William Kent Krueger knyga „Maloningoji žemė“ – apie neišardomą draugystę, palaikančią šeimą ir namų paiešką

„Tai istorija apie gyvenimą keičiančią kelionę, kurioje svarbiausia ne įveikti kilometrai, bet tai, kokie tampame po jos“ – taip apie amerikiečių rašytojo William Kent Krueger romaną „Maloningoji žemė“ rašo New York Times. Kritikai šią knygą lygina su didelio dėmesio sulaukusiu Delia Owens romanu „Ten, kur gieda vėžiai“ ir teigia, kad istorija pakerės nuoširdumu ir meile kitam. O pats autorius savo veikėjų išgyvenimus palygina su Odisėjo kelione.
Knygos viršelis
Knygos viršelis / Leidyklos nuotr.

„Maloningoji žemė“ nukelia į 1932 metų vasarą, Didžiosios depresijos, nevilties ir skurdo laikus. Netekę tėvų broliai Albertas ir Odis O’Banjenai patenka į niūrų Linkolno indėnų internatą. Kilęs tornadas sugriauna viltį turėti naujus namus, tad broliai su dviem likimo bičiuliais sėda į kanoją ir nepažįstamomis upėmis leidžiasi į visišką nežinomybę. Jie nė nenutuokia, kiek iššūkių, pavojų ir apreiškimų laukia, kaip ši odisėja juos pakeis, kur nuves ir ką duos.

Nepaisant visų išbandymų, tai šviesi ir jautri saga apie draugystę, pakeliančią bet kokius išbandymus, apie šeimą, kuri yra geriausia atrama, ir apie paiešką namų, kurie yra ten, kur širdis. Čia viskas kitaip nei atrodo, verčiasi aukštyn kojom, kai mažiausiai tikiesi, o detalės užima kvapą. Ši istorija apie tai, kaip išlikti, kai pasaulis atstūmė, nusisuko ar net atsigręžė prieš, ir apie šviesiąją žmogaus pusę, padedančią nepamesti kelio ir tamsiausią naktį.

Asmeninio archyvo nuotr./William Kent Krueger
Asmeninio archyvo nuotr./William Kent Krueger

William Kent Krueger – JAV romanistas ir detektyvų autorius, apdovanotas daugeliu literatūros premijų. 2019 m. lietuviškai išleistas jo romanas „Kasdienė malonė“, sulaukęs didelio susidomėjimo. Jūsų dėmesiui pokalbis su autoriumi apie ką tik lietuviškai pasirodžiusį romaną „Maloningoji žemė“. Į lietuvių kalbą šį romaną vertė Jolita Parvickienė.

Romano „Maloningoji žemė“ veiksmas prasideda Linkolno mokykloje, įsteigtoje Amerikos čiabuvių vaikams. Tačiau sunku tą vietą pavadinti mokykla. Toje „mokykloje“ klesti siaubingas fizinis, dvasinis ir kultūrinis smurtas. Išdraskytos šeimos, siaubingomis sąlygomis laikomi vaikai. Kas paskatino pasirinkti šią temą romanui?

Detektyvų apie Korką O’Konorą serijoje daug pasakoju apie anišinabių, Šiaurės rytų indėnų genties, kultūrą ir istoriją, tad internatinių mokyklų egzistavimas man buvo žinomas labai seniai. Vis dėlto nežinojau, kokia siaubinga buvo ta aplinka, kol nepradėjau rinkti apie ją medžiagos pirmajam „Maloningosios žemės“ skyriui, kurio veiksmas prasideda išgalvotoje Linkolno specialiojoje mokykloje. Tai vienas iš daugybės blogo elgesio su Amerikos čiabuviais pavyzdžių nuo tų laikų, kai mūsų protėviai europiečiai pirmąsyk įkėlė koją į šį kontinentą.

Mes pernelyg ilgai vengėme pažvelgti šiai tamsiai praeičiai į akis.

