Ši knyga lietuvių kalba jau buvo išleista „Vyturio“ leidykloje dar 1998-1999 metais trimis tomais Atviros Lietuvos knygos serijoje. Tuo metu daugybei žmonių tai padarė milžinišką įspūdį – apie tai buvo kalbama ir pristatymo „Paviljone“ metu. Tačiau jau daug metų jos beveik neįmanoma gauti net knygų iš antrų rankų knygynuose. Todėl leidykla „Odilė“ perleido šią knygą – dabar pasirodė pirmoji „Dienoraščio“ dalis, prieš Vilniaus knygų mugę turėtų pasirodyti ir antroji dalis (šįkart lietuviškai dienoraščiai išleidžiami ne trimis, o dviem tomais, kaip ir naujausias prancūziškas jų leidimas). Knygos vertimas pataisytas ir papildytas, su Wojciecho Karpinski įvadu „Gombrowicziaus balsas“.
Nors tai negrožinis W.Gombrowizciaus kūrinys, šiame įvade lenkų rašytojas, literatūros kritikas rašo: „Gomrowicziaus „Dienoraštį“ laikau svarbiausiu lenkų prozos kūriniu per visą jos istoriją“. Vėliau dar priduria: „Tai tikra lenkų literatūros revoliucija: galiausiai atsirado klasikinis prozos kūrinys, kuris sureguliavo jos balsą“.
Šis kūrinys neabejotinai yra literatūros klasika, turi didelę meninę vertę ir smarkiai prisidėjo formuojant ne vienos kartos pasaulėžiūrą. Tai pripažino renginyje dalyvavę rašytojas Andrius Jakučiūnas ir kultūros istorikas Aurimas Švedas, kurie sakė, kad pirmą kartą pasirodęs leidimas lietuvių kalba buvo vienas iš smarkiai paveikusių kūrinių, o šį kūrinį mėgstantys žmonės netgi jaučiasi tarsi tam tikro klubo nariais.
Knygos lietuviškas leidimas turi ir savą įdomią istoriją, ją papasakojo „Odilės“ vadovė Nijolė Daujotytė, kuri tuomet dirbo W.Gombrowicziaus „Dienoraštį“ išleidusioje leidykloje „Vyturys“. Ji pasakojo, kad 1996 metais leidykloje buvo svarstoma, kokių naujų, drąsesnių tekstų trūksta. Į leidyklą užsukdavęs rašytojas Sigitas Parulskis pasiūlė pasidomėti W.Gombrowiczium, kuris tuomet Lietuvoje buvo beveik nežinomas autorius. Tiesa, išleisti knygos vertimą nebuvo taip jau ir lengva – sunku buvo rasti originalą, o vėliau – rasti, kam priklauso autorinės teisės. Tuomet į pagalbą atėjo kitas žinomas lietuvių rašytojas Valdas Papievis. Tuo metu jis kūrėsi Paryžiuje ir ten susipažino su W.Gombrowicziaus našle, su kuria jo draugystė tęsiasi iki šiol.
Knygos vertėja I.Aleksaitė dabar sako, kad W.Gormbrowiczius yra ypatingas jai rašytojas. Neseniai, duodama interviu 15min, ji sakė: „Kiekvienas daug dirbantis vertėjas atranda savo autorius, su kuriais jį sieja sielų giminystė. Man toks autorius yra Gombrowiczius“.
Tačiau kai pirmą kartą buvo leidžiami W.Gombrowizciaus dienoraščiai, ji šio autoriaus nebuvo girdėjusi. „Paskambino man iš leidyklos ir paklausė, ar esu girdėjusi apie Gomrowiczių? Ne, nesu“, – prisiminė vertėja, kurios dar vienas W.Gombrowicziaus vertimas – knyga „Lenkiški dienoraščiai“ „15min metų knygos rinkimuose“ buvo išrinkta metų verstine negrožine knyga.
Visame sovietiniame bloke W.Gombrowicziaus, kuris aštriai kritikavo socialistinę sistemą, knygos buvo draudžiamos. Tad ir tuo metu Lietuvos bibliotekose vertėjai pavyko rasti tik vieną knygą – pirmuosius jo apsakymus. „Taigi, galiu sakyti, kad ne aš suradau Gombrowiczių, o jis mane surado“, – sakė vertėja. Tačiau nuo to laiko jis tapo rašytoju, kurio vertimai jai yra ypatingi. „Kai aš jį verčiu, pasąmonėje jaučiu, kad tai mano žodžiai, tačiau juos pasakė kitas žmogus“, – sakė I.Aleksaitė.
Rašytojas A.Jakučiūnas sakė, kad W.Gombrowicziaus „Dienoraščio“ išleidimas 1998 metais labai pataikė laikmetyje, kai Lietuva buvo išėjusi iš kryžkelės, tačiau tiek kultūrinis, tiek politinis chaosas tęsėsi, ir reikėjo naujo žvilgsnio. Tuomet ir atsirado „įžūlus lenkas“, kuris puolė ir sovietinę, ir klerikalinę Lenkijos kultūrą, dekonstravo ją įvairiais būdais. Anot A.Jakučiūno, W.Gombrowiczius prisidėjo prie jo kartos mąstymo pokyčių, paskatino žiūrėti į reiškinius kritiškai ir kuo platesniame kontekste.
Kultūros istorikas A.Švedas sakė, kad prieš šį pristatymą surado senąjį leidimą ir pažiūrėjo, ką tuomet pats sau buvo pasižymėjęs, ir atrado, kad temos aktualios iki šiol. „Atrodo, kad arba temos nepasikeitė, arba jis užčiuopė kažką labai svarbaus“, – sakė A.Švedas. Ypatingas, anot istoriko, W.Gombrowicziaus pasakojimo būdas – jis tarsi žaidžia su skaitytoju, bet ir tarsi kalba asmeniškai jam. „Svarbu ir tai, kaip rašytojas aprašo realybę, savo santykį su ja, – sakė jis. – Jis moko, kaip plaukti prieš srovę“.
Apie rašymo stilių ir santykį su skaitytoju kalbėjo ir A.Jakučiūnas. Jis išskyrė tai, kaip koncentruotai rašo W.Gombrowiczius – atrodo, kad kiekviename sakinyje galima atrasti visa tai, kas būdinga šiam rašytojui. „Atrodo, lyg į kiekvieną sakinį jis bandytų sugrūsti visą save“, – sakė A.Jakučiūnas. Jis irgi išskyrė autoriaus žaidybiškumą: „Jis – atvirų slėpynių genijus. Vienu metu ir slepiasi, ir rodosi“.
I.Aleksaitė sakė, kad W.Gombrowiczius sugeba meistriškai maustyti skaitytoją, ir kartais net nesuprasi, ar čia jis žaidžia, ar ne – tad belieka tikėti rašytoju. „Absoliutus atvirumas. Jis sako tai, ką galvoja. Tai toks retas dalykas – tokia drąsa“, – sakė vertėja.
