Taip! Pavogti audioknygą yra tas pats, kaip pavogti ir visus kitus išvardintus daiktus. Žinoma, ši istorija yra gerokai perdėta, nes tai vyksta ne tikrame gyvenime, o socialiniame Audioteka, didžiausio Lietuvoje audioknygų leidėjo ir platintojo, video, skirtame ginti autorių teises. Visgi, ši parodija labai taikliai atskleidžia Lietuvoje vyraujančią nepagrįstą toleranciją intelektinės nuosavybės vagystei. O dažnai tai apskritai net nėra suvokiama kaip vagystė.
Intelektinių kūrinių pasisavinimas – nusikaltimas
Internetinis piratavimas Lietuvoje yra pripažįstamas administraciniu nusižengimu ar netgi nusikaltimu. Autorių teises gina Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymas. Administracinių nusižengimų kodeksas už šio įstatymo pažeidimą numato baudą nuo 280 iki 600 eurų ir konfiskuojamos neteisėtos kopijos, o pakartotino nusižengimo atveju skiriama bauda nuo 600 iki 850 eurų ir konfiskuojamos ne tik neteisėtos kopijos, bet ir jų gamybos priemonės bei įranga. Baudžiamasis kodeksas numato bausmes nuo viešųjų darbų ir piniginės baudos, iki laisvės atėmimo netgi iki 3 metų.
Deja, dėl sudėtingo šių nusikalstamų veikų nustatymo ir įstatymų spragų, gresiančios bausmės neatbaido piratų nei nuo nelegalaus ne tik knygų, bet taip pat ir filmų ar kitų kūrinių, net programinės įrangos platinimo ir darymo viešai prieinamais. O besisiunčiantys šiuos internete rastus nelegalius kūrinius taip elgiasi nesislėpdami, dažnai net ir nejausdami kaltės – kam mokėti pinigus, jeigu galima parsisiųsti nemokamai.
Audioteka – prieš nelegalų kūrinių platinimą ir siuntimąsi
Susidaręs pateisinantis požiūris į autorių kūrinių vagystes, skatina atsigręžti į visuomenę. Kol nelegalus kūrinių platinimas ir siuntimasis nebus smerkiamas, tol kiekvienas taip besielgiantis ras pasiteisinimą neteisėtiems savo veiksmams. Todėl Audioteka inicijavo socialinį projektą, skirtą ugdyti visuomenės pagarbą lietuviškų audioknygų autorių teisių ir gretutinių teisių turėtojų intelektinei nuosavybei. Projektas dalinai finansuojamas Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos.
Kaip atpažinti intelektinės nuosavybės vagis?
Projekto metu plačiai nuskambėjo ir keliasdešimt tūkstančių peržiūrų sulaukė ne vien tik minėtas video su Vytautu Rumšu. Beveik pusė milijono žmonių Vilniaus ir Kauno gatvių stotelėse, ant troleibusų, lauko reklamos vitrinose bei sporto klubuose susidūrė su provokuojančiais socialiniais plakatais. Ryškiuose spalvotuose plakatuose daili ranka, net neprimenanti vagies rankos, iš svetimo žmogaus kišenės traukia piniginę. Taigi, jeigu vagį paprastai įsivaizduojame labai stereotipiškai, visi stereotipai pranyksta, kai dėmesys nukrypsta į neteisėtai besinaudojančius intelektualine nuosavybe. Nelegaliai kūrinius platinantys ir besisiunčiantys paprastai net nepanašūs į vagis ir dažniausiai nepatenka tarp socialiai pažeidžiamų visuomenės narių. Taip bus tol, kol nesuprasime, kad intelektinės nuosavybės pasisavinimas prilygsta elementariai vagystei – piniginės vagystei.
O ką apie jų kūrinių vagystę mano patys autoriai?
Socialinei kampanijai skirtuose video mintimis apie kūrinius nelegaliai pasisavinančius žmones dalinosi parašę knygas ir vėliau patys jas įgarsinę autoriai. Andrius Tapinas atskleidė, kad būtent audioknygos „Vilko valanda“ kūrimas ir buvo didžiausias iššūkis visoje knygos leidyboje: „Atsimenu, pusę metų, tvarkingai, 2–3 kartus per savaitę važiuodavau į studiją ir po 1,5–2 val. garsindavau. Aš įsivaizdavau, kad atsisėdi ir per kokias 4 valandas įgarsini labai daug. Bet ne visai taip – tu po kokios valandos jau supranti, kad nori namo“. O kur dar laikas skirtas knygos rašymui. Pavyzdžiui, Ugnės Barauskaitės knygos „Vieno žmogaus bohema“ kūryba, net neskaičiuojant knygos garsinimo, užtruko visą dešimtmetį. Taigi ką, įdėjus tiek darbo, apie jų knygų vagystę mano autoriai?
Andrius Tapinas tokį elgesį vertina kaip visuomenės brandos problemą ir priduria: „Mano vienintelis prašymas yra, kad žmonės suvoktų ką daro. Su kiekviena tokia knyga jie mažina tikimybę, kad rašytojas dar norės rašyti toliau, nes jie jį apvagia. Jeigu jam patinka tas rašytojas, tai jis tarsi nuskriaudžia ir save. Manau, kad tam tikra prasme suvokimas, kad už turinį mes neturime mokėti, yra interneto minusas šalia kitų didžiulių jo pliusų. Toks suvokimas atėjo prieš turbūt kokius 10 metų, jis vis dar yra gajus, bet aš džiaugiuosi, kad jis po truputį mažėja“.
Rimantas Kmita „Pietinia Kronikas“ knygos autorius taip pat atkreipia dėmesį į knygos vagystės žalą tolimesnei autoriaus kūrybai: „Jeigu mano knygą siunčiasi nelegaliai, aš prarandu ne tik potencialią galimybę uždirbti, bet ir iš to sukurti daugiau“. Tuo tarpu Aušra Kurienė, parašiusi knygą apie vaikų auklėjimą „Kaip užauginti žmogų“, ragina tėvus susimąstyti kokį pavyzdį jie rodo savo vaikams ir prisiminti, kad auginant vaikus yra labai svarbu, jog jų žodžiai ir veiksmai sutaptų.
Ignas Bakėjus prisipažįsta tai irgi daręs
Ignas Bakėjus, nesenai išleidęs ir įgarsinęs savo knygą „Mano herojus“, prisipažįsta, jog kadaise netgi pats yra piratavęs ir įspėja, kad prabėgus 5-10 metų, piratavusio žmogaus padėtis gali visiškai pasikeisti, kaip pasikeitė jo. Tuomet dėl savo poelgių tampa gėda. Anot autoriaus, nelegaliai naudojantis kitų intelektine nuosavybe, svarbiausia, suvokti, kad tai, ką duodi kitiems, bumerangu grįžta atgal, o kai taip nutinka, nereikia pykti ar tuo stebėtis.
Įsiklausykime į Igno Bakėjaus ir kitų autorių žodžius. Audioteka kartu su autoriais ragina kurti sąžiningą visuomenę.
