Nacionalinės švietimo agentūros (NŠA) atnaujinta Lietuvių kalbos ir literatūros programos rengėjų grupė baigia rengti 11–12 klasės literatūrinio ugdymo programos projekto dalį. Pagrindinio ugdymo literatūros dalis taip pat keisis – integraliai su viduriniu ugdymu. Visą programą žadama paskelbti vasario pabaigoje emokykla.lt.
15min primena, kad lapkričio pradžioje NŠA paviešino pirminį atnaujintos Lietuvių kalbos ir literatūros programos projektą, kuriame privalomų kūrinių sąraše siūlyta atsisakyti užsienio autorių – Williamo Shakespeare`o, Johanno Wolfgango Goethe`ės, Albert`o Camus, Franzo Kafkos. Švietimo bendruomenėje pasipylė aršios diskusijos, o švietimo, mokslo ir sporto ministrė Jurgita Šiugždinienė paskelbė nepatvirtinsianti programos, kol nebus pasiektas sutarimas su bendruomene.
Reaguodama į 15min publikaciją J.Šiugždinienė taip pat išreiškė pritarimą:
„Atnaujinta Lietuvių kalbos ir literatūros programos rengėjų grupė eina teisingu keliu. Džiaugiuosi, kad kalbama apie mokytojų savarankiškumą ir jų galimybę spręsti, lanksčiau planuoti pamokas – patiems parinkti kūrinius. Taip atveriama dar viena erdvė leidžianti skleistis mokytojo asmenybei, kūrybiškumui, sudominti ir paskatinti mokinius skaityti. Nuolat girdime, kad mokiniai yra perkrauti, bėgdami paviršiumi nespėja įsigilinti, suprasti kūrinių. Pritariu požiūriui, kad ne perskaitytų knygų kiekis svarbiausia, o pažintos literatūros kokybė.“
E.Banytė: mokinių rašiniai taps kokybiškesni
15min kalbinta pedagogė Elžbieta Banytė sutiko, kad NŠA naujienoje paskelbta tai, ko ilgai norėjo mokytojai.
„Ne kartą esame apie tai kalbėję – šiuo metu kūrinių skaičius yra toks didžiulis, kad neįmanoma jų analizuoti kokybiškai. Tai yra darbas prabėgomis“, – komentavo ji.
Perėjimas nebus skausmingas, nes procesas liberalizuojamas.
E.Banytės nuomone, atsiradus daugiau laiko ir mokinių rašiniai taps kokybiškesni, vaikams nebereikės aklai atkartoti mokytojo duotos informacijos: „Mes dabar tuos mokinius pamaitiname, jie atryja, o patys prideda labai nedaug.“
Nebus gi taip, kad paėmė ir staiga suiro literatūros kanonas.
Tai yra proga išmokyti žmogų kurti savitą turinį, pažymėjo pašnekovė.
Pasak E.Banytės, NŠA eina kompromisiniu keliu, pati mokytoja tai vertina teigiamai, nes kitu atveju įvyktų chaosas:
„Pirma, tai, kad mokytojai galės pasirinkti ir savo kūrinius, yra labai gerai. Juk kiekviena klasė yra labai skirtinga ir turi savų poreikių. Antra – nebus gi taip, kad paėmė ir staiga suiro literatūros kanonas.“
Paklausta, ar prie tokios programos reikėtų pereiti iškart, pedagogė sutiko. Tiesa, pradžioje, jos požiūriu, reikėtų ją išbandyti, nes po to programą galima dar patobulinti. „Perėjimas nebus skausmingas, nes procesas liberalizuojamas“, – komentavo E.Banytė.
Visgi atsiradus daugiau laisvės, mokytojui darbo ir atsakomybės padaugėja, tęsė ji.
A.Šileris: „Neįtikėtina, kad tokioje programoje gal atsiras vietos ir Charlesui Bukowskiui“
Lietuvių kalbos ir literatūros mokytojų sąjungos (LKLMS) valdybos narys Arūnas Šileris savo feisbuko paskyroje neslėpė džiaugsmo:
Idėjos po vieną nevaikšto ir panašu, kad ši svajonė artėja.
„Pagaliau puikios žinios dėl literatūros programos! Tiek puikios, kad lieka tik atsisėsti, loštelti, švilptelti, nes dar prieš pusę metų už panašų scenarijų lipdytos maištininkų ir tautos priešų etiketės.“
Jo požiūriu, svarbiausi šie punktai:
- aiškus pasakymas, kad mokykla turi rengti ne literatūrologus. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad nieko čia ypatingo, bet pastaruosius šešerius metus stebint, kaip iš mokinių norima padaryti senosios lietuvių literatūros specialistus, šio pasakymo tiesumas ir aiškumas yra labai reikšmingas;
- mažiau „privalomų autorių“, daugiau dėmesio „lėtam skaitymui, įdėmiam kūrinio nagrinėjimui iš įvairių perspektyvų, istoriškai ir kultūriškai nutolusių kūrinių“. Skryblius kyla vien už lėto (gal patikslinčiau – gilaus) skaitymo termino paminėjimą, nes pagaliau atsiremta ne į trafaretinius šūkius, kurių, tikiu, programos preambulėje dar liks, bet į solidų mokslinį pagrindą turinčias sąvokas.
