Ž.Kudirka yra išleidęs interaktyvios poezijos knygą, septynis muzikos albumus, atlikęs šimtus pasirodymų Lietuvoje ir visame pasaulyje, kuria darbus ir performansus šiuolaikinio meno lauke.
Elektroninės muzikos kūrėjas felicita, pasitelkęs programinę įrangą ir skaitmeninius įrankius, tiria naujas elektroninės popmuzikos galimybes, veikiamas plataus muzikos lauko – nuo komercinės popmuzikos iki slavų folkloro bei įvairių pogrindžio šokių muzikos žanrų, atsirandančių gimtajame Londone.
Šį kartą 15min Ž.Kudirkos teiravosi, kodėl būtent šį Baltijos trienalėje vyksiantį performansą menininkas vadina svarbiausiu.
– Kaip pavyko prisikviesti felicitą?
– Jau kurį laiką mėginau jį prisikviesti į Lietuvą. Ne kartą užsienyje teko matyti jo pasirodymus ir norėjau, kad jo kūrybą patirtų tiek mano bičiuliai, tiek žmonės Lietuvoje. Tačiau vis nepavykdavo, nes neatsirasdavo reikalingas kontekstas.
Mūsų pažintis užsimezgė Londone. Tuo metu kuravau muzikinę renginio „Vilnius Takes Over“, kurį organizavo tuometinė kultūros atašė Justė Kostikovaitė, dalį. Felicitą pasirinkau, kaip vieną pagrindinių atlikėjų. Manyčiau, kad kokybiškiausios pažintys tarp atlikėjų įvyksta scenoje, o ne socialiniuose tinkluose, nors juose santykį palaikyti tikrai galima.
Taigi, mūsų bendradarbiavimas išsivystė į projektą, kurį galėčiau pavadinti bene didžiausiu savo kūriniu iki šiol.
– Kodėl jį taip įvardijate?
– Jis buvo didžiulis techninis iššūkis. Nieko panašaus nesame darę – tai nebus pasirodymas, kuriame žiūrovas matys mane, tekstą, mikrofoną ir UV šviesas. Šį kartą nukrypę į hologramų teritoriją vengėme nurašytų lunaparkų atributikos. Visas hologramas kūrėme atidžiai, prie to prisidėjo didžiulė lietuvių komanda.
Kuriant jį reikėjo filmuoti, įrašinėti garsą, minkyti smėlį, purkšti garus, lituoti, o be viso to, parašyti tekstą.
Be to, performansas išsikerojo per skirtingas medijas: garsą, šviesas, kelių rūšių hologramas, patalpos erdviškumą. Kuriant jį reikėjo filmuoti, įrašinėti garsą, minkyti smėlį, purkšti garus, lituoti, o be viso to, parašyti tekstą. Dėl šių priežasčių teko susikviesti įvairiausių sričių profesionalus, bet kadangi esu projekto iniciatorius, turėjau galimybę pažinti medijas, kurių nė pusės čia neišvardinau. Žodžiu – kelis mėnesius trukęs procesas buvo kupinas eksperimentų, originalių sprendimų, kas ir padaro performansą išskirtiniu.
– Ką litavote?
– Holografinių terariumų karkasus.
– Įdomus pats hologramų, kaip medijos, principas. Įdomu, ar jūs neigiate, teigiate tikrovę? Kuriame koncepto taške esate?
– Hologramos tuo ir yra ypatingos, kad jomis projektuojamas daiktas ar gyvūnas vienu metu yra ir hologramoje, ir kažkur kitur. Iš jų galima pasimokyti, kaip būti keliose skirtingose vietose vienu metu, o visos ribos tėra įsivaizduojamos.
Ne anglų kalba yra linqua franca, o automobilių numeriai.
– O kaip yra su tarprūšine komunikacija, kurią išryškinote kaip vieną iš aspektų?
– Tokį siekį jau turiu išsikėlęs kurį laiką. Vis eksperimentuoju su garso poezija. Visa tai pradėjau su prieš daugelį metų parašytu tekstu „Automobilių numerių repas“. Tuomet man paaiškėjo, kad kalbinis žongliravimas, kuriuo užsiimu aš, yra suprantamas kalbėti nemokantiems vaikams, konservatyviems senoliams bei įvairių tautybių publikai. Taigi, ne anglų kalba yra linqua franca, o automobilių numeriai. Tokie dalykai sukelia rezonansą, prisikasa prie pamatinių kalbos konstruktų lyg kokia mikrogranulinė kalbos virtuvė. Natūraliai kyla klausimas, jeigu tai suprantama įvairiems žmonėms, galbūt būtų galima susikalbėti ir su gyvūnais?
Vėlgi, nebūtinai reikia tikėtis šį dalyką pritaikyti būtent šiam performansui. Jame poezija bus skaitoma angliškai, tačiau žiūrovų laukia kiti netikėtumai.
– Ar turite ambiciją šį pasirodymą išvežti už Lietuvos sienų? Tarkime, meno bienalę, festivalį.
– Na, premjera vyks Baltijos trienalės metu. O patys kūrėjai tokių dalykų planuoti negali, nes tai kuratorių darbas. Labai tikiuosi, kad vis dar ore tvyranti, bet tarsi išjungta holograma besisklaidanti pandemija nenubaidys kuratorių apsilankyti trienalėje ir pamatyti šį darbą. Jeigu jis bus pamatytas, galbūt jis tęs savo kelionę.
– O kaip jūs savo kūryboje išvengiate ideologinio sluoksnio?
– Jis yra, tačiau ne visuomet pateikiamas tiesiogiai. Manau, kad didesnį poveikį turi pusfabrikačiai, verčiantys žmogų patį padaryti išvadas. Kitaip negu didaktinės tiesos.
Aš nesu užsibrėžęs griežto tikslo kartoti poziciją vienu ar kitu klausimu, tačiau mano aktualijos natūraliai įsipina į kūrybą.
Eilėraščius itin sudėtinga priversti gerai skambėti iš skaitančiojo lūpų.
– Stebint jūsų kūrybą, kyla klausimas, ar tikite poezija popieriuje?
– Manau, kad popierius yra patogiausia medija skaitymui. Klausytis poezijos yra daug sunkiau, nes užrašytas tekstas leidžia pasirinkti individualų skaitymo tempą.
Kita vertus, eilėraščius itin sudėtinga priversti gerai skambėti iš skaitančiojo lūpų. Neutralus deklamavimo būdas, kuomet poezija perteikiama monotonišku balsu ir juo nesiekiama atskleisti skaitovo interpretacijos, gali kaustyti nuoboduliu. Lygiai kaip ir dramatiški, pervaidinti tekstai gali sužibėti kaip pigus fejerverkas.
Tačiau aš manau, kad visada galima rasti būdų. Nepaisant to, kad esu žinomas kaip poetinių tekstų atlikėjas, nenoriu sustoti ieškojęs – šis performansas yra to liudijimas.
