Kai netrūko išdavysčių ir tikro pasiaukojimo. Ar „Žalčių karalienė“ tik modernizuotas variantas, pritaikytas prie istorinio laikmečio ir partizaninių dienoraščių stilistikos? Jei siužete pajūrio moksleivė ir literatė visą dešimtmetį rašo dienoraštį, kuris atspindi ne vieną to meto partizanų dienoraštį, kur pamastymai persipindavo su realiais įvykiais. L.Baliukevičiaus-Dzūko dienoraštis, J.Lukšos-Daumanto meilės istorija, Gotlando sala – artimiausia ir sunkiai pasiekiama Vakarų pasaulio dalelė šėlstančioje Baltijos jūroje, viskas užsikoduoja iš naujo šiame kūrinyje. Skaitantys ir žinantys rezistencijos istoriją atpažins tuos atraminius taškus.
Bet šį kartą norėčiau, kad skaitytojas atkreiptų dėmesį į tragišką knygos (ir pasakos) pabaigą. Ką tai reiškia ar turėtų reikšti mums? Ar išdavystė, žiaurumas atsveria kitus dalykus, kuriuos mes intuityviai pajaučiame. Juk istorija tuo nesibaigia, vieno žmogaus pasiaukojimas atperka visų kitų pasyvumą, tylėjimą ir nesipriešinimą blogiui. Mitai dažnai pasibaigia tragedija, iš kurios išauga kažkas naujo. Net ir šiame kūrinyje – iš savo „gintarinės pilies“ Gotlande atvykusios Eglės ir vaikų susisprogdinimas bei pavirtimas medžiais, nėra pabaiga. Pagaliau juk ne vienas iš mūsų gali įsivaizduoti, kad tomis istorinėmis aplinkybėmis tikrai taptume Žilvinu arba Egle, bet pasirodo esame tik Drebulės.
Net ir tokiu atveju galima suprasti tas egzistencines ribas, kurios mus supa ir kartais per visą savo gyvenimą mes jų neperžengiame. Karas ir nelaimės tokias ribas labai stipriai priartina ir mes pamatome kitų žmonių bei savo pačių tikrąją vertę. O paskui ateina kiti jausmai, kuriuos atspindi paskutiniai kūrinio puslapiai su Eglės mintimis: „Man jau dešimt metų. Aš jau beveik dviejų metrų ūgio, skara iki pat žemės, po manimi nesunkiai galima pasislėpti. Kartais koks nors kiškis taip ir padaro. Arba stirna. Mane pasodino Jurgio sūnus Justas, atvažiavo su savo seserim Nijole. Visiškai šalia pasodino ir žilvitį Žilvinui atminti, nors jo kūno čia ir nėra (Žilvinas buvo išvežtas ir užkastas kažkur Vilniuje, Našlaičių kapinėse, bendroje duobėje su kriminaliniais nusikaltėliais). Šiedu brolio vaikai čia kasmet atvažiuoja, slapta. Kartais net po du kartus – Vėlinių proga ir mūsų žūties dieną. Šalia auga Beržas, Uosis, o Ąžuolas toliau truputį. Gaila tik, kad Drebulę taip toli nuo mūsų pasodino, norėčiau, kad būtų visiškai šalia“.
Mitai dažnai pasibaigia tragedija, iš kurios išauga kažkas naujo.
Pats autorius jau yra atskleidęs, kad „Žalčių karalienę“ rašydamas iš moteriškos perspektyvos, į savo Eglę sutalpino moteris, kurios pokario istorijos aprašymuose lieka kažkue užkulisiuose. Kas sužeistus partizanus slaugė, maitino ar mylėjo? Moterys. Motinos, žmonos, draugės, seserys. Jos visos skirtingos, bet jos visada buvo šalia savo žilvinų. Šios apysakos Žilvinas sulipdytas iš realių partizanų Dzūko, Daumanto ir pastarojo draugo – Gotlande gyvenusio rezistencijos rėmėjo Jono Pajaujo ar net dalelės Vanago. Visa partizaninė istorija kūryboje dar nėra iki galo išsemta. Ir kai supranti, kad mirtį visada lydi (ir lydėjo tuo metu) viltis, „Žalčių karalienė“ parodo, kad savęs pažinimo ir ieškojimų kelyje, realios istorijos milologizavimas yra dar vienas būdas suprasti kokie mūsų tautos genai, suprasti kas esame.