Mes pernelyg ilgai vengėme pažvelgti šiai tamsiai praeičiai į akis. Tik suvokę Amerikos čiabuvių bendruomenės patirtas kančias šio tipo įstaigose, galime suprasti, kodėl ją iki šiol persekioja tų kančių pasekmės ir kodėl jai niekaip nepavyksta nuo jų pagyti. Norėjau, kad keturi klajūnai iš „Maloningosios žemės“ pabėgtų nuo didžiausio siaubo, bet didesnio siaubo už tas internatines mokyklas negalėjau įsivaizduoti. Kartu tai romanas apie draugystę ir ryšį su kitu žmogumi. Ryšį, kuris padeda ištverti sunkiausias akimirkas.

Kai jauni romano veikėjai leidžiasi į kelionę Misisipės upe, galvoje iškart iškyla Marko Tveno „Heklberio Fino nuotykiai“. Ar rašydamas „Maloningąją žemę“ nelyginote savo romano su šiuo kūriniu? Man atrodo nelengva pasiekti taip aukštai iškeltą kartelę. O gal kaip tik sėmėtės iš jo įkvėpimo?

Niekada nesistengiau prilygti M.Tvenui ir neketinau užgožti Heklberio Fino šlovės, tačiau šis klasikinės Amerikos literatūros perlas mane labai įkvėpė. Ilgai svajojau naujai perrašyti tą istoriją. Net nežinau kodėl. Tiesiog ta mintis mane žavėjo ir nuolat knibždėjo galvoje. Per daugelį metų kelis kartus buvau pradėjęs rašyti, bet istorija niekaip nesiklijavo, kuo nors vis neįtiko. Po to pora metų rengiau kitos istorijos rankraštį, bet galų gale nutariau jo neatiduoti leidyklai. Tai buvo niūrus laikotarpis. Kai jis baigėsi, „Maloningosios žemės“ pasakojimas gimė pats ir man tapo aišku, kad galiu jį užrašyti. Taigi šįkart ėmiausi įgyvendinti sumanymą nesižvalgydamas atgal.

Knygos veiksmas vyksta Vidurio vakaruose Didžiosios depresijos metu. Skaitant susidarė įspūdis, kad ne tik daug žinote apie šias vietas, bet ir nevaržote kūrybinės vaizduotės polėkio. Kodėl pasirinkote šią vietą ir šį laiką?

Išbridęs iš niūraus savo gyvenimo tarpsnio, apie kurį jau minėjau, aiškiai supratau, kad romano istorija turi vystytis konkrečiu laiku. Ankstesniuose mano bandymuose knygos veiksmas vykdavo arčiau mūsų dienų. Tačiau išryškėjus visuminiam vaizdui ir nuskaidrėjus daugeliui man svarbių temų – kas yra namai, kas yra šeima, kas yra dievas, kaip žmogaus širdyje gali tilpti didžiulis žiaurumas ir didžiulė atjauta – paaiškėjo, kad Didžiosios depresijos laikotarpis šiam reikalui tobulai tinka. O kadangi aš pats esu Vidurio vakarų kūdikis, tai istorija, be abejo, turėjo vykti pačioje šio didžiulio nepritekliaus palytėto regiono širdyje.

Ankstesniuose mano bandymuose knygos veiksmas vykdavo arčiau mūsų dienų.

Rašote iš vaikystę menančio pagyvenusio Odžio perspektyvos. Kodėl pasirinkote tokį formatą?

Žinojau, kokie įvykiai turėjo vykti knygoje, bet dar reikėjo suteikti struktūrą pasakojimui – tai epinei kelionei, į kurią leisis vaikai. Kurį laiką man tai trukdė judėti į priekį, kol neaplankė mintis apie Odisėją, grįžtantį iš Trojos į Itakę. Nusprendžiau, kad mano pasakojimo struktūroje turėtų atsispindėti nuotykiai, kuriuos patyrė Odisėjas pakeliui į namus. Taigi kiekviena vieta, kurioje sustoja vaikai, jei skaitėte Odisėjo kelionę, atspindi vieną ar kitą Odisėjo nuotykį.

