B.Johnsonas stovi priešais Londono rotušę. Jo sprandas sustingęs, sako, savaitgalį su žmona kopęs į ledyną Šveicarijoje. Tamsiai mėlynas kostiumas suglamžytas, jis avi juodus batus šiek tiek užriestomis nosimis, tarsi kokio klouno. Iš tiesų B.Johnsonas ir yra toks – britų politikos didysis komiškas personažas. Laisva dvasia, fleitų paradą, surengtą 60-tųjų karalienės valdymo metinių proga, pakomentavęs taip: kaip Diunkerke, tik linksmiau (1940-taisiais iš miesto Šiaurės Prancūzijoje britų kariuomenė, bėgdama nuo vermachto, turėjo evakuotis žvejų laiveliais). Į prognozes, kad jis vieną dieną tapsiąs savo šalies ministru pirmininku, B.Johnsonas atsakė: didesnė tikimybė, kad atgimsiąs alyvmedžiu.
Nepaisant artumo žmonėms, Londono meras yra elito atstovas, Oksforde studijavęs senąją graikų ir lotynų kalbas. Tačiau nei klasikinis išsilavinimas, nei apvaloka figūra netrukdo nuolat būti siejamam su žaviomis moterimis, nepriklausančiomis jo šešių asmenų šeimai. Romanus B.Johnsonas iš pradžių neigė, bet, prispaustas žiniasklaidos įrodymų, turėjo pripažinti. Visa tai jam nė kiek nepakenkė. Britai šiam šviesiaplaukiui vyrui bitlo šukuosena iki šiol atleido viską, beveik taip pat kaip tam, kurį meras laiko sau pavyzdžiu, – ministrui pirmininkui W.Churchilliui, kurio biografiją B.Johnsonas parašė.
Jis sugebėjo žmonėms įteigti, kad jie permato jo charakterį ir tikruosius motyvus, sugebėjo savo jausmus išreikšti ypač lanksčia kalba
Borisą Jonsoną kalbina „Spiegel“ žurnalistai Thomas Hüetlinas ir Christophas Scheuermannas.
– Pone Johnsonai, W.Churchillis iki šių dienų tebėra Britanijos didvyris. Kiek W. Churchillio yra jumyse?
– Pagrindinis knygos tikslas buvo išaiškinti, ar šiuolaikiniai politikai pakankamai vertina W.Churchillį. Jis buvo išdrožtas iš kitokio medžio, buvo daug energingesnis ir smalsesnis nei kiti. Kabineto posėdžiai, kuriuose jis dalyvaudavo, kitiems virsdavo košmaru, nes jie dvi su puse valandos turėdavo sėdėti ir klausytis W.Churchillio, kalbančio kitų ministrų temomis. Jis domėjosi labai daug kuo – puikiai tapė, kūrė sau drabužius, išrado mažus kandiklius, o Pirmojo pasaulinio karo metu rėmė šarvuočių pramonę. Jis viskuo stebėdavosi lyg vaikas.
– Biografijoje rašote, kad jis buvo labai autentiškas ir kaip politikas, ir kaip žmogus. Ar autentiškumas svarbus politikui?
– Priklauso nuo to, ką jūs suprantate kaip autentiškumą. Jis nebuvo pasiutusiai telegeniškas. 1951 m. įraše jis kalba politinės partijos vardu ir atrodo siaubingai. Tačiau aš manau, kad jis iš to pasimokė. Jis išmoko savo tikslams išnaudoti radiją. Jis sugebėjo žmonėms įteigti, kad jie permato jo charakterį ir tikruosius motyvus, sugebėjo savo jausmus išreikšti ypač lanksčia kalba. Šiandien jis, aišku, nuolat save „gūglintų“. Jis būtinai turėtų tviterį ir bandytų pritraukti daugiausia sekėjų.
– 1940-taisiais Hitleris valdė Europą, ir jam priešinosi tik Didžioji Britanija. Hitleris lyg ir norėjo derėtis. W.Churchillis primygtinai reikalavo kovoti toliau. Ministrų kabinete jis kalbėjo, kad geriau norėtų nukraujuoti ir paaukoti salas, nei sudaryti paliaubas su Hitleriu. Istorikas Sebastianas Haffneris savo W.Churchillio biografijoje parašė, kad, be mirtino W.Churchillio užsispyrimo, galimas daiktas, Hitleris iki septintojo dešimtmečio būtų užvaldęs Europą nuo Atlanto iki Uralo ir pavertęs ją didžiavokiška SS valstybe. Ar tokia nuomonė perdėta?
