Praėjus mažiau nei savaitei nuo karo pradžios, vis labiau tikėtina, kad Vladimiras Putinas artėja istorinio pralaimėjimo link. Jis gali laimėti visus mūšius, bet vis tiek pralaimėti karą. Putino svajonė atkurti Rusijos imperiją visada rėmėsi melu, kad Ukraina nėra tikra tauta, kad ukrainiečiai nėra tikri žmonės ir kad Kijevo, Charkivo ir Lvivo gyventojai trokšta Maskvos valdžios. Tai visiškas melas – Ukraina yra tauta, turinti daugiau nei tūkstančio metų istoriją, o Kijevas buvo didelis metropolis jau tuo metu, kai Maskva dar nebuvo net kaimas. Tačiau Rusijos despotas savo melą sakė tiek kartų, kad, matyt, pats juo tiki.
Planuodamas invaziją į Ukrainą, Putinas galėjo remtis daugybe žinomų faktų. Jis žinojo, kad kariniu požiūriu Rusija lenkia Ukrainą. Jis žinojo, kad NATO nesiųs karių į pagalbą Ukrainai. Jis žinojo, kad dėl Europos priklausomybės nuo Rusijos naftos ir dujų tokios šalys kaip Vokietija nesiryš įvesti griežtų sankcijų. Remdamasis šiais žinomais faktais, jis planavo smogti Ukrainai stipriai ir greitai, nušalinti jos vyriausybę, įvesti marionetinį režimą Kijeve ir išvengti Vakarų sankcijų.
Tačiau šis planas turėjo vieną didelį nežinomąjį. Kaip amerikiečiai sužinojo Irake, o sovietai – Afganistane, daug lengviau užkariauti šalį nei ją išlaikyti.
Tačiau šis planas turėjo vieną didelį nežinomąjį. Kaip amerikiečiai sužinojo Irake, o sovietai – Afganistane, daug lengviau užkariauti šalį nei ją išlaikyti. Putinas žinojo, kad turi galios užkariauti Ukrainą. Bet ar Ukrainos žmonės tiesiog sutiktų su Maskvos marionetiniu režimu? Putinas rizikavo, manydamas, kad taip ir bus. Galų gale, kaip jis ne kartą aiškino kiekvienam norinčiam jo klausytis, Ukraina nėra tikra valstybė, o ukrainiečiai nėra tikra tauta. 2014 m. Kryme žmonės beveik nesipriešino Rusijos okupantams. Kodėl 2022 metais turėtų būti kitaip?
Su kiekviena diena darosi vis aiškiau, kad Putino lošimas žlunga. Ukrainos žmonės priešinasi visa širdimi, pelnydami viso pasaulio susižavėjimą – ir laimi karą. Priešaky laukia daug tamsių dienų. Rusai dar gali užkariauti visą Ukrainą. Tačiau norėdami laimėti karą, rusai turės išlaikyti Ukrainą, o tai jie gali padaryti tik tuo atveju, jei Ukrainos žmonės jiems leis. Kuo toliau, tuo labiau aiškėja, kad to tikrai nenutiks.
Kiekvienas sunaikintas rusų tankas ir žuvęs rusų karys didina ukrainiečių drąsą priešintis. O kiekvienas nužudytas ukrainietis didina ukrainiečių neapykantą okupantams.
Neapykanta yra bjaurus jausmas. Tačiau engiamoms tautoms neapykanta yra tarsi paslėptas lobis. Giliai širdyje slypinti neapykanta gali išlaikyti pasipriešinimo jausmą ištisose kartose. Kad atkurtų Rusijos imperiją, Putinui reikia sąlyginai nekruvinos pergalės, kad okupantai būtų kuo mažiau nekenčiami. Liedamas vis daugiau ir daugiau ukrainiečių kraujo, Putinas užtikrina, kad jo svajonė niekada nebus įgyvendinta. Rusijos imperijos mirties liudijime bus įrašyta ne Michailo Gorbačiovo, o Putino pavardė. Gorbačiovas paliko rusus ir ukrainiečius kaip brolius ir seseris; Putinas pavertė juos priešais ir užtikrino, kad ukrainiečių tauta nuo šiol suvoks save kaip opoziciją Rusijai.
Rusijos imperijos mirties liudijime bus įrašyta ne Michailo Gorbačiovo, o Putino pavardė.
Tautos pirmiausia yra kuriamos remiantis istorijomis. Su kiekviena diena daugėja istorijų, kurias ukrainiečiai pasakos ne tik ateinančiomis tamsiomis dienomis, bet ir per ateinančius dešimtmečius ir kartas. Prezidentas, kuris atsisakė bėgti iš sostinės, sakydamas JAV, kad jam reikia amunicijos, o ne pavežėjimo; kareiviai iš Gyvatės salos, rusų karo laivui pasakę „eikite nachuj“; civiliai, bandę sustabdyti rusų tankus, sėdėdami jiems ant kelio. Štai taip kuriamos tautos. Ilgainiui šios istorijos tampa svarbesnės už tankus.
Rusijos despotas tai turėtų žinoti kaip niekas kitas. Vaikystėje jis augo maitinamas pasakojimais apie vokiečių žiaurumus ir rusų drąsą Leningrado apgulties metu. Dabar jis kuria panašias istorijas, tačiau pats vaidina Hitlerio vaidmenį.
Istorijos apie ukrainiečių drąsą suteikia ryžto ne tik ukrainiečiams, bet ir visam pasauliui. Jos suteikia drąsos Europos tautų vyriausybėms, JAV administracijai ir net engiamiems Rusijos piliečiams. Jei ukrainiečiai išdrįsta plikomis rankomis sustabdyti tanką, Vokietijos vyriausybė gali išdrįsti aprūpinti juos prieštankinėmis raketomis, JAV vyriausybė gali išdrįsti atkirsti Rusiją nuo SWIFT, o Rusijos piliečiai gali išdrįsti parodyti savo nepritarimą šiam beprasmiškam karui.
Visi mes galime kažką padaryti – paaukoti, priimti pabėgėlius ar padėti kovoti internetu. Karas Ukrainoje lems viso pasaulio ateitį. Jei bus leista nugalėti tironijai ir agresijai, pasekmes patirsime visi. Nėra prasmės likti tik stebėtojais. Atėjo laikas pakilti ir stoti į kovą.
Deja, tikėtina, kad šis karas truks ilgai. Įvairiomis formomis jis gali tęstis ne vienerius metus. Tačiau svarbiausias klausimas jau išspręstas. Pastarosios kelios dienos visam pasauliui įrodė, kad Ukraina yra labai tikra valstybė, kad ukrainiečiai yra labai tikri žmonės ir kad jie tikrai nenori gyventi naujoje Rusijos imperijoje. Pagrindinis klausimas, kuris liko atviras, – kiek laiko prireiks, kad ši žinia prasiskverbtų pro storas Kremliaus sienas.
Yuvalis Noah Harari yra istorikas ir knygų, tokių kaip „Sapiens“, autorius
