinčios savo vidujybę ir slaptas istorijas.
[1] https://baziliskas.lt/ciabukai/