Visos galimybės ir kasdieniai pasirinkimai tokie įprasti, kad yra laikomi savaime suprantama, prigimtine duotybe. Tačiau to nepasakysi apie gyvenimą vienoje uždariausių pasaulio valstybių – Šiaurės Korėją.
Apie Šiaurės Korėją pasaulis žino labai nedaug arba bemaž nieko. Leidyklos VAGA išleistoje knygoje „Išgyventi: iš Šiaurės Korėjos į laisvę“ atskleidžiama, koks nepakeliamas gali būti gyvenimas šalyje, kurioje gimei.
Knygos autorė Yeonmi Park – žmogaus teisių gynimo aktyvistė, pabėgėlė iš Šiaurės Korėjos, pasauliui tapo žinoma po to, kai pasakė kalbą „The One Young World 2014“ viršūnių susitikime, Dubline. Tąkart jos kalba apie ištrūkimą iš savo gimtosios šalies per dvi dienas sulaukė 50 milijonų peržiūrų „YouTube“ ir kitose socialinių tinklų platformose. Dabar siaubingą patirtį mergina pristato knygoje.
„Kaip ir dešimtys tūkstančių kitų šiaurės korėjiečių, aš pasprukau iš tėvynės ir apsigyvenau Pietų Korėjoje, kur mes vis dar laikomi piliečiais, tarsi mūsų neskirtų aklinai užverta siena ir beveik septyniasdešimt metų trunkantys konfliktai bei įtampa. Šiaurės ir Pietų Korėjos gyventojai yra tos pačios etninės kilmės, mes šnekame ta pačia kalba, tik čia, Šiaurėje, nėra kaip pavadinti tokių dalykų, kaip prekybos centras, laisvė ar netgi meilė, tiksliau, čia nėra šių likusiam pasauliui pažįstamų dalykų.
Knygos kimšte prikimštos propagandos, kuri mums aiškina, jog mūsų šalis pati puikiausia visame pasaulyje, net jeigu mažiausiai pusė jos piliečių gyvena milžiniško skurdo sąlygomis ir daugelis yra chroniškai nusilpę dėl prastos mitybos.
Vienintelė meilė, kurią galime išreikšti, skirta šlovinti Kimams, diktatorių dinastijai, kurios atstovų jau trečia karta iš eilės valdo Šiaurės Korėją. Jų režimas neleidžia į šalį patekti jokiai išorinei informacijai, draudžiami visi šio pobūdžio vaizdo įrašai ir filmai, blokuojami radijo signalai. Pas mus nėra pasaulinio interneto tinklo, nėra ir Vikipedijos. Vienintelės prieinamos knygos kimšte prikimštos propagandos, kuri mums aiškina, jog mūsų šalis pati puikiausia visame pasaulyje, net jeigu mažiausiai pusė jos piliečių gyvena milžiniško skurdo sąlygomis ir daugelis yra chroniškai nusilpę dėl prastos mitybos. Buvusioji mano šalis netgi nevadina savęs Šiaurės Korėja, o tariasi esanti Čosonas1 – tikroji Korėja, tobulas socialistinis rojus,
kuriame visi 25 milijonai žmonių gyvena vien tam, kad tarnautų Aukščiausiajam Lyderiui – Kim Čen Unui. Daugelis mūsų, pabėgėlių, vadinamės persimetėliais, nes atsisakydami priimti savo likimą ir mirti dėl Lyderio buvome neištikimi savo pareigai. Vietinis režimas mus vadina išdavikais. Jei pamėginčiau sugrįžti, manęs lauktų egzekucija.“
Knygoje „Išgyventi: iš Šiaurės Korėjos į laisvę“ Yeonmi Park pasakoja savo gyvenimo istoriją nuo gimimo Šiaurės Korėjoje iki lemtingo apsisprendimo kartu su mama bėgti iš savo gimtinės. Autorė aprašo pribloškiančią patirtį susidūrus su Šiaurės Korėjos režimu, kuris negailestingas savo piliečiams, neatitinkantiems songbun statuso.
