Už miesto tyrinėjimus pelnęs Šv. Kristoforo statulėlę, Vilniaus mero premiją ir kitų apdovanojimų, D.Pocevičius naujoje knygoje pateikia ir tuomečių knygynų, leidyklų, vaistinių, juvelyrinių ir valiutinių parduotuvių apžvalgą, atkreipia dėmesį ir į tuos reliktus, kuriuos mieste paliko šachmatininkai, „Spartos“ fabriko darbininkai, pirmieji kompiuterių specialistai.
15min skaitytojams siūlome vasarišką ištrauką iš šios knygos, kurioje peržengiamos Vilniaus ribos ir neriama į atostogų malonumus.
„Tai buvo tą vasarą, kai ant Lietuvos iš vakarų tamsūs debesys ėjo, o iš rytų saulelė tekėjo. Tada mudu su Baliu Sruoga, vadinas, Balys iš Baibokų ir Kazys iš Kūlokų, du didžiausiu netikėliu, buvome pasiųsti dvaro ieškoti lietuviškai literatūrai“, – tokiais žodžiais 1957-aisiais K.Boruta pradėjo pasakojimą apie tai, kaip buvo sukurta apysaka „Baltaragio malūnas“. Pasirodo, P.Cvirkos paprašyti surasti tinkamus rūmus rašytojų poilsiui, du bičiuliai – B.Sruoga ir K.Boruta – 1940-ųjų vasarą apkeliavo nemažai Lietuvos dvarų. Tinkamo taip ir nerado, užtat vienas keliauninkas grįžo įkvėptas išgirstų mitologinių pasakojimų: karo metais juos pavertė nemaria apysaka, vėliau – scenarijumi pirmam lietuviškam miuziklui „Velnio nuotaka“.
Panerių dvare
P.Cvirka, užsidegęs aprūpinti rašytojus erdviomis ne tik darbui, bet ir poilsiui skirtomis patalpomis, savo pasiekė. 1941-ųjų pradžioje vyriausybė rašytojams perdavė nacionalizuotą Panerių dvarą netoli Vievio, kurį prieš karą buvo įsigijęs Kaišiadorių gimnazijos direktorius Stasys Kairiūkštis. Daugiau nei 25 ha dirbamos žemės, du mūriniai namai su 23 kambariais, trys tvartai, svirnas, ledainė, daržinė... Prieš karą spėta padažyti patalpas ir užsėti dvaro žemes, o pasibaigus karui imta galvoti, ką daryti su išlikusiu ūkiu, galvijais ir padargais: dviem arkliais, trimis karvėmis – Kvietka, Bukietka ir Gviazdočka, šešiomis kiaulėmis, kuliamąja, šienapjove, akseline ir kitomis mašinomis, apie kurių paskirtį rašytojai menkai teišmanė.
Rašytojų kūrybos ir poilsio namais pavadintas dvaras perduotas Literatūros fondo žinion, nusamdyti devyni darbuotojai 1944–1946 m. aprūpino didmiesčių rašytojus bulvėmis, pomidorais ir kitomis daržovėmis. 1947-ųjų vasarą suremontuotuose namuose atidarytas pirmasis poilsio sezonas. Vienu metu čia galėjo ilsėtis 25 rašytojai, tačiau norinčių daug neatsirado.
1947-ųjų vasarą suremontuotuose namuose atidarytas pirmasis poilsio sezonas. Vienu metu čia galėjo ilsėtis 25 rašytojai.
Pirmuoju poilsiautoju buvusiame dvare tapo neturįs kur gyventi dramaturgas Stasys Kapnys-Kanapienis. Jam įkandin 1947-ųjų birželį į Panerius atvyko pjesę sukurti įsipareigojęs V.Miliūnas ir užsakymą iš leidyklos tuo metu gavusi jauna poetė T.Rostovaitė. O antroje vasaros pusėje Neries pakrantėje išsilaipino rimtas rašytojų desantas: V.Reimeris su žmona ir sūnumi, keturių asmenų T.Tilvyčio šeima, J.Marcinkevičiaus šeimyna, didesnį prozos kūrinį parašyti pasižadėjęs V.Žilionis.
Ne visi išturėjo iki galo. Praslinkus vos savaitei, T.Tilvytis paprašė grynaisiais išmokėti kelialapiui įsigyti skirtą pašalpą, tiesiai šviesiai nurodęs priežastį: „Poilsio namų trobesiai ir maistas kenkia mano sveikatai ir todėl jais naudotis toliau nebegaliu.“
Kitą vasarą Paneriai sulaukė ne ką daugiau svečių. Rašytojai mieliau rinkosi Juodosios jūros ir Kaukazo kurortus, o ne spartietiškas gyvenimo sąlygas siūlančią dvarvietę, nors kelialapiai į ją ir buvo žymiai pigesni. 1948-aisiais čia vasaroti pasiryžo M.Sluckis su žmona, Jošua Lacmano šeimyna, J.Dovydaitis, dar keli rašytojai.