- galimybė rinktis iš „kelių siūlomų ar neriboto sąrašo rekomenduojamų lietuvių ir pasaulio literatūros kūrinių“. Visiškas Kalėdų stebuklas! Nuo Strazdelio iki Tokarczuk! Prieš porą metų kritikuodamas žagrines olimpiados užduotis sakiau, įsivaizduokit, kas būtų, jei galėtume pasakyti – mokykloje nagrinėjam nobelistus (užfiksuota LRT archyvuose). Idėjos po vieną nevaikšto ir panašu, kad ši svajonė artėja.
- pabaigai bombonkė bombikė: „Siekiame, kad motyvuoti, kūrybiški mokytojai patys kurtų ugdymo turinį. Ligi šiol galiojančioje programoje už juos buvo nuspręsta ne tik kokius kūrinius mokiniai skaitys, bet ir kokius jų aspektus turės aptarti.“ Pagaliau pasakyta tai, kas ne vienam buvo ant liežuvio galo. Užtenka mokytoją ir vaikus vedžioti už pavadėlio. Štai jums laisvė, o su ja ir atsakomybė! Tikras žingsnis tikro prestižo link.
- Neįtikėtina, kad tokioje programoje gal atsiras vietos ir Charles Bukowski (nugi beveik lietuvis!). Pamokose panagrinėti „Arklienos kumpį“ būtų kažkas tokio!“
NŠA sieks kokybės: reikia susitarti dėl atrankos kriterijų
Tuo metu NŠA atsiųstame pranešime Ž.Kolevinskienė išdėstė naują poziciją:
„Mokytojai jau seniai kalba apie tai, kad dabar galiojančios pagrindinio ir vidurinio ugdymo lietuvių kalbos ir literatūros programos turinio prasme yra perkrautos. Mokiniai nespėja įsigilinti į vieną kūrinį, o programa jau verčia juos judėti tolyn. Mūsų požiūriu, ne kiekybė, o kokybė lemia literatūrinio ugdymo sėkmę, todėl siūlome sumažinti privalomų kūrinių kiekį.
Lėtasis skaitymas, įdėmus kūrinio nagrinėjimas iš įvairių perspektyvų, istoriškai ir kultūriškai nutolusių kūrinių aktualizavimas šiuolaikinės kultūros ir visuomenės reiškinių kontekste, įtraukiant šiuolaikines medijas, – visa tai reikalauja laiko. Norime suteikti galimybę mokytojui ir mokiniui lanksčiau planuoti ugdymo procesą.“
Orientuojamės ne į literatūros istorijos žinias, bet į kultūrinę, žanrinę bei stilistinę tekstų įvairovę ir analizės bei interpretacijos įgūdžius.
Norint išvengti perkrautos programos, tenka atsisakyti dalies anksčiau joje buvusių kūrinių, tačiau reikia susitarti dėl atrankos kriterijų. Mokyklinė literatūros programa turi ugdyti kompetencijas, o ne rengti būsimus filologus aukštosioms mokykloms. Tik maža dalis mokinių taps literatūrologais, užtat visiems be išimties jau dabar tenka ir ateityje teks skaityti, o galbūt ir patiems rašyti įvairaus pobūdžio tekstus.
„Šiandien sunkiai galime prognozuoti, kokių žinių ir gebėjimų žaibiškai kintančiame pasaulyje nūdienos mokiniams prisireiks už dešimtmečio ar daugiau. Todėl ir orientuojamės ne į literatūros istorijos žinias, bet į kultūrinę, žanrinę bei stilistinę tekstų įvairovę ir analizės bei interpretacijos įgūdžius. Būtent šių įgūdžių reikalauja nuolat auganti informacinė erdvė“, – teigė Ž.Kolevinskienė.
Gebėdami nagrinėti įvairaus sudėtingumo literatūros ir kitų medijų kūrinius, ateityje mokiniai kritiškiau vertins informaciją viešojoje erdvėje, socialiniuose tinkluose, atpažins propagandą bei manipuliacijas.
Literatūros kanonas išliks pagrindu
Pasak programos atnaujintojų grupės, pasaulio ir lietuvių literatūros kanono branduolys negali pradingti iš literatūros pamokų, nes jis sudaro svarbų kolektyvinės tapatybės dėmenį.
