Prenumeratoriai žino daugiau. Prenumerata vos nuo 1,00 Eur!
Išbandyti
2021 11 05 /15:37

Pašalinus pasaulio literatūrą iš privalomų programų, pedagogai klausia: kaip mes būsime Vakarų visuomenės dalimi?

Paviešinus pirminį atnaujintos Lietuvių kalbos ir literatūros programos projektą, kuriame visuotinė literatūra atsiduria ne privalomųjų, o rekomenduojamų kūrinių sąraše, pasipylė kritiškų atsiliepimų dėl šių galimų pokyčių. „Norint būti integralia Vakarų visuomenės dalimi su tais Vakarais kontaktą reikėtų palaikyti ne tik per „Youtube“ filmukus ar „TikTok“, – 15min teigė mokytoja Elžbieta Banytė. Jos požiūriu, reikalingas gilesnis turinys, kurį privalo suteikti mokykla ir universitetas. Visgi Nacionalinė švietimo agentūra pažymi – nuogąstauti nėra pagrindo.
Mokyklinė literatūros programa
Mokyklinė literatūros programa / 123RF ir Wikimedia commons nuotr.

Šiuo metu privalomų autorių sąraše nebeliko vienintelių užsienio autorių: Williamo Shakespeare`o, Johanno Wolfgango Goethe`ės, Albert`o Camus, Franzo Kafkos.

„Nepatvirtinsiu lietuvių kalbos ir literatūros programos tol, kol nebus pasiektas sutarimas su bendruomene – programa privalo būti šiuolaikiška ir projektuojanti ateitį“, – reaguodama į kilusias diskusijas dėl projekte esančio privalomų ir rekomenduojamų autorių sąrašo vidurinio ugdymo mokiniams paskelbė švietimo, mokslo ir sporto ministrė Jurgita Šiugždinienė. Pranešimą spaudai išplatino ir Švietimo ministerija.

„Visiškai nepriimtina, kad 11–12 klasių programoje tarp privalomų kūrinių nėra nė vieno užsienio autorių kūrinio. Pasaulinė literatūra neatsiejama visapusiškos asmenybės raidos dalis, todėl turime užtikrinti, kad ji nenunyks. Paprašiau išsamaus rengėjų paaiškinimo, kodėl buvo pasirinkta tokia logika. Sprendimas bus priimtas tada, kai bus pasiektas sutarimas. Jeigu reikės, darbą pradėsime iš naujo“, – pažymi ministrė.

Programą patiems įvertinti galima čia.

NŠA: ignoruoti visuotinės literatūros nepavyks

15min teiravosi NŠA sprendimų argumentacijos bei kiek pinigų atsiėjo parengti šį projektą.

Tuo metu NŠA išplatino pranešimą žiniasklaidai ir pažymėjo - konstruktyvių pasiūlymų visam programos projektui Nacionalinė švietimo agentūra laukia iki gruodžio 15 d.

„Šis projektas pateiktas viešam lituanistų ir švietimo bendruomenės aptarimui. Po to bus svarstoma, kas būtų tikslingiau: ar palikti visuotinę literatūrą kontekstinės literatūros sąraše, ar sutarti, kurie visuotinės literatūros autoriai / kūriniai yra privalomi nagrinėti III–IV gimnazijos klasėse, ar nurodyti privalomų pasirinkti visuotinės literatūros autorių skaičių (kaip yra Tarptautinio bakalaureato mokyklose), kai kiekvienas mokytojas gali rinktis kontekstinius autorius atsižvelgdamas į mokyklos kryptį, savo darbo metodus, galimybes ir mokinių interesus.“

„Rengdama Lietuvių kalbos ir literatūros vidurinio ugdymo bendrosios programos projektą rengėjų grupė sutarė, kad programa negali būti chaotiškas lietuvių ir visuotinės literatūros mišinys, todėl atnaujindama programą pasirinko remtis šiais principais: 1) literatūros programos ašis – chronologiškai pateikiama lietuvių literatūra; 2) kūrinių atrinkimo principai: estetinė ir etinė dorovinė vertė, kultūrinė vertė, asmenybinė (asmens ugdymo) vertė, gyvenimo vaizdavimo (temų, problemų) ir literatūros (rūšių, žanrų, pasakojimo būdų) įvairovė; 3) pateikiami siūlomi analizės aspektai, nurodomos sąsajos su šiuolaikine lietuvių ir pasaulio literatūra“, – teigiama tekste.