Rašytojai mieliau rinkosi Juodosios jūros ir Kaukazo kurortus, o ne spartietiškas gyvenimo sąlygas siūlančią dvarvietę.
Kitų metų pavasarį posėdžiavusiai Litfondo tarybai jo direktorius Vincas Mėšlius – buvęs aušrininkas, K.Borutos ir K.Jakubėno bendražygis – pranešė: „Dėl neatsirandančių didesnio skaičiaus rašytojų, norinčių dirbti kūrybinį darbą arba poilsiauti Kūrybos ir poilsio namuose Paneriuose, jie greičiausiai bus tuoj uždaryti. Kadangi jie duoda nemažus nuostolius, laikyti tuščius nėra prasmės.“
Taip netrukus ir buvo padaryta. Rašytojų namai Paneriuose, veikę vos dvi vasaras ir geru žodžiu nepaminėti nė vienuose memuaruose, 1950-ųjų spalį perduoti Švietimo ministerijos žinion. Po septynerių metų čia įsteigti vaikų namai, o nuo 1968-ųjų veikė sanatorinė-internatinė mokykla.
Palangoje
Pamačiusi, kad rašytojai Panerių dvaro nemėgsta, LRS ėmėsi eksperimento – paprašė Ministrų Tarybos, kad rašytojų reikmėms skirtų vasarnamį Palangoje, ir 1949-ųjų pavasarį pakvietė savo narius pavasaroti prie jūros. Eksperimentas pasiteisino – tą vasarą buvo užpildyti visi 20 kambarių tarpukariu statytame mediniame dviaukščiame name S.Daukanto g. 11.
1950-ųjų kovą vasarnamio šeimininku tapo Litfondas, už simbolinę kainą 10-čiai metų išsinuomojęs pastatą iš Palangos vykdomojo komiteto. Prasidėję remonto darbai truko ilgiau nei metus. Remontui atlikti ir baldams pirkti panaudoti 127 tūkst. Rub, gauti iš Švietimo ministerijos kaip kompensacija už ankstesnį Panerių dvaro remontą. 1951-ųjų liepą sutvarkyta vila sulaukė pirmųjų poilsiautojų, pasiryžusių sumokėti ganėtinai menką kainą – po 6 Rub už lovą per parą.
1951-ųjų liepą sutvarkyta vila sulaukė pirmųjų poilsiautojų, pasiryžusių sumokėti ganėtinai menką kainą – po 6 Rub už lovą per parą.
40-ies lovų poilsio namai, vadinti LRS vasarnamiu, vila arba pensionu, jokių ypatingų patogumų nesiūlė: 1, 2, 3 lovų kambariukai, bendri tualetai koridoriuose, pirmame aukšte – bendra virtuvė, poilsio kambarys, biliardo stalas, kieme – gėlynas, keli šezlongai, prausykla, suoliukas. Gyventa bendruomeniškai. Virtuve naudojosi anaiptol ne visi, nes Litfondas susitarė, kad rašytojai galės maitintis greta esančių Mokslų akademijos poilsio namų valgykloje.
1959-aisiais Palanga jau buvo tapusi tikru kurortu. Ne pirmus metus čia vasarojantis J.Baltušis skundėsi, kad savaitgaliais nebeįmanoma praeiti J.Basanavičiaus gatve: „Šiais metais Palanga labai „perkrauta“, nežmoniškas vasarotojų antplūdis. Ir ko visi čia važiuoja, nesuprantu! Aš jau nutariau, kad esu šitame, atsiprašant, kurorte, paskutinį kartą. Tegul kvailiai čia važinėja!“ Tačiau pajūrio trauka buvo nenugalima, todėl J.Baltušis „kvailio“ vietoje atsidūrė dar dešimtis vasarų.
Gausybė žmonių, linksmos kompanijos ir nerūpestingas kurorto šėlsmas itin žavėjo jaunesniuosius. Septyniolikmetė J.Baltušio podukra D.Jakševičiūtė, įsimylėjusi institutą ką tik baigusį dailininką S.Krasauską, apie 1958-ųjų vasarą pasakojo visai kitaip: „Susipažinom su Stasiu Palangoje, Rašytojų poilsiavietėje Daukanto gatvėje, kur atostogavom abi su mama. Krasauskas bičiuliavosi su metais vyresniu rašytoju Mykolu Sluckiu, ir abu vyrai ilsėjosi Palangoje. Tąsyk čia buvo ir Aleksys Churginas.
