William B.Irvine „Geras gyvenimas pagal senovės stoikus“: paprasti būdai, kaip patirti gyvenimo džiaugsmą

Ko reikia geram gyvenimui? Vieniems geras gyvenimas yra pinigai, kitiems – šlovė. Yra ir tokių, kuriems gyvenimo gerovę lemia dvasinis tobulėjimas, nematerealios vertybės. Dar kiti siekia pusiausvyros tarp vieno ir antro, rašoma pranešime spaudai.
Knyga
Knyga / Leidyklos nuotr.

Septynių knygų autorius, filosofijos profesorius Wrighto universitete JAV, Williamas B.Irvine’as, leidyklos VAGA išleistoje knygoje „Geras gyvenimas pagal senovės stoikus“ sako, kad nepaisant to, kam teikiame pirmenybę – turtams, šlovei ar dvasinei pilnatvei, mūsų gyvenimo gerovės pagrindą sudaro esminio gyvenimo tikslo numatymas ir sau tinkamos filosofijos pritaikymas. Jei atrandame gyvenimo filosofiją ir siekiame užsibrėžto pagrindinio tikslo, galime dažniau jaustis laimingi.

„Ko trokštate iš gyvenimo? Sakysite, atidaus sutuoktinio, gero darbo, gražaus namo, bet tai, ko trokštate gyvenime, o aš klausiau, ko trokštate iš gyvenimo, tai yra ko jūs norite platesne prasme. Ne kokius sau keliate tikslus kasdienėse veiklose, o koks pagrindinis jūsų gyvenimo tikslas. Kitaip tariant, kas jums svarbiausia iš to, ko siekiate apskritai?

Daugeliui žmonių būtų sunku atsakyti į šį klausimą. Jie žino, ko nori kiekvieną minutę ar dešimt metų į priekį, bet niekada nėra pagalvoję, koks svarbiausias jų gyvenimo tikslas. Gal tai ir visai suprantama. Mūsų kultūra neskatina žmonių apie tai mąstyti; priešingai – aplink tiek pagundų, kad kitoms mintims net nelieka vietos. Tačiau svarbiausias gyvenimo tikslas yra pagrindinė gyvenimo filosofijos dalis. Neturėdami svarbiausio gyvenimo tikslo, neturėsite ir tvarios gyvenimo filosofijos. Kodėl tokią filosofiją turėti svarbu?

Be jos kyla pavojus netinkamai nugyventi gyvenimą – nepaisant įvairių veiklų ir malonių pokyčių, galimai džiuginančių mus gyvenimo eigoje, galų gale vis tiek galime nebūti laimingi. Gulėsime mirties patale ir pažvelgę atgal suvoksime, kad gyvenome veltui – niekais paleidome vienintelę mums duotą galimybę. Užuot siekę kažko vertingo, leidomės suviliojami pinigais ir įvairiais blizgučiais“, – kalba autorius.

„Geras gyvenimas pagal senovės stoikus“ – knyga, norintiems susipažinti su stoicizmo filosofija. Autorius paprastai ir išsamiai pristato stoicizmo kilmę, supažindina su pagrindiniais šios

gyvenimo doktrinos atstovais, tokiais kaip Seneka, Markas Aurelijus, Epiktetas ar Musonijus Rufas. Pasitelkdamas istorinių asmenybių gyvenimo patirtį ir vertybes, pagaviai aprašo, kaip stoicizmas anuomet buvo pritaikomas realiame gyvenime ir kaip jį prikelti šiuolaikinio žmogaus ramybei.

„Skaitytojams, ko gero, smalsu, kas gi sudaro stoicizmo praktiką? Senovės Graikijoje ir Romoje norintys praktikuoti stoicizmą buvo kviečiami į stoikų mokyklas. Deja, šiais laikais jų nebėra. Dabar vienintelė alternatyva besidomintiems stoicizmu – studijuoti stoikų darbus, bet pasirodo, kad jų išlikę labai nedaug, ypač graikų stoikų. Be to, išlikusiuose stoikų darbuose, nors ir analizuojamas stoicizmas apskritai, naujokams neteikiama jokių pamokų ar patarimų, kaip kad būdavo anksčiau.