– Be W.Churchillio žmonijai būtų prasidėjęs naujasis tamsos amžius. Jo sprendimas kovoti toliau sąjungininkams davė laiko, per kurį jie vis dėlto sugebėjo pasiekti persvarą. Didžioji britų valdžios dalis buvo už derybas su Hitleriu. W.Churchillis užkirto kelią katastrofai.
Didžioji britų valdžios dalis buvo už derybas su Hitleriu. W.Churchillis užkirto kelią katastrofai
– Kodėl W.Churchillis taip griežtai laikėsi savo pozicijos?
– Tai lėmė klasikinis derinys to, ką Churchillis laikė savo politiniu likimu, ir jo asmeninių įsitikinimų. Jis anksti suvokė nacių ir Hitlerio keliamą pavojų. 1932 metais jis buvo Vokietijoje ir labai aiškiai pamatė, kur link viskas krypsta. Hitleris ir naciai buvo jam labai nepatrauklūs.
– Lemiamais 1940-taisiais atsirado ir žymioji nuotrauka, kurioje W.Churchillis dryžuotu kostiumu įsikandęs cigarą laiko automatą. Goebbelsas šios nuotraukos nekentė ir vadino ją propaganda. Britai ją mėgo. Kodėl ši nuotrauka turėjo tokį didelį poveikį?
– Nuotraukoje – vyras, žinantis, kaip elgtis su ginklu ir nebijantis keisti istorijos.
– W.Churchillis dėvi kostiumą, o ne uniformą.
– Be to, su absurdiška skrybėle, kuri tuomet jau seniai nebebuvo madinga. Jis atrodo kaip serialo „Dauntono abatija“ personažas.
– Ir šypsosi, visiškai savimi pasitikėdamas.
– Jis puikiai žinojo, kad britams patinka, kai jų lyderis šiek tiek primena Falstafą. Be to, jie mėgsta žmones, sugebančius juokauti net ir tuomet, kai aplinkybės tam visai nepalankios.
W.Churchillis, priešingai, vartojo nepaprastai daug alkoholio, išgerdavo tokius jo kiekius, kurie pargriautų jautį. O nuo dešimtos vakaro jis sėsdavo rašyti
– Šią žiemą jūs buvote panašiai nufotografuotas Kurdistane. Jūs laikote AK47. Ar tokiai pozai jus įkvėpė W.Churchillis?
– Aš norėjau pademonstruoti solidarumą su kurdų kovotojais pešmergais. Visi, kurie ką nors apie tai išmano, man pasakė, kad aš ginklą laikau neteisingai. Be to, ir šaudmenų jame nebuvo. Tačiau dėl tos nuotraukos vis tiek nesigailiu.
– Originalioje nuotraukoje W.Churchillis atrodo kaip žmogus, pasirengęs kovoti už britišką gyvenimo būdą.
– Žinoma, jam tai reiškė ir pasirengimą ginti laisvę. Be kita ko, ir laisvę gerti alkoholį. Reikėtų nepamiršti, kad Hitleris buvo abstinentas, tai viena iš daugybės atstumiančių jo savybių. W.Churchillis, priešingai, vartojo nepaprastai daug alkoholio, išgerdavo tokius jo kiekius, kurie pargriautų jautį. O nuo dešimtos vakaro jis sėsdavo rašyti.
– Galiausiai už savo rašytinę kūrybą W.Churchillis buvo apdovanotas Nobelio premija. Tai jam nelabai patiko, nes jis mieliau būtų priėmęs Nobelio taikos premiją. Kokia šio pašėlusio rašymo priežastis?
– Rašyti jis pradėjo labai seniai. Jo gimtoji Blenhemo pilis buvo milžiniška, tačiau jo tėvas, kaip antrasis vaikas šeimoje, turėjo nedaug grynųjų pinigų. Jau W.Churchillio tėvui teko rašyti, kad galėtų pragyventi, tas pat nutiko ir Winstonui. Jo žmona Clementine dažnai sakydavo, kad jis gali sumokėti už sekmadieninį jautienos kepsnį tik tuomet, kai parašo straipsnį į „Mail on Sunday“. W.Churchillis yra parašęs daugiau nei Dickensas ir Shakespeare‘as kartu sudėjus. Jis rašė, kad išreikštų savo įsitikinimus, įtvirtintų savo pasiekimus ir karjerą, bet drauge ir dėl to, kad mėgo pinigus.
