Jurgos poeziją vertinu už autentiškumą, nuoširdumą ir ypatingą gebėjimą – per protėvių, senelių, savo pačios patirtis byloti universumą, neužstrigti egocentriškumo spąstuose ir pasakoti, sekti, išdainuoti, liudyti slaptingą, nepažinų, o kartu tokį paprastą pasaulį.
Nauja J.Jasponytės knyga pirmiausia stebino pavadinimu. Perskaičius eilėraščius, regis, bent jau sau pačiai atrakinau motyvus – poetė rinkinyje mini ir daugumą sukrėtusį karą Ukrainoje ir pandemijos iššūkius. Istoriniai ir asmeniniai lūžiai, kurie ne tik aiškiai artikuliuojami, bet ir nugula į potekstes, subjektę skatina mąstyti, jaukintis laikinumą, pirmiausia sau pačiai išaiškinti iškylančių iššūkių prigimtį, prasmę.
Kertinis eilėraštis, padėjęs atrakinti knygos esmę, rinkinyje yra priešpaskutinis: „kol pamačiau, kad nieks nenutrūksta/tik persikelia/kiton laiko vieton“ <...>prieš rudenio miegą/sau tinkamoj tam tikroj vietoj/visata atsisėda“ („Tam tikroj vietoj“, 98 p.). Tokia graži viltis, pranokstanti asmenines intencijas – autorės kuriama subjektė man regisi itin išmintinga ir nuovoki, puikiai įžvelgianti ir interpretuojanti būties dėsnius.
Taigi, kaip jau užsiminiau, visą poetės knygą skaičiau kaip mėginimą užčiuopti tai, kas įprastai nesileidžia sugaunamas, kas prasprūsta pro banalios buities uždangą. Tai nuolatinė kaita ir sugrįžimas – gamtos cikliškumas, prasmės pojūtis, trupanti atmintis, aižėjantis saugaus pasaulio sluoksnis.
Knygos pabaiga suteikia savotiškos ramybės pojūtį – nors pavadinimas skatina suklusti, skelbia pavojų, priešpaskutiniame eilėraštyje subjektei pavyksta susigrąžinti dzen būseną – nes niekas neišnyksta, nes pasaulis nepasibaigia, nes visata galiausiai atsisėda sau tinkamoje vietoje (kas sakė, kad visa turi derėti prie žmogaus?).
Jau užsiminiau, o dabar norisi praskleisti kitą labai svarbų knygos poetikos aspektą – cikliškumą (jį įvardija ir analizuoja Mantas Balakauskas: Apie atminties paukščius nardančius laiko vandenyse - Poetinis Druskininkų ruduo). J.Jasponytės eilėraščiuose gausius rudens motyvus keičia pavasaris, gimtį – mirtis, gausą – prarastis: „Niekada nebuvo atskirtos/gyvybė, mirtis,/gimdančios viena kitą“ („Sesės“, 58 p.) „; „tik ciklai tik ciklai tik ciklai/kartojasi/vejasi/tiksi“ („Tik ciklai“, 21 p.).
Nes niekas neišnyksta, nes pasaulis nepasibaigia, nes visata galiausiai atsisėda sau tinkamoje vietoje (kas sakė, kad visa turi derėti prie žmogaus?).
Šioje teksto vietoje norėčiau pasiduoti jausmams, o ne profesionaliai kritikai – J.Jasponytės eilėraščiai, jau minėtas jų cikliškumas sukelia man tokius pat pojūčius, kaip vaikščiojimas miške, visais metų laikais. Vaikščiodama vengiu pašalinių trukdžių (telefono) ir stebiu gamtos kaitą – ramiai, be išankstinio vertinimo ir asmeninio naudos siekio (vėl pažliugo, nėra saulės, apims sezoninė depresija). Tai – percepcija, tiesiog stebint ir įvardijant ratu besisukantį pasaulį, natūralius jo ritmus, tai – gilus priėmimas ir švelni, šviesi melancholija.
Taip mane veikia ir šios knygos eilėraščių skaitymas, taip juos priimu ir suvokiu. Vienas mėgstamiausių tai atspindinčių tekstų : „Nežinau, ar tai/depresija/senatvė/budizmas –/ senelis žiūrėjo į lietų/į tyškantį vandenį/ant viščiukų galvų/ir nieko nedarė/nes viskas/jam buvo gražu.“ (12 p.).