Tai ir buvo man didžiausias iššūkis rašant knygą – kaip iš stoikų darbuose likusių užuominų sudaryti pamokų ir patarimų sąvadą norintiems praktikuoti stoicizmą. <...> Kalbant apie tai, kokią kainą tenka mokėti praktikuojant stoicizmą ar kokią kitą gyvenimo filosofiją, svarbu suprasti, kad kainą tenka mokėti ne turint gyvenimo filosofiją, o jos neturint.

Vieną iš galimų kainų jau paminėjau anksčiau, tai rizika leisti dienas siekiant beverčių dalykų ir taip iššvaistyti gyvenimą. Skaitytojams gali kilti klausimas, ar stoicizmo filosofija suderinama su jų religinėmis pažiūromis? Manau, kad ji suderinama su daugeliu religijų, ypač krikščionybe. Stoikai, kaip ir krikščionys, siekia ramybės. Taip pat krikščionybei artima Marko Aurelijaus propaguojama meilė žmogui. O perskaitę Epikteto pastebėjimus, kad ne viskas nuo mūsų priklauso, ko gero, prisimintume amerikiečių teologo Reinholodo Neibuhro sukurtą Ramybės maldą.“

Kaip šiame beribio skubėjimo pasaulyje prisijaukinti ramybę, kurią taip dažnai prarandame? Anot autoriaus – ramybė – dar vienas, labai svarbus stoicizmo principas. Ramybę turime susikurti ir praktikuoti kaip įmanoma dažniau, jeigu norime pajusti tikrąjį gero gyvenimo skonį. Ar žinojote, kad „įsivaizduodami bloga“ iš tiesų įsisąmoniname, kaip nuostabu yra tai, jog dabar turime kažką, ko galėtume netekti? Ar kada pagalvojote, kad gyvendami keliaujame senatvės link?

Stoicizmas – puikus įrankis mintims apie būsimus senatvės sunkumus įveikti. „Geras gyvenimas pagal senovės stoikus“ gali padėti žvelgti į gyvenimą kur kas paprasčiau ir ramiau, jeigu tik patys to panorėsime. Apkalbos, materealinės gerovės stygius, tremtis, net artimųjų praradimas ir mūsų pačių neišvengiama mirtis, taikant stoicizmo praktiką, gali padėti susikurti vidinę ramybę, kuri leis mėgautis neįkainojama gyvenimo dovana – dabartimi.

„Vertinančių šlovę ir turtus akivaizdžiai daugiau nei tokių kaip aš, kuriems labiau rūpi ramybė. Ar gali visi klysti? Akivaizdu, kad klystu aš! Išsamiai tyrinėjau žmonių troškimus, tad žinau, beveik visi filosofai ir įvairių religijų mąstytojai, svarstę apie gyvenimo prasmę ir žmonių gyvenimo būdą, priėjo prie išvados, kad dauguma nėra teisi. Jie taip pat pirmenybę teikė ramybei, nors daugelis siūlė visiškai kitas priemones nei stoikai. <...>

Praktikuodamas stoicizmą supratau vieną dalyką apie džiaugsmą. Stoikus domino ne į konkretų objektą nukreiptas džiaugsmas, o džiaugsmas apskritai. Džiaugimasis tuo, kad gyveni. Tarsi tai neturėtų būti įmanoma, bet įmanoma ir dar kaip: tai puiku, nuostabu ir gera“, – patirtimi dalinasi Williamas B.Irvine‘as.

Kviečiame skaityti knygos ištrauką

Pyktis – dar viena neigiama emocija, kuri gali sutrikdyti ramybę, jeigu tai leisime. Pyktį galima būtų pavadinti džiaugsmo priešu, todėl stoikai turėjo savo strategijų, kaip jo jausti kuo mažiau. Geriausiu išskirtinai pykčio prevencijai ir valdymui nagrinėti skirtu šaltiniu galima laikyti Senekos traktatą „Apie pyktį“.