Stengiuosi pagarbiai vertinti vietos kultūrų požiūrį į pasaulį ir neiškraipyti jų suvokimo.

„Maloningoje žemėje“ daugiausia pasakojau apie dakotų kultūrą – daugiausia pietinėje valstijos dalyje gyvenančių vietos gyventojų tradicinę kultūrą. Visada stengiuosi nepamiršti, kad iš esmės visi žmonės panašūs. Mes visi liūdime, puoselėjame viltį, juokaujame, mūsų gyslomis teka toks pat kraujas, bet dėl kultūros skirtumų pasaulį regime skirtingai. Stengiuosi pagarbiai vertinti vietos kultūrų požiūrį į pasaulį ir neiškraipyti jų suvokimo.

Rašydamas „Maloningąją žemę“ atlikote didelį tiriamąjį darbą – vykote į knygoje aprašomas vietas, ieškodamas pirminių šaltinių lankėte vietos istorijos draugijas, skaitėte memuarus bei kitus tekstus. Kaip sekėsi vykdyti tokį išsamų tyrimą?

Niekada neaprašinėju vietų, kuriose nesu lankęsis. Vietos suvokimas man, kaip rašytojui, labai svarbus. Man būtina pačiam apsilankyti romano veiksmo vietoje ir sugerti visas svarbiausias detales: spalvas, kvapus, garsus, tekstūrą – viską, kas tai vietai gali įkvėpti gyvybės. Pirminį tyrimą atlikau lankydamas istorijos draugijas ir susipažindamas su tekstine medžiaga, bet iš esmės man reikėjo ir pačiam apsilankyti tose vietose, kad galėčiau įtaigiai apie jas rašyti. Irsčiausi kanoja upėmis kartu su vaikais, aplankiau kiekvieno knygos skyriaus veiksmo vietą ir išvaikščiojau tuos pačius takus, kuriais klajojo Odis O’Banionas.

Niekada neaprašinėju vietų, kuriose nesu lankęsis.

Ar sukurti veikėjų charakterius paskatino kokie nors konkretūs asmenys?

Mano vyresnysis brolis, dabar jau miręs, buvo Alberto prototipas. Emi daugeliu atžvilgiu primena mano jaunesniąją seserį. Nebylusis Mozas simbolizavo Amerikos čiabuvius, iš kurių beširdė vyriausybės politika atėmė balsą. Na, o Odis gimė iš manęs paties – sukto, smarkaus, užgrūdinto ir kilniaširdžio vaikėzo, kuriuo norėjau būti, bet visada jaučiau, kad man nepavyksta.

Kokie rašytojai Jums padarė didžiausią literatūrinę įtaką?

Bene pirmasis buvo Ernestas Hemingvėjus. Mano tėvas dėstė anglų kalbą mokykloje ir kai man sukako 18 metų pareikalavo, kad jį perskaityčiau. Aš jį be proto įsimylėjau, todėl daugelį jaunystės metų pats bandžiau rašyti didįjį amerikietiškąjį romaną taip, kaip būtų rašęs E.Hemingvėjus.

Taip pat didelę įtaką man padarė Džonas Steinbekas ir jo gebėjimas sužadinti tokią meilę žemei. Kraštovaizdį jis aprašo turbūt geriau nei kuris kitas amerikiečių rašytojas. Taip pat Frensis Skotas Ficdžeraldas – jo kūriniai tiesiog puikūs. Ir, žinoma, Markas Tvenas, kurio humoro jausmas nepalyginamai geresnis už mano.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Pasisemti ilgaamžiškumo – į SPA VILNIUS
Akiratyje – žiniasklaida: ką veiks žurnalistai, kai tekstus rašys „Chat GPT“?
Reklama
Išmanesnis apšvietimas namuose su JUNG DALI-2
Reklama
„Assorti“ asortimento vadovė G.Azguridienė: ieškantiems, kuo nustebinti Kalėdoms, turime ir dovanų, ir idėjų