Nuolatinė baimė, skurdas, žiaurios represijos ir badas – negandos, nuo kurių Yeonmi bėgo per Kiniją ir Gobio dykumą iki Mongolijos, kol galiausiai pasiekė Pietų Korėją. Kiekviename pabėgimo etape laukė gausybė kliūčių ir sunkiai suvokiamo žiaurumo, nukreipto prieš žmogiškąjį orumą.
„Savo pabėgimo iš Šiaurės Korėjos istoriją pasakojau daugybę kartų, įvairioms auditorijoms. Pasakojau, kaip mane su motina apgavo prekeiviai žmonėmis, kaip suviliojo sekti paskui juos į Kiniją, kur mama mane apsaugojo ir pasiaukojo, kad ją išprievartautų tarpininkas, norėjęs pasinaudoti manimi. Patekusios į Kiniją, mudvi ir toliau ieškojome mano sesers, bet bergždžiai.
Tėvas irgi kirto sieną, norėdamas pagelbėti ir prisidėti prie paieškų, bet po kelių mėnesių mirė nuo laiku nepradėto gydyti vėžio. 2009 metais mane su motina išgelbėjo krikščionys misionieriai, kurie mus atvedė prie Kinijos sienos su Mongolija. Iš ten mudvi per vieną stingdančią, nesibaigiančią žiemos naktį perėjome Gobio dykumą, žvaigždėmis sekdamos į laisvę. <...> Iki šiol tiktai mama žinojo, kas iš tiesų nutiko per tuos dvejus metus, skiriančius naktį, kai perkirtusios Jalu upę patekome į Kiniją, ir tą dieną, kai pasiekėme Pietų Korėją, kad pradėtume naują gyvenimą.
Kitiems persimetėliams ir žmogaus teisių gynėjams, kuriuos sutikau Pietų Korėjoje, apie savo išgyvenimus nepapasakojau beveik nieko. Maniau, kad atsisakiusi pripažinti į žodžius netelpančią savo praeitį kažin kokiu būdu priversiu ją pranykti. Įtikinau save, kad daugelis tų dalykų apskritai nenutiko, o likusius įvykius sugebėjau pamažu nustumti į užmarštį.“
Kaip gyvenama bene tamsiausioje valstybėje visoje Žemėje? Ar yra galimybių prisitaikyti tam, kad išliktum? Kam gali pasiryžti žmogus vardan to, kad galėtų įkvėpti laisvės, net nenutuokdamas, koks tai jausmas? Kaip atrodo pirmieji žingsniai civilizuotoje šalyje, kuri pabėgėliui yra lyg kita planeta? O svarbiausia, kaip elgtis su laisve, kai įgyji teisę savarankiškai mąstyti ir gyventi savo, o ne režimo primestą gyvenimą?
Knyga „Išgyventi“ – atvira, sukrečianti ir nepamirštama jaunos merginos išpažintis apie didžiausią troškimą – būti laisvai.
Kviečiame skaityti knygos ištrauką
Šiaurės Korėjoje vyko nesibaigiantys nusikaltimai. Valdžia taip maniakiškai stengėsi užkirsti kelią netinkamoms idėjoms, kurios grasinosi prasibrauti pro mūsų sienas, kad bet kokie užsienio žiniasklaidos šaltiniai buvo griežtai uždrausti. Nors daugelis šeimų turėjo televizorius, radijo imtuvus ir vaizdo magnetofonus, žmonėms leista klausytis ar žiūrėti tik valdžios rengiamas naujienų laidas ir propagandinius filmus, kurie būdavo itin nuobodūs.