Anot Senekos, pyktis yra trumpalaikė beprotybė, daranti mums itin didelę žalą: „Jokia neganda žmonių giminei nekainuoja brangiau.“ Dėl pykčio, anot Senekos, žudomi, nuodijami ir teisiami žmonės, griaunami miestai, naikinamos tautos. Be to, pyktis gali sunaikinti ir kiekvieną iš mūsų. Gyvenime yra daug dėl ko pykti, todėl neišmokę valdyti pykčio nuolat ant kažko pyksime ir šitaip, anot Senekos, prarasime begalę brangaus laiko.

Pyktis – dar viena neigiama emocija, kuri gali sutrikdyti ramybę, jeigu tai leisime.

Kai kas tvirtina, kad pykti naudinga. Teigiama, kad pyktis sustiprina motyvaciją. Seneka tam nepritaria. Anot jo, taip, žmonėms kartais naudinga supykti, bet tai nereiškia, kad turėtume įsileisti šią emociją į kasdienį gyvenimą. Kartais žmonėms būna naudinga ir patirti laivo katastrofą, bet kas, būdamas sveiko proto, norės patirti kuo daugiau katastrofų? Senekos nuomone, pykčio negalime pasitelkti motyvacijai, nes jį įjungę nebepajėgsime išjungti, ir net jei iš pradžių jis bus naudingas, ilgainiui žala nusvers naudą. <...>

Ar Seneka sako, kad matydamas žudomą tėvą ir prievartaujamą motiną žmogus neturi supykti? Ar jis turi stovėti ir nieko nedaryti? Ne. Turi nubausti piktadarį ir apginti tėvus, bet tai darydamas, kiek įmanoma, išlikti ramus, nes tik išvengdamas pykčio galės deramai nubausti piktadarį ir apginti sau brangius žmones. Anot Senekos, „reikia pataisyti nusidėjėlį“ <...> ir jėga, ir švelniai, ir aštriai, priekaištaujant, bet nepykstant.“ Žmogui skiriame atpildą ne todėl, kad nusidėjo, o todėl, kad nenusidėtų. „Įstatymas ne rūstauja, o apsaugo“.

<...> Markas Aurelijus taip pat turi mums patarimų, kaip išvengti pykčio. Jis, kaip jau žinome, pataria galvoti apie mus supančio pasaulio laikinumą. Tuomet, jo nuomone, suvoksime, kad daugelis dalykų, kurie mums atrodo svarbūs, iš tiesų tokie nėra, bent jau ne patys svarbiausi. Jis primena Vespasiano laikus, - šis imperatorius valdė Romą maždaug šimtmečiu anksčiau, nei Markas Aurelijus.

Kas šiandien mums atrodo gyvybiškai svarbu, mūsų vaikaičiams bus nesvarbu.

Žmonės tuomet gyveno įprastą gyvenimą: tuokėsi, augino vaikus, dirbo žemę, mylėjo, pavydėjo, pykosi, puotavo. Ir dabar „nė vienas iš jų nebegyvena“. Nesunku suprasti, kad toks likimas laukia ir mūsų kartos: kas šiandien mums atrodo gyvybiškai svarbu, mūsų vaikaičiams bus nesvarbu. Todėl pajutę, kad dėl ko nors pykstame, pagalvokime, kaip tai nesvarbu visatos kontekste.

William B.Irvine, „Geras gyvenimas pagal senovės stoikus“, iš anglų kalbos vertė Vilma Kačerauskienė, leidykla VAGA, 2022.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Išmanesnis apšvietimas namuose su JUNG DALI-2
Reklama
„Assorti“ asortimento vadovė G.Azguridienė: ieškantiems, kuo nustebinti Kalėdoms, turime ir dovanų, ir idėjų
Reklama
Išskirtinės „Lidl“ ir „Maisto banko“ kalėdinės akcijos metu buvo paaukota produktų už daugiau nei 75 tūkst. eurų
Akiratyje – žiniasklaida: tradicinės žiniasklaidos ateitis