Gausybė žmonių, linksmos kompanijos ir nerūpestingas kurorto šėlsmas itin žavėjo jaunesniuosius.
Vieną vakarą visi siautėm poilsiavietės virtuvėje: laistėmės vandeniu, vaikėmės vienas kitą, mėtėmės obuoliais iš Churgino portfelio, o namo komendantas vis drausmino, mat virš virtuvės gyveno Vincas Mykolaitis-Putinas ir mūsų žaidimai trukdė jam susikaupti.
Galų gale, paraginti komendanto, visi išgarmėjom laukan. Nutarėm nueiti prie Antano Venclovos vilos ir pagąsdinti jį. Venclovos viliukė buvo visai čia pat. Krasauskas po vieną čiupo moteris į glėbį ir mėtė per aukštą tvorą į Venclovos kiemą. Paskui abu su Mironaite ėmė bjauriai kniaukti. Ir kniaukė tol, kol neapsikentęs Venclova, vilkintis vien chalatu, išėjo į verandą ir drebančiu balsu sušuko: „Kaip jums ne gėda! Jūs ko čia norit, ką?“
Palangos vasarnamyje rašytojai ne tik ilsėjosi, bet ir dirbo, nors kūrybai sąlygos nebuvo palankios. Ir, žinoma, diskutuodavo apie literatūrą. Štai A.Baltakis visą gyvenimą prisiminė aštrų, jį supykdžiusį ginčą: „Paskutinis nemalonus pokalbis su K.Boruta vyko Palangoj, bene 1964 metais. Sėdėjom, kaip paprastai, ant suoliuko ties rašytojų vila, plepėjom apie šį bei tą. Paskui kalba nejučia pakrypo apie Salomėją Nėrį. K.Boruta piktai pasakė: „Kvaili jūs visi. Ir tu, ir Mieželaitis. Salomėją laikot didele poete. O ji – kaip buvo infantiliška, taip ir liko. Jos poezija – gimnazistiška.“
Palangos vasarnamyje rašytojai ne tik ilsėjosi, bet ir dirbo, nors kūrybai sąlygos nebuvo palankios.
S.Daukanto gatvės medinuke kasmet pasiilsėdavo 40–50 rašytojų ir antra tiek jų šeimos narių. 10–15 kelialapių užsisakydavo plunksnos pusbroliai iš kitų SSRS respublikų. „Vasarą labai mėgstamas mūsų kuklusis Palangos pensionas. Čia per penkmetį rašytojai įsigijo 168 kelialapius, jų šeimų nariai – 331, jaunieji autoriai ir kiti – 401 kelialapį“, – 1980-aisiais pažymėta Litfondo ataskaitoje.
9-ajame dešimtmetyje rašytojų Palangoje smarkiai sumažėjo, jie persikėlė į 1981-ųjų vasarą atidarytus modernius ir patogius Nidos kūrybos namus, tad kelialapius į senąją Palangą vis dažniau įsigydavo pašaliniai asmenys. „Palangos pensione su šeima – aš, žmona, dukra – ilsėjomės porą savaičių 1980-aisiais. Kambariukas nedidelis, kuklus, trys lovelės, jokių patogumų. Be to, turėjom buitinių konfliktų su sunkaus charakterio vasarnamio prižiūrėtoja Jadze, kuri gyveno gretimame namelyje. Galiausiai dar ir orai pasitaikė prasti. Nors kelialapis buvo išties pigus, bet įspūdžiai liko nekokie. Daugiau ten nebesirodžiau“, – pasakojo S.Lipskis.
1985-aisiais Litfondas pranešė gerą žinią: „Pensiono medinis pastatėlis jau baigia atgyventi savo amžių. Jo vietoje – tokia perspektyva jau reali – turėtų būti pastatyti didesni ir su visais patogumais kūrybos ir poilsio namai. TSRS Literatūros fondas priėmė nutarimą dėl Palangos kūrybos namų statybos finansavimo.“
S.Daukanto gatvėje, LRS vasarnamio ir prižiūrėtojos namuko vietoje, suprojektuoti modernūs 40-ies numerių kūrybos namai.
Toje pačioje S. Daukanto gatvėje, LRS vasarnamio ir prižiūrėtojos namuko vietoje, suprojektuoti modernūs 40-ies numerių kūrybos namai. Trijų aukštų atriuminė erdvė, uždengta stikliniu stogu, atskirtos darbo ir poilsio zonos. Projekto autoriai – jauni Klaipėdos „Komprojekto“ architektai Gintaras Čičiurka, Valdas Janulis ir Saulius Plungė, vėliau įkūrę „A405“ projektavimo įmonę. „Trise padarėme didelį komplekso maketą, kuris vos tilpo į traukinio kupė, ir nugabenome į Maskvą. Literatūros fonde vyko atvira diskusija, projektas visiems patiko ir buvo patvirtintas vadovybės“, – prisiminė S.Plungė.