Pasak NŠA, mokinys pirmiausia mokosi lietuvių literatūros. Gimnazijos klasėms iš viso yra siūlomi 24 privalomi lietuvių autoriai bendrajam kursui ir 30 – išplėstiniam kursui:

„Gali būti, kad šie skaičiai dar keisis po diskusijų su lituanistų bendruomene, t. y. kai kurie autoriai gali būti perkelti iš privalomų į rekomenduojamų pasirinkti kontekstinių autorių sąrašą, kuriame šiuo metu yra ir 15 siūlomų visuotinės literatūros autorių.“

„Nuogąstavimas, kad esą neprivaloma visuotinė literatūra nebus skaitoma, yra be pagrindo, nes programos esmė – kompetencijomis grįstas ugdymas. Todėl visų pirma analizuotini pasiekimai ir jais vadovaujantis skaitoma programos turinio dalis. Literatūros ir kultūros pažinimo pasiekimai III–IV gimnazijos klasėms nurodo, kad mokinys: analizuoja ir lygina programoje pateiktus ir pasirinktus lietuvių ir visuotinės literatūros kūrinius kaip kultūros ir istorinio laiko ženklus, aptaria kūrinio ryšius su kitais lietuvių ir visuotinės literatūros kūriniais, nagrinėdamas lietuvių ir Europos literatūrą ją sieja su platesniais kultūros kontekstais. Taigi ignoruoti visuotinės literatūros nepavyks. Tik konkrečių autorių pasirinkimą programos rengėjai siūlo palikti kiekvieno mokytojo nuožiūrai, nes vienas mokytojas skaito Kafką, kitas – Dostojevskį“, – teigė NŠA.

Pranešime tai pat rašoma, kad atviras rekomenduojamos literatūros sąrašas suteiktų daugiau laisvės mokytojui.

Dar rugsėjo pabaigoje 15min domėjosi, kokie svarbiausi pokyčiai įvyks. NŠA atsakymas buvo toks:

„Atnaujinant programas laikomasi į kompetencijas orientuoto ugdymo krypties. Siekiama ugdyti šias kompetencijas: pažinimo, socialinę, emocinę ir sveikos gyvensenos, kūrybiškumo, pilietinę, kultūrinę, komunikavimo ir skaitmeninę.

Pavyzdžiui, kalbant apie lietuvių kalbą ir literatūrą, kultūrinės kompetencijos ugdymas reikalauja, kad mokinys pasiektų kultūrinį išprusimą, kultūrinę raišką ir kultūrinį sąmoningumą, o tai, savo ruožtu, jau nurodo į atitinkamus kūrinius ir apimtis. Tačiau kiekvienoje klasėje siūloma ir kūrinių skaitymo malonumui, artimų mokiniui pagal jo amžių. Programos koncepcijos esmė – į literatūrą pažvelgti kaip į meną, bet tuo pačiu siekiama ugdyti skaitytoją, nuo mėgavimosi skaitymo malonumu pamažu einant prie sudėtingesnių tekstų.

Taip pat atnaujintose programose išskiriama tarpdalykiškumo svarba. Pavyzdžiui, lietuvių kalbos ir literatūros programos projekte pabrėžiama kalbos ir literatūros integracija su menais, didesnis dėmesys skiriamas vizualinėms literatūrinio teksto interpretacijoms ir kūrybinei veiklai. Į 5 klasės literatūros kursą įtrauktas vizualinis pasakojimas, 9-okų laukia literatūros ir kitų menų jungtys; 10-okai pradėtų kursą R.Bradbury fantastika apie knygų deginimą „451 ° Farenheito“, svarstydami, kam reikalinga kultūrinė atmintis ir mąstymo laisvė, galbūt palygins knygą ir to paties pavadinimo filmą ar jo fragmentus.