„Mus vienija Mažvydo, Donelaičio, Baranausko, Maironio kūrinių skaitymo patirtis. Ji būtina ir norint į Lietuvos visuomenę integruoti kitų kultūrų mokinius. Dėl klasikų lituanistų bendruomenėje šiandien vargiai kyla ginčų, kur kas didesnė problema – ką daryti su likusiais autoriais ir kūriniais“, – aiškino Ž.Kolevinskienė.
Siekiame, kad motyvuoti, kūrybiški mokytojai patys kurtų ugdymo turinį.
Ekspertai siūlo ne tik mažinti kūrinių skaičių, bet ir leisti mokytojams patiems rinktis iš kelių siūlomų ar neriboto sąrašo rekomenduojamų lietuvių ir pasaulio literatūros kūrinių. Pagrindinis siekis – suteikti galimybę mokytojui literatūrinio ugdymo planą dėliotis atsižvelgiant į savo regiono, mokyklos, konkrečios klasės mokinių specifiką, gebėjimus ir poreikius, galimybę rinktis ir skaityti ne tik šiuolaikinę lietuvių literatūrą, bet ir pasaulio, Nobelio premijos laureatų kūrinius. Į konkrečius Lietuvos regionus orientuotas laisvas ir kūrybiškas programos papildymas leis mokiniams daugiau sužinoti, kokius pėdsakus literatūroje paliko istorija, kokie literatūros kūrėjai, kultūros šviesuliai gimė, gyveno, dirbo Lietuvos labui, skatins ieškoti šiuolaikiškų ugdymo būdų, bendrauti su kultūros įstaigomis ir vietos bendruomenėmis. Taip, ugdant kultūrinę, kūrybiškumo, pažinimo kompetencijas, dėmesys bus sutelktas į skaitytojo asmenybės formavimą(si).
„Siekiame, kad motyvuoti, kūrybiški mokytojai patys kurtų ugdymo turinį. Ligi šiol galiojančioje programoje už juos buvo nuspręsta ne tik kokius kūrinius mokiniai skaitys, bet ir kokius jų aspektus turės aptarti, – teigė Ž.Kolevinskienė. – Siūlome leisti mokytojams ir mokiniams patiems atrasti jiems svarbius, aktualius konkretaus kūrinio perskaitymo kodus, išbandyti ne vieną, bet kelias skirtingas skaitymo strategijas. Reglamentavimo atsisakymas, galimybė rinktis kūrinius ir jų nagrinėjimo būdus sustiprintų mokinių (ir mokytojų!) vidinę paskatą skaityti, išlaisvintų jų kūrybiškumą, kritinį mąstymą, gebėjimą išklausyti ir suprasti skirtingus požiūrius, reikšti savo nuomonę, diskutuoti, ugdytis atvirumą ir empatiją.“
Iššūkis leidėjams
Pasak NŠA, siūlomos programos permainos kelia iššūkių mokytojams, edukologams, vadovėlių leidėjams. Didėjant pasirenkamų tekstų kiekiams, sutalpinti juos ar bent jų ištraukas į vadovėlius nebus fizinės galimybės.
NŠA tikisi, kad tai taps svarbiu akstinu jau seniai pribrendusiam reikalui perkelti mokykloje skaitomus literatūros kūrinius į virtualią erdvę, t. y. kurti ar plėsti jau esamas duomenų bazes ir platformas.
Paklausta, kiek jėgų ir finansų atsieis perkelti turinį į skaitmeną Leidėjų asociacijos direktorė Rūta Elijošaitytė-Kaikarė mano, kad kol kas į šį klausimą atsakyti negali niekas:
„Jis yra per daug kompleksiškas. Pirmiausia – autorių teisių dalykai. Antra – reikia žinoti, kas būtent turėtų būti skaitmeninama – kokie kūriniai, kiek jų (nes kaip ir sakiau, dalis yra jau suskaitmeninta). Trečias klausimas – prieiga. Ar mokyklos pirks prieigą prie tų kūrinių, ar tai bus perkama iš tų pačių bibliotekų fondams skiriamų lėšų“, – komentavo ji.
Tiesa, ji taip pat neslėpė džiaugsmo dėl programos atsinaujinimo:
„Puiku, kad einama pasitikėjimo kryptimi, kad daugiau sprendimo galios suteikiama mokytojams. Be to, galvojama apie šiandienos vaikus ir jų poreikius bei kompetencijas, kūrybiškumą. Jau ir dabar nemažai literatūros galima rasti internete legaliai, tačiau svarbiausia – kad vaikai norėtų skaityti, kad žinotų, kur tuos legalius šaltinius rasti ir kad mokyklos turėtų prieigą prie tų šaltinių. Paskatinti vaiką skaityti – tegul ir ne privalomąją mokyklinę literatūrą – bei suprasti, gebėti analizuoti yra labai svarbus mokytojo uždavinys ir jeigu naujoji programa palengvins mokytojui šį darbą, galima sakyti, jog programos rengėjams pavyko.“