„Maskva davė didžiulius pinigus. Projektas buvo fantastiškas. Šviesios erdvės, didelė posėdžių salė naujiems kūriniams pristatyti, pirtelė su baseinėliu. Patogu ir rašyti, ir ilsėtis. Tačiau jo derinimą užblokavo tada smarkiai reiškęsi vietiniai paveldosaugininkai. Jiems mat nepatiko architektų sumanymas nukasti nedidelį smėlio kalnelį, padaryti požeminį perėjimą nuo gyvenamojo korpuso iki posėdžių salės ir atsiradusią galeriją vėl užkasti smėliu. Tą kalnelį paveldo saugotojai vadino reliktine kopa ir judinti neleido“, – pasakojo vertėjas Arvydas Valionis. Per 1990-ųjų pabaigoje vykusį rašytojų suvažiavimą trumpai pranešta: „Įsijungus vietinėms visuomenės jėgoms, darbas buvo sutrikdytas.“
Rekonstruotas rašytojų vasarnamis vėliau virto trijų žvaigždučių viešbučiu „Diemedis“.
Rekonstruotas rašytojų vasarnamis vėliau virto trijų žvaigždučių viešbučiu „Diemedis“. Jo vestibiulyje ir numeriuose ant sienų kabo įrėmintos čia gyvenusių rašytojų nuotraukos.
Kuklus vasarnamių žavesys
Sąjūdžio laikais mažne pusė pripažintų rašytojų galėjo ilsėtis nuosavuose vasarnamiuose arba sodybose. Tokią madą 6-ojo deš. antroje pusėje pradėjo tuometis LRS valdybos pirmininkas A.Venclova.
Venclovų vila Palangoje – tai nedidelis drožiniais išpuoštas medinis namas netoli LRS poilsio namų, kitoje gatvės pusėje (dabar J.Simpsono g. 19), iki 1938-ųjų priklausęs Estijos baronų von Ungernų-Sternbergų giminei. 1957 m. jį įsigijo A.Venclova, pamilęs Palangą ir joje su žmona bei sūnumi praleisdavęs beveik visas vasaras. „Tai buvo medinis statinys su dideliu bendruoju kambariu, dviem stiklinėmis verandomis, virtuve ir vonios kambariu; prie jo priklausė mažytis žemės sklypelis su obelimi ir viena ar dviem pušimis. Daug vėliau, savo pirmosios santuokos laikais, jei tėvai būdavo kur kitur, ten prisikviesdavau bičiulių. Kartais name apsinakvodavo iki dešimties žmonių“, – pasakojo T.Venclova.
Sąjūdžio laikais mažne pusė pripažintų rašytojų galėjo ilsėtis nuosavuose vasarnamiuose arba sodybose.
Antrasis suskubo K.Korsakas, paakintas žmonos Halinos. Vasarnamio Turniškėse projektą 1960-aisiais jiems parengė modernių Vilniaus interjerų pradininkas Simonas Ramunis. Medinis pastatas išėjo erdvus, su svetaine, darbo kambariu ir virtuve pirmame aukšte. Didžiulėje mansardoje įrengti miegamieji. Eksterjero formos paprastos, pagražintos tiems laikams įprasta tautine ornamentika – tulpių motyvo dekoratyvinės grotelės puošė lauko duris ir sklypo pakraštyje pastatytą pavėsinę. Platūs vasarnamio langai vizualiai didino svetainės ir darbo kambario erdves. Medinėmis lentelėmis iškalti kambariai apstatyti to paties S.Ramunio suprojektuotais kukliais, bet stilingais baldais, architektas parinko užuolaidas, šviestuvus, kitas interjero detales.
„Teko daug pavargti, kol pagaliau išsvajotas namukas, apsuptas ošiančių pušų, buvo baigtas statyti. Kostas labai pamėgo mūsų vasaros buveinę, kurioje kasmet galėjome praleisti apie penkis mėnesius. Jis su dideliu malonumu ėmėsi puošti sodybėlės aplinką, sodinti medelius ir krūmus, netgi šienauti, ruošti kuro ir dirbti visus kitus ūkinius darbus“, – didžiavosi vyru H.Korsakienė.
Sodybas arba vasarnamius aplink Vilnių ir prie ežerų tada įsigijo ar pasistatė nemažai literatų.