Mokymosi turinys atnaujinamose bendrosiose programose pateikiamas išskiriant privalomą dalyko turinį (apie 70 procentų) ir pasirenkamą turinį (apie 30 procentų). Taigi mokytojas taip pat gali parinkti savo mokiniams dalį literatūros kūrinių.“

Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Jurgita Šiugždinienė
Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Jurgita Šiugždinienė

Literatūrologas Paulius V.Subačius: reikia rasti formulę, o tai – sunku

Literatūrologas Pauliaus V.Subačius iškėlė susitarimo dėl raštingumo bei adekvačių vertimų trūkumo klausimus. Jis taip pat pažymėjo, kad „pirmą kartą turime aiškią ministrės reakciją, jog čia reikia tam tikro politinio sprendimo ir politinės atsakomybės“.

„Manau, kad tai svarbu, nes procesas trunka jau keliolika metų, o aukščiausio lygmens politikai šiek tiek nusiplaudavo rankas. Aišku, ne ministro ar viceministro reikalas yra nustatyti mokymosi turinį, – teigė jis. – Tačiau pagrindinių ir privalomų dalykų mokymas yra nacionalinės reikšmės dalykas, stipriai susijęs su Lietuvos ateitimi, žmonių sąmoningumu, ko tragiška būklė stebina pandemijos metu.“

Skirstymas į privalomus ir kontekstinius yra visiškai neadekvatus.

Literatūrologo požiūriu, tam tikri kūriniai gali būti palikti mokytojų nuožiūrai, tačiau jis turėtų būti taikomas visų kūrinių atžvilgiu. Jis nesutiko, kad lietuvių literatūros autoriai turi būti privalomi, o užsienio pasirenkami. „Tai tiesiog yra nenuoseklu ir neatitinka edukologinės logikos“, – pažymėjo.

„Kilusi įtampa ir viešųjų komentarų atsiradimas mane džiugina. Nes tai byloja, kad daugybei žmonių tas rūpi, – teigė. – Kai pavieniai specialistai mojuoja vėliava aktualiais socialiniais-kultūriniais klausimais, kažką pakeisti itin sudėtinga.“

Anksčiau pasisakę pedagogai baiminosi, kad dabartinė lietuvių programa skatina beraštystę. Tuo metu P.V.Subačius abejoja, ar visi vienodai suprantame raštingumo sąvoką:

„Vieni turi galvoje nemokėjimą padėti kablelių ir nosinių, kiti – nemokėjimą parašyti logiško teksto, o štai klaidas pastarąsias sudės kompiuteris.“

Nors ir ne 100 proc., bet dėl šios sąvokos reikia sutarti, mano mokslininkas.

„Kaip bendrajame ugdyme raštingumas suprantamas, kas į jį įeina. Tik po to eina klausimas, kaip jį geriausia ugdyti, kokia gerąja praktika galime sekti“, – sakė jis ir pridūrė – konkretūs kūriniai ir kiti elementai jau yra trečiasis klausimas.

Jis 15min pažymėjo, kad greta raštingumo egzistuoja ir kritinio mąstymo, kūrybiškumo, pilietinio sąmoningumo klausimai. „Galiausiai žmones reikia skatinti skaityti ir šviestis“, – kalbėjo P.V.Subačius.

Jis teigė atidžiai perskaitęs dokumentą. „Einama ne aiškesniu keliu, – komentavo. – Vis didėja edukologinė dalis, kurioje prirašyti tiek įvairių reikalavimų, kad išskyrus pačius NŠA to niekas nesupranta. Reikėtų labai blaiviai pažiūrėti tiesai į akis ir pakausti, ar mes galime parašyti programos dokumentą taip, kad mokytojai galėtų jį perskaityti. Be to, neblogai būtų, kad tą galėtų padaryti ir tėvai. Juk tai nėra instrukcija, kaip į mėnulį paleisti kosminį laivą.“

Nors prie konteksto šie Vakarų literatūros tekstai ir paminėti, bet jie tėra pasenę Churgino vertimai. Jie yra pasityčiojimas iš Petrarcos!