– W.Churchillis buvo ir valstybinio masto narcizas. Iš kur kilo tokia garbėtroška, noras vaidinti išskirtinį istorinį vaidmenį?
– Nereikia būti Sigmundu Freudu, W.Churchillio atveju viskas akivaizdu: motina – sekso deivė, ypatinga moteris, kaip teigia kai kurie šaltiniai, turėjusi du šimtus meilužių. Tėvas nuolat jį kritikavo ir vertė jaustis nieko nevertu. Taigi W.Churchillis bandė būti svarbus.
– Egzistuoja ir grubioji W.Churchillio pusė. Kai Darbo partijos atstovė Bessie Braddock jam prikišo, kad jis girtas, W.Churchillis esą atsakė, kad rytojaus dieną jis vėl bus blaivus, o ji taip ir liks bjauri.
– Taip, labai įžeidžiantis pasakymas, tačiau tai tebuvo juokas. Pripažįstu, kad šiandien taip pajuokauti niekas sau nebeleistų, tačiau yra daugybė dalykų, kurių šiandien nebesakome.
– Kitose srityse W.Churchillis buvo labai šiurkštus: nesąžiningas cheminio ginklo panaudojimas, panieka Mahatmai Gandhi, tikslingas bombų mėtymas ant Vokietijos miestų Antrojo pasaulinio karo metais. Ar tai nekenkia pergalingo didvyrio įvaizdžiui?
– Sunku patikėti, kad apie cheminio ginklo panaudojimą jis tikrai pasakė: „Kodėl mes jaudinamės dėl to, kad kažkas truputį pačiaudės?“ Jo pažiūros Indijos atžvilgiu šiandien yra absoliučiai nepriimtinos. Tačiau reikėtų suprasti, kad jis gimė 1874 metais, Viktorijos amžiaus apogėjuje, kai imperija buvo septyniskart didesnė už Romos imperiją jos klestėjimo laikais. Tos epochos žmonės buvo šiurkštesni.
– Jis tikriausiai bijojo tik vieno dalyko – sekso.
– Yra scena, kai Daisy Fellowes pakviečia jį į savo butą Paryžiuje, norėdama parodyti savo vaiką. Kai W.Churchillis įžengia į butą, vaiko – nė kvapo, užtat šezlonge guli nuoga Daisy. W.Churchillis atsikalbinėdamas pabėga. Tačiau šiaip jis mėgo moteris ir prieš Clementine turėjo daugybę draugių. Tai buvo diskretiškesni laikai.
– W.Churchillis nuolat pasisakė už Europą, jam susivienijimas atrodė geras dalykas. Jis netgi agitavo už „Jungtines Europos valstijas“. Jūs cituojate jo pasakymą, kad kiekvienas privalo įnešti savo indėlį į bendriją. Dabar Didžioji Britanija akivaizdžiai nebenori to daryti. Jūs pats kaip tuometinis „Daily Telegraph“ korespondentas Briuselyje dešimtajame dešimtmetyje kartu su kitais pasisakėte prieš Europos Sąjungą? Ką turite prieš Europą?
– Mes negalime atsiskirti nuo Europos. Mes esame kontinento dalis. Kas iš tiesų yra Lamanšo sąsiauris? Priešistorinė upė, kuri per daug išplatėjo. Temzė ir Sena – abi plukdo tos pačios didelės srovės vandenis. Psichologiškai mes visada būsime Europos dalis. Tačiau dabar problema ta, kad šiuo metu euras ir euro zona reikalauja didžiosios dalies emocinės ir dvasinės energijos tų žmonių, kurie valdo bendriją. Tai nėra gerai. Europa turėtų galvoti apie daug daugiau dalykų. Manau, kad mes turėtume koncentruotis į tai, kas teikia naudos mūsų piliečiams.
– Ministras pirmininkas Davidas Cameronas atmetė trečios kadencijos galimybę. Esate vienas mėgstamiausių britų politikų. Ar negalvojate stoti į ringą?
– Laimei, šis klausimas iškils tik 2018 m., jeigu ne vėliau. O iki tol atsiras nauja torių karta, jau dabar dygstanti tarsi slibino iltys. Estafetės lazdelė bus perduota. Beje, kai Churchillis tapo ministru pirmininku, jam buvo 65-eri.
Parengė Jurgita Grajauskaitė