Beje, Korsakų vasarnamis stovėjo ne tvora aptvertoje ir saugomoje aukščiausių LSSR valdininkų vilų teritorijoje, o šalia jos. Jame lankėsi dešimtys literatų, atvykusių į Vilnių LRS ar Lietuvių kalbos ir literatūros instituto kvietimu. Vaikystės vasaras medinėje „fazendoje“ praleidusi Korsakų anūkė Jurga Ivanauskaitė vėliau visada geru žodžiu minėjo ir senelį Kostą, ir bobutę Haliną.
Apie vėlesnius rašytojų vasarnamius byloja nuotrupos iš įvairių prisiminimų knygų. Už „Raštų“ šešiatomį, išėjusį 1956–1958 metais, I.Simonaitytė Priekulėje pasistatė vasaros rezidenciją, kuri vėliau tapo memorialiniu muziejumi. A.Bieliauskas, kurio romanas „Rožės žydi raudonai“ (1959) per dešimtmetį buvo perleistas dar tris kartus, iš honorarų įsirengė vasarnamį Lakajos kaime prie Labanoro girios. Jo prisiminimų knygoje išsiskiria gražus pasažas apie 7-ojo ir 8-ojo deš. sandūroje kilusią rašytojų bėgimo nuo civilizacijos bangą.
Sodybas arba vasarnamius aplink Vilnių ir prie ežerų tada įsigijo ar pasistatė nemažai literatų: „Jau turėjo tokią sodybą nusipirkęs mano pavaduotojas Rašytojų sąjungoje Alfonsas Maldonis, buvo pasistatęs namelį Lakajos kaime mūsiškis Juozas Požėra, Nidoje įsigijo kuršio sodybą Viktoras Miliūnas, o kažkur už Trakų – ir Aleksas Baltrūnas; energingai šukavo Švenčionėlių miškus, tokios sodybos ieškodami Eduardas Mieželaitis, Jonas Avyžius, Vladas Dautartas, kai kurie kiti.“ „Atgal į kaimą“, anot A.Bieliausko, nepanoro keltis tik Just.Marcinkevičius – kiek vėliau jis įsigijo kooperatinį butą Druskininkuose.
„Atgal į kaimą“, anot A.Bieliausko, nepanoro keltis tik Just.Marcinkevičius – kiek vėliau jis įsigijo kooperatinį butą Druskininkuose.
J.Baltušio šeima prie „bėglių iš miesto“ prisidėjo vėlokai – 1979-aisiais Molėtų rajone, ant Alksno ežero iškilo didelis medinis namas. Statybomis užsiėmusi M.Mironaitė džiaugėsi gera kaimynyste – gretimame vasarnamyje vasaras leido fizikos profesoriaus Aloyzo Sakalo šeima. Tiesa, šeimos galva čia vasarodavo retokai. „Kad ir kokia jauki buvo vasarvietė, Baltušis buvoti Paalksnėj nemėgo, jam trūko gausios draugijos, kurioje galėtų sublizgėti savo iškalba“, – aiškino D.Jakševičiūtė. „Parduotų vasarų“ autorius ilgiausiai čia išbuvo 1990-aisiais, kai jam teko slapstytis nuo agresyvių Sąjūdžio aktyvistų megztomis beretėmis. 1992 m. sodyba sudegė. J.Baltušio podukros nuomone, ji buvo sudeginta, nors kaltininkų policija taip ir nerado.
Lietuvos rašytojų meka Jūrmaloje
Poilsio namams Paneriuose, o vėliau Palangoje rimtą konkurenciją sudarė anksčiau sukurta rašytojų poilsio infrastruktūra kitose SSRS respublikose. Kam trūnyti alksniais apaugusioje Neries pakrantėje, jei galima ilsėtis prie šiltos Juodosios jūros tarp palmių? Seniausi išlikę Litfondo dokumentai liudija, kad jau 1947-aisiais, kai Litfondas agitavo ilsėtis Paneriuose, nemažai rašytojų rinkosi Pietų kurortus: V.Drazdauskas – Kislovodską, Karolis Račkauskas-Vairas – Gagrus, J.Lacmanas – Piatigorską ir t. t.
Įdomią poilsinę ir pažintinę kelionę 1950-ųjų vasarą susiplanavo Halina ir Kostas Korsakai. Žmona su dukra į Jaltą išvyko birželio pradžioje, apsigyveno A.Čechovo vardo rašytojų poilsio namuose, maudėsi jūroje, žaidė tarp poilsiaujančių rašytojų tada populiarų kroketą, daug keliavo po Krymą. Vyras atvyko po kelių savaičių, apsilankė Jaltoje, tada ištaigingu laivu „Ukraina“ visa šeima nuplaukė iki Batumio, paskui autotransportu pasiekė Tbilisį bei Jerevaną, susitiko su Sakartvelo ir Armėnijos sostinėse gyvenančiais rašytojais, pakeliavo po šias šalis ir lėktuvu iš Jerevano grįžo į Vilnių.