Paklaustas P.V.Subačius reagavo ir į filosofo V.Bartninko pastebėjimą dėl Vakarų literatūros kaip konteksto lietuvių literatūrai.

Profesorius mano, kad gali būti ir taip, tačiau atkreipė dėmesį į konteksto sąvoką. „Vienu atveju Shakespeare‘as gali būti kontekstas V.M.Putinui ir atvirkščiai“, – pažymėjo.

„Mano galva, kolega Vilius atkreipia dėmesį į paradoksą – skirstymas į privalomus ir kontekstinius yra visiškai neadekvatus. Taip, lietuvių menas ir literatūra plėtojosi Vakarų literatūros kontekste. Taigi pirmiausia ir yra didieji autoriai ir tik vėliau eina jų mokiniai. Dažnai jie būna gana nykštukiški. Tiesa, savi nykštukai mums turi būti įdomūs, reikėtų mokėti apie juos papasakoti, bet mastelių skirtumų reikia nepamesti.

Juk soneto tėvas yra Petrarca ir Shakespeare‘as, o ne Mačernis ar Putinas. Jie tėra sekėjai. Bet prie šito pridėčiau dar vieną problemą. Nors prie konteksto šie Vakarų literatūros tekstai ir paminėti, bet jie tėra pasenę Churgino vertimai. Jie yra pasityčiojimas iš Petrarcos! Galbūt patys žmonės nuo savęs slepia, kad dalies klasikų vertimų, kurie būtų ne eiliakalystė, mes taip pat neturime... Šią problemą taip pat reikia spręsti kaip sisteminę, pavyzdžiui, organizuoti vertimų konkursus“, – mąstė P.V.Subačius.

Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./ Paulius Subačius
Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./ Paulius Subačius

E.Banytė: požiūris į literatūrą yra apgailėtinas

15min E.Banytės teiravosi, kokių rezultatų galima laukti, programai krypstant tokia linkme.

„Man baisiausias pats švietimo reformos darymo principas. Tam buvo skirti pinigai. Ir tikrai nemaži. Užuot taisę sistemines klaidas, literatūros mokymo bėdas, jie padarė kosmetinę pertvarką ir, ko gero, esančias problemas dar labiau pagilino. Iš tiesų, teismo sprendimas buvo visiškai aiškus. Lietuvių kalbos ir literatūros dalykas nėra vien lietuvių kalba ir lietuvių literatūra. Tai lietuvių kalba ir literatūra plačiąja prasme“, – komentavo ji.

E.Banytė mano, kad Vakarų kanonas stumiamas iš mokyklos programos: „Neva lietuviui užtenka tik Lietuvos. Gal gražiai ideologiškai skamba šis požiūris, bet įsigilinus kyla klausimas. Koks tu esi patriotas, jeigu skaitydamas lietuvių autorius neatpažinsi Vakarų kontekstų? Kaip tu gali skaityti Alfonsą Nyką-Niliūną, Antaną Škėmą, Šatrijos Raganą, iš dalies Juozą Tumą-Vaižgantą, jeigu nesiorientuoji procese?“

Pašnekovės žodžiais, ją labiausiai piktina principas, kaip lietuvių literatūra naudojama mokykloje:

„Ji pasitelkiama utilitaristiškai, t. y. mokoma žmones ne skaityti, bandoma kažką išauklėti. O tai viso labo tėra vienas literatūros kūrinio skaitymo tikslų, žinomas nuo antikos, ir, žinoma, labai svarbus.“

Ernestos Čičiurkaitės / 15min nuotr./Elžbieta Banytė
Ernestos Čičiurkaitės / 15min nuotr./Elžbieta Banytė

Filosofas Vilius Bartninkas: mažos problemos dengia įsiveisusią gilią problemą

Savo „Facebook“ paskyroje komentaru pasidalijo ir filosofas, klasikas Vilius Bartninkas:

„Lietuvių literatūros programos pokyčiai yra klasikinis atvejis, kai skandalas dėl mažos problemos dengia įsiveisusią gilią problemą. Na, įsivaizduokim, kad tie 5 ar 8 privalomi visuotinės literatūros autoriai būtų likę kaip buvę. Nebūtų viešo skandalo. Ar būtų geriau? Tik santykinai.