Egzistavo milžiniška užsienietiškų filmų ir Pietų Korėjos televizijos laidų paklausa, nors niekada nežinojai, ar jau kitą dieną policija nesugalvos tavo namuose atlikti kratos, ieškodama nelegalių vaizdo įrašų. Iš pradžių, prieš pasirodydami tarpduryje, policininkai išjungdavo elektrą (jei tuo metu ji apskritai būdavo tiekiama), kad vaizdajuostė ar vaizdo diskas įstrigtų aparate. Bet žmonės greitai prisitaikė: įsigydavo du vaizdo leistuvus, kad juos sparčiai vieną su kitu apkeistų, vos tik išgirdę artėjančią policijos komandą.
Jeigu ką nors pagaudavo slapta gabenantį ar platinantį nelegalius vaizdo įrašus, laukė labai sunki bausmė. Kai kurie žmonės netgi būdavo viešai sušaudomi, kad jų egzekucija visiems būtų baugus pavyzdys. Radijo imtuvai ir televizoriai būdavo parduodami užblokuotais mechanizmais, visam laikui nustatyti taip, kad transliuotų tik valdžios patvirtintus kanalus. Už bandymus keisti nustatymus galėjai būti areštuotas ir išsiųstas perauklėti į darbo stovyklą, bet dauguma žmonių vis viena bandė pasiekti savo.
Tie iš mūsų, kurie turėjome televizorius su antenomis ir gyvenome prie pasienio, kartais pagaudavome kinų televizijos signalą. Mane labiausiai sudomino maisto reklamos, jos rodė tokius egzotiškus dalykus, kaip pienas ir sausainiai. Šiaurės Korėjoje nebuvau gėrusi pieno! Kol nepabėgau iš šalies, netgi apskritai nežinojau, kad jį duoda karvės. Kartu su draugėmis žiūrėjome šiuos nuostabius vaizdus per televizorių ir supratome, kad kinai visko turi daugiau, bet mums niekados nė netoptelėjo, kad mūsų gyvenimas galėtų būti kitoks, nei yra.
Manęs dažnai paklausia, kodėl mano tautiečiai rizikuodavo sėsti į kalėjimą dėl galimybės pamatyti kinų reklamas, Pietų Korėjos muilo operas ar metų senumo imtynių įrašus. Manau, taip yra, nes šiaurės korėjiečiai gyvena tokioje priespaudoje, jų kasdienybė tokia niūri ir bespalvė, kad žmonės karštligiškai dairosi bet kokio būdo nuo viso to pabėgti. Kai žiūri filmą, ištisas dvi valandas vaizduotė tave nuneša kažkur toli. Sugrįžti atsigavęs, tavo vargai kurį laiką būna užmiršti.
Dėdė Park Činas turėjo vaizdajuosčių leistuvą, kai buvau dar visai maža, eidavau pas jį į namus žiūrėti Holivudo filmų. Teta uždangstydavo langus ir paliepdavo niekam apie tai nepasakoti. Man be galo patiko Pelenė, Snieguolė ir filmai apie Džeimsą Bondą. Bet kai buvau septynerių ar aštuonerių, pamačiau mano gyvenimą pakeitusį filmą – Titaniką. Mane apstulbino tai, kad ši istorija nutiko prieš šimtą metų.
Tie Žmonės gyveno 1912 metais, bet naudojosi geresnėmis technologijomis nei daugelis šiaurės korėjiečių! Bet visų sunkiausia buvo patikėti, kad kažkas galėjo sukurti filmą apie šitokią gėdingą meilės istoriją. Šiaurės Korėjoje tokio filmo kūrėjai būtų sulaukę egzekucijos. Čia nebuvo leidžiama pasakoti jokių tikrų žmogiškų istorijų, tiktai skleisti propagandą apie lyderį.
O štai Titanike veikėjai šnekėjosi apie meilę ir žmogiškumą. Buvau priblokšta, pamačiusi, kad Leonardas Dikaprijas ir Keitė Vinslet pasirengę mirti dėl meilės, o ne tik dėl režimo, kaip įprasta čia. Mintis, kad žmonės gali rinktis savo pačių likimą, mane pakerėjo. Šis piratinis holivudinis filmas atstojo man pirmąjį laisvės gurkšnį.