Kam trūnyti alksniais apaugusioje Neries pakrantėje, jei galima ilsėtis prie šiltos Juodosios jūros tarp palmių?
6-ojo deš. pradžioje SSRS teritorijoje veikė 16 rašytojams skirtų kūrybos ir poilsio namų. Juose vasaras kasmet praleisdavo keliasdešimt Lietuvos rašytojų. Mėnesio trukmės kelialapiai su nakvyne ir maitinimu tris kartus per dieną tada kainavo 1,5–2 vidutinius atlyginimus, nuo 50 iki 70 proc. kainos kompensuodavo Litfondas.
1952-aisiais rašytojams iš Lietuvos SSRS Litfondas buvo rezervavęs 24 kelialapius: šešis į Kaukazo kurortus, šešis į Dubultų kūrybos namus Jūrmaloje, keturis į Picundą (Gagrus) Abchazijoje, tris į Krymą, tris į Kemerių sanatoriją Jūrmaloje, du į kunigaikščio Dmitrijaus Kipianio vilą Kvišchetyje, Sakartvele. Įdomu, kad pastarieji du kelialapiai skirti Antanui Vienuoliui-Žukauskui ir jo palydovui M.Sluckiui. Kelionė įforminta kaip kūrybinė 30-ies dienų komandiruotė į Sakartvelą „pasirinkti medžiagos naujiems kūriniams“. Abiem keliauninkams Litfondas skyrė po 2,5 tūkst. Rub dienpinigių. Rezultatas – naujas A.Vienuolio kūrinys „Samgorio dykuma“.
Kai kurie rašytojai virto tikrais gastrolieriais, kūrybos namus keičiančiais kaip kojines.
1956-ųjų rudenį ir žiemą J.Baltušis kartu su J.Šimkumi praleido prestižiniuose kūrybos namuose Golicyne, Pamaskvėje. Norėjo ir sveikatą pataisyti, ir pirmąjį „Parduotų vasarų“ tomą užbaigti. Lietuviai kartu su dar septyniais rašytojais gyveno buvusioje teatralo Fiodoro Koršo viloje, kurioje prieš karą buvo apsistojusi Marina Cvetajeva, o 1954-aisiais – Ana Achmatova. „Maitina mus gerai, valgom prie vieno stalo, o vakarais žiūrime televizijos laidas“, – laiške rašė J.Baltušis.
Kai kurie rašytojai virto tikrais gastrolieriais, kūrybos namus keičiančiais kaip kojines. Tai liudija Kaune, Maironio lietuvių literatūros muziejuje saugomi V.Mozūriūno laiškai gimnazijos laikų draugui K.Marukui. 1962-aisiais V. Mozūriūnas spėjo pagyventi ketveriuose kūrybos namuose: tų metų kovą rašė laišką iš Dubultų, gegužę – iš Jaltos, kurioje sakėsi verčiąs Eduardo Bagrickio eiles, birželį – iš Gagrų, spalį – iš Malejevkos Pamaskvėje, o 1963-iųjų vasarį – vėl iš Dubultų. Pastarajame laiške pasakojo skaitąs J.Steinbecką, bendraująs su kolegomis rašytojais, klausąs kraštiečio A.Griciaus pasakojamų zabaunų istorijų. Tais pačiais metais atsiuntė atviruką iš Prahos ir pasigyrė greitai būsiąs Kuboje.
8-ajame deš. kelialapiai santykinai atpigo. 26 rašytojų kūrybos namai suskirstyti į kategorijas: III kategorijos kainavo 90 Rub, II – 110 Rub, I – 130 Rub. Palangos vasarnamis priskirtas žemiausiai kategorijai. Kartu pakeista ir kompensavimo sistema – įvesta garantinė 60 Rub dydžio lengvata.
1971-ųjų pavasarį Jūrmalos pakrašty, Dubultuose, baigtas statyti naujas J.Rainio kūrybos namų 10 aukštų korpusas tapo Lietuvos rašytojų meka.
1971-ųjų pavasarį Jūrmalos pakrašty, Dubultuose, baigtas statyti naujas J.Rainio kūrybos namų 10 aukštų korpusas tapo Lietuvos rašytojų meka. „Dubultuose esu buvęs daugybę kartų – ir su šeima, ir vienas, ir vasarą, ir žiemą. Sąlygos – nepaprastai geros. Namas pastatytas tiesiog kopose, ant jūros kranto, iš balkonų atsiveria nuostabūs vaizdai. Kiekviename aukšte po 9 didelius darbo kambarius su visais patogumais, gera garso izoliacija, telefonu, kondicionieriumi, šildomomis grindimis žiemą. Kuo aukščiau gyveni – tuo geresniu rašytoju esi laikomas.