Įsivaizduokit, Shakespeare'as, kuris yra savarankiška galaktika, yra laikomas kontekstu… lietuvių literatūrai.

Programa vis tiek būtų dominuojama lietuvių autorių, o likę būtų traktuojami instrumentiškai. Kaip programos rengėjai išsidavė: visuotinė literatūra yra kontekstinė lietuvių literatūrai. Įsivaizduokit, Shakespeare'as, kuris yra savarankiška galaktika, yra laikomas kontekstu… lietuvių literatūrai.

Komentarų kaip ir daugiau nereikia, bet štai kur esmė. Tampyk netampęs paklodę duodamas 5 apibrėžtus pasaulinius autorius, ar gausesnį rekomenduojamų autorių puodą, iš kurių 5 pačiam mokytojui reikia pasirinkti, bet pamokų laikas yra ribotas. Pridėkime tai, kad reikia per 11–12 klases užbaigti kelionę po lietuvių kanoną, ruoštis egzaminams. Pridurkime, kad tai yra „Lietuvių kalbos ir literatūros programa“ ir galiausiai pamatysime, kad kitaip ir negali būti.

Karolinos Savickytės nuotr./Filosofas Vilius Bartninkas
Karolinos Savickytės nuotr./Filosofas Vilius Bartninkas

Kol visuotinė literatūra nebus emancipuota iš tautinio rūtų darželio, kol ši literatūra nebus skaitoma dėl jos pačios, vadinasi, kol nėra atskiros visuotinės literatūros pamokos ir egzamino, tol mes amžinai sugrįšime į tuos pačius beprasmius debatus dėl 5 ar 8, dėl privalomų ar rekomenduojamų autorių.“

Mokytojas Mindaugas Grigaitis: „Pagaliau tai įvyko!“

Visuomenė „Facebook“ ėmė dalintis Kauno jėzuitų gimnazijos mokytojo Mindaugo Grigaičio įrašu:

„Pagaliau tai įvyko!

Programų atnaujinimas davė savo rezultatų ir 11–12 kl. programa išvalyta nuo invazinių literatūros kūrinių.

Pagaliau Lietuvos mokiniai galės baigti vidurinio ugdymo programą neperskaitę nė vieno užsienio autoriaus kūrinio.

Čia yra visapusiškas pasityčiojimas.

Buvo Shakespeare'as, Goethe`ė, Kafka ir Camus, bet pagaliau jų atsikratyta. Pagaliau visas tas vakarietiškas humanizmas, vitališkumas, nihilizmas ar kažkokios ten egzistencinės problemos nekamuos mūsų vaikų ir jie galės grįžti į lietuviškas galvas.

Čia yra visapusiškas pasityčiojimas: iš ugdymo turinio atnaujinimo proceso, nes tris autorius ištrinti, o du įdėti – tai joks čia ne atnaujinimas; iš šiuolaikinės humanitarikos, nes uždaryti mąstymą rezervatuose – tai žudyti mąstymo įvairovę; iš mokytojų, nes ir toliau jie durninami nekreipiant dėmesio į jų patirtis ir galimybes; iš mokinių, nes jie matomi ne kaip gyvas žmogus, o kaip ideologizuotinas padaras; galiausiai – iš pačios vyriausybės programos, nes šios literatūros programos šviesoje visi gražūs žodžiai apie šiuolaikinį turinį ir pasitikėjimą mokytoju – tai eilinės populistinės sapalionės.
Priešmirtinės mokyklinės literatūros konvulsijos.“

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Testas.14 klausimų apie Kauną – ar pavyks teisingai atsakyti bent į dešimt?
Reklama
Beveik trečdalis kauniečių planuoja įsigyti būstą: kas svarbiausia renkantis namus?
Reklama
Kelionių ekspertė atskleidė, kodėl šeimoms verta rinktis slidinėjimą kalnuose: priežasčių labai daug
Reklama
Įspūdžiais dalinasi „Teleloto“ Aukso puodo laimėtojai: atsiriekti milijono dalį dar spėsite ir jūs