Visiems vietiniams žmonėms šeriama propaganda buvo tarsi vakcina, kuri neleido savo gyvenime įprasminti naujų idėjų, taip pat padarė mane visiškai abejingą aplinkinių kančioms ir siaubingiems badmečio padariniams.
Visgi, nors užsienio kinas ir leido akimirksnį žvilgtelėti į platesnį pasaulį, kuris šitaip smarkiai skyrėsi nuo maniškio, niekuomet neįsivaizdavau irgi galinti gyventi taip, kaip tų filmų veikėjai. Nesugebėjau žiūrėdama į žmones ekrane suvokti, kad jie tikri, ar leisti sau pajusti pavydą jų gyvenimui. Visiems vietiniams žmonėms šeriama propaganda buvo tarsi vakcina, kuri neleido savo gyvenime įprasminti naujų idėjų, taip pat padarė mane visiškai abejingą aplinkinių kančioms ir siaubingiems badmečio padariniams.
–
Šiaurės korėjiečių galvose nuolatos sugyvena dvi skirtingos istorijos, tarsi ant gretutinių bėgių vykstantys traukiniai. Viena istorija kalba apie tai, kuo esi mokomas tikėti, o kita – apie viską, ką iš tiesų priešais save matai. Tik pabėgusi į Pietų Korėją ir perskaičiusi Džordžo Orvelo „1984-uosius“, suradau šiai savotiškai būsenai apibūdinti tinkamą žodį – dvejamintė.
Tai yra gebėjimas vienu metu mintyse laikyti dvi viena kitai prieštaraujančias idėjas ir kažin kokiu būdu neišeiti iš proto. Ta dvejamintė, dvigubas mąstymas, ir paaiškina, kaip įmanoma iš ryto šūkauti kapitalizmą smerkiančius lozungus, o popiet naršyti turgavietėje, ieškant pirkti kontrabandinėskosmetikos iš Pietų Korėjos.
Būtent dėl to gali sėdėti Hjesane, žiūrėti propagandinius vaizdo įrašus apie produktyvias gamyklas, didžiulius prekybos centrus maisto prikrautomis lentynomis ir dailiai apsirengusius žmones pramogų parkuose ir tikėti gyvenąs toje pačioje planetoje, kaip ir tavo valdžios lyderiai
Štai kaip gali pavykti mokykloje vis kartoti šūkį, kad „Vaikai yra karaliai“, o paskui grįžti namo pro vaikų prieglaudas, iš kurių sminga alkani vaikų išsipūtusiais pilvais žvilgsniai.
Būdavo visiškai įprasta matyti lavonus šiukšlių krūvose ir plūduriuojančius upėje, atrodė normalu paprasčiausiai praeiti pro šalį ir nieko nesiimti, kai nepažįstamas žmogus melsdavo pagalbos.
Galbūt kažkur giliai giliai savyje ir suvokiau, jog kažkas čia negerai. Bet mes, šiaurės korėjiečiai, sugebame nepriekaištingai meluoti – net ir patys sau. Į ledą sušalę kūdikiai, kuriuos alkstančios motinos palikdavo tarpugatviuose, neturėjo vietos mano pasaulėžiūroje, todėl nesugebėdavau mintyse apdoroti regimų vaizdų. Būdavo visiškai įprasta matyti lavonus šiukšlių krūvose ir plūduriuojančius upėje, atrodė normalu paprasčiausiai praeiti pro šalį ir nieko nesiimti, kai nepažįstamas žmogus melsdavo pagalbos.
Yeonmi Park Išgyventi: iš Šiaurės Korėjos į laisvę, iš anglų kalbos vertė Laura Vilčinskaitė, leidykla VAGA, 2023.