Pirmame aukšte veikė gydomųjų procedūrų kompleksas su baseinu, kino salė, biblioteka, švediško stalo valgykla ir kavinė. Čia galėjai sutikti garsiausius rašytojus – ir Aitmatovą, ir Roždestvenskį, ir Jevtušenką. Lietuvių Dubultuose irgi niekada netrūkdavo. Kasdien 20 val. eidavom žiūrėti filmo arba išgerti konjakėlio su kavute. Vieną vasarą dažnai vaikščiojau pajūriu su Kanovičiumi, po dešimt kilometrų pirmyn ir atgal. Jis man tokių istorijų pripasakojo... Dabar labai gailiuosi, kad neužsirašiau“, – prisiminė literatas S.Lipskis.
Dar daugiau komforto siūlė keleriais metais vėliau Picundoje baigtas statyti 12 aukštų korpusas, tačiau pašonėje esanti Jūrmala ir toliau liko mylima vieta. „Mūsų literatai pamėgo Dubultus – per ataskaitinį laikotarpį suteikėme 201 kelialapį, vis populiaresnė tampa Picunda – panaudoti 47 kelialapiai. Į Koktebelį buvo nuvykę 50, į Jaltą – 64, Gagrus – 13, Peredelkiną – 11 rašytojų“, – rašyta ataskaitoje, skirtoje 1981-ųjų pradžioje surengtam VII rašytojų suvažiavimui.
Kuo aukščiau gyveni – tuo geresniu rašytoju esi laikomas.
Sąjūdžio metais išryškėjo Lietuvos rašytojų saviizoliacija. 1989 m. jie įsigijo 87 kelialapius į kūrybos ir poilsio namus už respublikos ribų, 1990 m. – tik 25.
Daugelio sąjunginių namų likimas gana liūdnas – perėję į privačias rankas, jie virto viešbučiais arba gyvenamaisiais namais. Picundos dvylikaaukštis tapo privačiu viešbučiu „Litfondas“, Dubultų dešimtaukštis privatizuotas ir paverstas prabangiu daugiabučiu namu. Nuo Latvijos rašytojų sąjungai iki šiol priklausančių kelių medinių namukų jis atitvertas metaline tvora.
Rašytojai Nidoje
1951-aisiais atidaręs poilsio namus Palangoje, Litfondas panoro ilgam laikui išsinuomoti ir kokią nors vilą Valakampiuose, tinkančią kūrybiniam darbui. Deja, sulaukė neigiamo Vilniaus valdžios atsakymo. Tada užsimota savo lėšomis pasistatyti kūrybos namus Valakampių pušynuose, bet po kelerių metų vėl atsitrenkta į sklypo neskiriančių valdininkų sieną.
6-ojo deš. viduryje sužinojus, kad dailininkų poilsio namams skirti didžiausi Palangoje Tiškevičių rūmai, nusitaikyta į kitą grafų šeimos palikimą – Užutrakio dvarą Trakuose, bet svajonės realybe nevirto. Drąsių žygių imtasi ir Palangoje. 1957-aisiais kurorto valdžia suteikė žemės sklypą. Sumanyta statyti 60 vietų kūrybos namus, kurių sąmatinė kaina siektų 1,5 mln. rublių. Statybas ketinta vykdyti 1961–1964 metais. Tačiau projektas užstrigo geodezinėje stadijoje. Litfondo vadovybė Maskvoje skyrė tik 300 tūkst. Rub pasakiusi, kad turėtos lėšos išnaudotos Antakalnio g. rašytojų namui, o naujų dar nespėta prikaupti. Sumanymas galutinai palaidotas 1965-aisiais. LRS rūmuose posėdžiavusi Litfondo valdyba protokole trumpai įrašė: „Rašytojų namų statyba Palangoje – Litfondas neremia.“
Sumanyta statyti 60 vietų kūrybos namus, kurių sąmatinė kaina siektų 1,5 mln. rublių.
Ta pati idėja atgimė 8-ojo deš. pradžioje. Pasiginčijus, kur geriausia statyti kūrybos namus – Palangoje, Druskininkuose ar Nidoje, apsistota ties Nida. Anot A.Bieliausko, tuo metu ne tik vadovavusio LRS, bet ir ėjusio SSRS Rašytojų sąjungos valdybos sekretoriaus pareigas, jam pavyko gauti beveik 800 tūkst. Rub iš sąjunginio Litfondo pasigyrus, kad Lietuvos rašytojai „už dyką“ pasistatė 16 butų namą Vilniuje, Švyturio gatvėje.