J.Jasponytė taip pat geba labai organiškai supinti praeitį ir dabartį, folklorą ir esamas aktualijas, asmeniškumus su universalumu, prarastį su amžinumu. Iš ankstesnių knygų ataidi Šaltupės (ir apskritai – vandens) motyvai, tautosaka, gamtos ir miesto jungtys, tarmybės ir kasdienė kalbos vartosena.
Vis dar svarbus vandens archetipas (apie jo ambivalentiškumą, reflektuodama Mircea Eliade įžvalgas, recenzijose jau nemažai esu rašiusi). Asmeninis atradimas – daugiabriaunė lapės simbolika. Knygoje šis gyvūnas – labai svarbus, nes „Lapė ant Zaraso meta/rusvai šiltą šešėlį“ („Lygiadienis. Skaldant malkas“, 43 p.).
J.Jasponytė taip pat geba labai organiškai supinti praeitį ir dabartį, folklorą ir esamas aktualijas, asmeniškumus su universalumu.
Dar įdomesni sluoksniai atsivėrė, prisiminus asmeniškumus – J.Jasponytės vyro poeto Mariaus Buroko tekstą „Kaleidoskopo stikliukai“: „Į Naujininkus pasiuto kraustytis rašytojai. O mes, tiksliau, mano žmona, žinanti net slapčiausius rajono takelius (kartais galvoju, kad ji iš tikrųjų yra lapė – panaši į japonų Kitsune dvasią), dažnai tampa naujai atsikrausčiusiems ekskursijų vadove“ (Marius Burokas. Kaleidoskopo stikliukai – žurnalas „metai“ ).
Dar įdomiau su knyga sieti M. Buroko užuominą – Kitsune japonų folklore turi teigiamą konotaciją – devynuodegė lapė saugo ir globoja mylimus žmones ir yra itin ištikima. Tokią lapę mačiau ir J.Jasponytės knygoje, tą, kuri globoja, kuri ištikimai saugo artimųjų paveldą, eilėraščiais pasakoja apie santykį su savo vyru ir dukterimis, su gyvenamuoju pasauliu.
Dar vienas knygoje man imponavęs dalykas – originali pasaulio/pasaulių ir pačios subjektės rastis, kūrimosi, savikūros aktas. Gyvybė, ateinanti iš minčių, pasaulis, kuris atsiranda išdainuojamas, žmogus, kuris taip pat yra pats pasaulis, visata: „ aš saulutė laukai aš stirnelė/aš nugertas vandens ąsotis/iš tikrųjų – labiau uzbonas/kiek įskilęs baltai raštuotas“ („(Ne) atsiskiriu“, 17 p.) Nebanali vienio traktuotė, tas pats cikliškumas, kuriam paklūsta ir žmogaus kurti daiktai, paveldas, tapęs reikšmingu.
Šio teksto pabaigoje jaučiu, kad per mažai akcentavau laiką, atmintį, dabartį, kurie taip pat yra labai svarbūs J.Jasponytės poezijoje. Viename eilėraštyje dažnai sugyvena praeities reliktai ir šiuolaikybė. Pavyzdžiui, eilėraštyje „Sala. Zarasai“ subjektė įžvelgia, jog „Didžioji sala transformuojasi/į turistinį rojų“ (20 p.), o tada prisimena sovietmetį, stovėjusią Stalino statulą, kuri ačiū die, jau – balos dugne. Nors atmintis yra „baikštus gyvis“ (13 p.), kuris dažnai išsigąsta ir baudžiasi pasprukti, autorės kuriamai Visatai būtina prisiminti, kurti ir atkurti prisiminimus dabar, integruoti juos į dabartį.
O pabaigoje – rytoj eidama savo miško ratuką pasiliksiu su J.Jasponytės poezija. Ir vilsiuosi sutikti lapę, kurią prijaukinus, visada jausiu glūdint slėpinį, kuris šiam gyvenime man nesiduos atrakinamas. Nes tai – gyvybės ir poezijos stiprybės matmuo, gelmė.
