Antrame skyriuje autorius aiškinasi, kodėl kultūrinės atminties ir tautinio tapatumo klausimai stumiami į nuošalę ir kaip interpretuojama sovietinė patirtis. Trečio skyriaus apmąstymai inspiruoti minėtais požiūriais reikšmingų kūrinių. Refleksijomis remiasi šiuolaikinės filosofijos prieigomis ir asmeniška laikysena.
Visuomenės ir kultūros kitimų vertinimo lauke Vytautas Rubavičius – viena įdomiausių asmenybių. Jo svarstymuose telkiasi poeto, filosofo ir aktyvaus piliečio patirtys. Jis neria į aktualiausių klausimų verpetus. Atsiverskite trumpam šios knygos Turinį, ir iškart pamatysite. Būna, kad, pradėję žiūrėti filmą, dėl nemalonių pradžios vaizdų sudirgstame, bet meninio pasakojimo būdas tolydžio įtraukia. Taip kartais atsitinka skaitant Rubavičių. Įtraukia analizės ir mąstymo skvarba, argumentų pynės, kalbėjimo ir ginčo energija. Nepaisant to, ar pritari jam, ar ne. Sovietizmo preparavimas tampa vyraujančia pastanga, kad ir koks klausimas svarstomas.
Kas matėte, kaip Vytautas žaidžia krepšinį? Stumteli pečiu, braunasi pro gynėjų rankas, apsisuka, pašoka ir įmeta. Žinoma, čia palyginimą sakau. Ir dar.
Vytauto Rubavičiaus eilėraščiuose, kampuotuose, prisodrintuose kalbos netikėtumų ir šiurkščių vaizdų, iš jų išteka švelnaus lyrizmo upelių. Darykime, darykime gi ką nors, kad žmonių gyvenimas būtų žmoniškas, – štai upelis, kuris teka per jo apmąstymus.
Literatūros kritikas Valentinas Sventickas.