Buvusi Neringos miesto vyriausioji architektė Liucija Šerepkaitė-Gedgaudienė 1973 m. parengė pirmą projektinį siūlymą 66 vietų kūrybos namams, numatytiems statyti ypatingoje gamtosaugos zonoje – Urbo kalno šlaite. Architektė, Nidoje anksčiau suprojektavusi keletą elegantiškų modernizmo stiliaus poilsiaviečių – vilas „Kastytis“ ir „Pušelė“, liko ištikima vadinamajam pajūrio stiliui: rusvomis čerpėmis dengti aštrūs šlaitiniai stogai, lentelėmis apkalti sienų fragmentai, atviros galerijos ir terasos, atsikišę karnizai, vėjalentės, medinės balkonų tvorelės ir daugybė erdvę skaidančių išorinių laiptų. Visas kompleksas išskaidytas į šešis architektūrinius tūrius: transformatorinę, administracinį korpusą su virtuve ir keturis gyvenamuosius korpusus, kuriuose išdėstyti 18 vienviečių, 22 dviviečiai kambariai ir 4 „liuksai“ po tris kambarius.
Ilgai trukęs projekto derinimas ir lėti statybos tempai nukėlė atidarymą į kitą dešimtmetį. Per tą laiką statybos kaina išaugo iki 1,86 mln. rublių.
Ilgai trukęs projekto derinimas ir lėti statybos tempai nukėlė atidarymą į kitą dešimtmetį. Per tą laiką statybos kaina išaugo iki 1,86 mln. rublių. 1981-ųjų rugpjūtį namai priėmė pirmuosius rašytojus, pasiryžusius maitintis savo lėšomis, nes virtuvės blokas dar nebuvo baigtas įrengti. Kitų metų pavasarį Nidos kūrybos namai ėmė veikti visu pajėgumu – per metus parduodavo vidutiniškai po 500–600 mėnesinių kelialapių, kurie kainavo apie 120 rublių. Rašytojams ši kaina, pritaikius lengvatą, sumažėdavo perpus.
Pabaigtuvėmis bene labiausiai džiaugėsi Litfondo valdybos pirmininko pareigas tada ėjęs ir daug nervų statybose sugadinęs paauglių bestselerių autorius A.Zurba. 1986-aisiais jis apdovanotas „Garbės ženklo“ ordinu „už literatūrinę veiklą, šimtaprocentinį rašytojų aprūpinimą butais ir Nidos kūrybos namų statybą“. Statybų organizatorius apie nuopelnus kalbėti vengė, prisiminimų knygelėje paminėjęs tik epizodą, kaip A.Baltakis ir K.Marukas – užkietėję žvejai, dažniausiai naudojęsi namams priklausančia motorine valtimi, – kartą išplaukė į marias ir grįžo su dideliu laimikiu, tačiau... be batų.
Per aštuonerius metus, kol gyvavo senasis Litfondas, Nidoje spėjo padirbėti ir pailsėti beveik visi to meto Lietuvos rašytojai. Atvykdavo ir rašytojų iš kitų respublikų. Bene garsiausias iš jų – 1984-ųjų liepą Nidoje praleidęs kino režisierius Eldaras Riazanovas, Rusijos rašytojų sąjungos narys, bandęs jėgas poezijoje ir dramaturgijoje. Lankomumo rekordas pasiektas 1990-aisiais, kai iš bendro 1 080 parduotų kelialapių skaičiaus mūsų rašytojai ir jų šeimų nariai įsigijo 742 kelialapius.
Lankomumo rekordas pasiektas 1990-aisiais, kai iš bendro 1 080 parduotų kelialapių skaičiaus mūsų rašytojai ir jų šeimų nariai įsigijo 742 kelialapius.
Netrukus padėtis smarkiai pasikeitė. 1992-ųjų rugpjūtį A.Baltakis dienoraštyje užrašė: „Savaitę praleidom Nidoje. Labai brangiai kainavo ir kelialapiai, ir kelionė. Ne mūsų kišenei. Gal tai mūsų paskutinis pasimatymas su Nida? Ji jau ne mums, inteligentams, priklauso, o „bananų pardavinėtojams“. Rašytojų kūrybos namuose, be manęs, buvo dar vienas rašytojas – vaikų literatūros kritikas Vincas Auryla. O šiaip mūsų namus „užkariavo“ vokiečiai, kuriems Nidoje ir kituose kurortuose – labai pigu.“
Šiandien komplekso, netekusio kūrybinės paskirties ir tapusio svečių namais „Plunksna“, būklė išties apverktina. Nostalgijos kupina epitafija seniesiems Rašytojų kūrybos namams galima laikyti 2013 m. Romualdo Lankausko esė „Liūdnoji Nida“, kurioje rašytojiška, tyli ir rami anų laikų Nida priešpriešinama nūdienei triukšmingai ir rėksmingai naujalietuvių Nidai.
