Nuotykių klasiką apie Šiaurės Amerikos vietines tautas išskirtine daro ne tik jos objektas, bet ir tai, jog ši literatūra buvo bene vienintelė, kuri buvo ne tik skaitoma, bet ir praktikuojama – (iš)žaidžiama. Tiksliau, funkcionavo kaip žaidimo instrukcija ir įkvėpimo šaltinis. Kaip pastebėjo istorikas ir žurnalistas Andrejus Šaryj, žaidimo indėnais (būtent taip jis vadintas) populiarumą lėmė unikali jo struktūra ir patrauklesni nei kitų kiemo žaidimų elementai.
-
Žymi Palangos grafikė G.Oškinytė-Eimanavičienė: „Viskas, ką kūrėjas mato, pereina per jį patį ir tampa kūriniu“
-
A.Bumblauskas įvertino Aleksandro Jogailaičio skulptūrą Kaune: „Tai visiška beraštystė“
-
Vandalai užpiešė žydų kultūrą reprezentuojantį „Išminčių“: autorė mano, kad tai antisemitinis išpuolis
Intriguojančioje esė „Sakalo akis ir Ulzana išeina į karo taką – non fiction“ Šaryj išvardina keletą esminių šio žaidimo aspektų: egzotiškumą, „užsienietiškumą“, laukiniškumą, gamtiškumą, sudėtingą ženklų ir simbolių sistemą, specifinę kalbą, tai, kad šis žaidimas reikalavo nedaug inventoriaus ir, svarbiausia, siejosi su laisve ir savarankiškumu – vertybėmis, ypač svarbiomis bręstančiam vaikui (tais laikais, dažniausiai berniukui).
Tiesą sakant, žaidimas indėnais nebuvo įprastas formalus žaidimas su taisyklėmis, kaip, tarkime, kvadratas ar tinklinis, bet veikiau tam tikras žaidimo etosas, kurį stimuliavo trijų klasikinių autorių – James’o Fenimoro Cooperio, Karlo May’aus ir Liselotte‘ės Welskopf-Henrich – kūryba, Vokietijos Demokratinės Respublikos (VDR) kino studijos DEFA filmai bei susirašinėjimas su bendraminčiais.
Komunikacijos istoriko Rimvydo Laužiko pastebėjimu, „literatūra visada randasi sociopolitiniame kontekste ir patiria jo spaudimą“. Knygos apie Amerikos autochtonus gerai iliustruoja šią tezę. Nuo XIX amžiaus pabaigos atlikusi ugdomąjį ir pramoginį vaidmenį, SSRS okupuotoje Lietuvoje indianistinė literatūra (ir ypač jos ekranizacijos) neišvengė instrumentalizavimo politiniais tikslais, nors jos panauda, panašu, nebuvo direktyvi. Tiesiog šiai literatūrai esmingos laisvės, solidarumo, vieno lyderio (herojaus), pagarbos gamtai, meilės idėjos labai tiko kaip savotiška kontrastinė medžiaga JAV politikos kritikai. Tai iš dalies paaiškina, kodėl tokia literatūra klestėjo Šaltojo karo metais ir buvo palaikoma komunistinių lyderių, pavyzdžiui, VDR socialistų partijos lyderio Walterio Ulbrichto.
Šiai literatūrai esmingos laisvės, solidarumo, vieno lyderio (herojaus), pagarbos gamtai, meilės idėjos labai tiko kaip savotiška kontrastinė medžiaga JAV politikos kritikai.
Sykiu nuotykių klasika apie Amerikos autochtonus buvo tas žanras, kuris neakivaizdžiai jungė demokratiškuose Vakaruose ir komunistinių režimų valdomuose kraštuose egzistavusias jaunimo kultūras. Pastariesiems ši literatūra (ir filmai), be kita ko, buvo vienas langų į Vakarus ir – lietuvių jaunimo atveju – nepriklausomą tarpukario Lietuvą.
Atitinkamai XIX amžiaus nuotykinė literatūra atspindėjo bendrą susidomėjimą tolimais „egzotiškais“ kraštais ir jų gyventojais, o knygos buvo būdas į juos nukeliauti. Kaip pastebėjo vaikų literatūros tyrinėtoja Džiuljeta Maskuliūnienė, lietuviai XIX amžiaus trečiame– aštuntame dešimtmetyje dar keliauja po netolimas parapijas (Valančiaus Palangos Juzė, Mikalojaus Akelaičio Kvestorius, po Lietuvą važinėdamas, žmones bemokinąs), tai – pridėčiau nuo savęs – su Cooperiu, Domeika ir vėliau May’umi gali leistis jau į tolimas keliones.
Nors šiandien literatūra apie Amerikos autochtonus kaip nuotykinė literatūra gal ir nėra populiari ir, drįsčiau teigti, funkcionuoja kaip penktame–aštuntame dešimtmetyje gimusių vaikų nostalgijos savo vaikystei, paauglystei ir jaunystei plotmėje, kadaise ji buvo bene pagrindinė santykį su praeitimi ir kitomis kultūromis formavusi medija.
Klausimas, ar nuotykių klasiką apie Amerikos autochtonus būtų galima laikyti istoriniais nuotykiniais romanais, siūlyčiau palikti atvirą. Esu linkęs manyti, kad literatūros apie autochtonus atveju iš šių trijų žodžių reikėtų akcentuoti antrąjį – nuotykiniai. Mat daugeliui autorių (išskyrus gal tik Cooperį, Welskopf-Henrich ar lenkų autorių Arkadijų Fiedlerį) labiau rūpėjo perteikti nuotykį, nei atlikti daugmaž tikslią istorinės situacijos rekonstrukciją.
Nors šiandien literatūra apie Amerikos autochtonus kaip nuotykinė literatūra gal ir nėra populiari, tačiau kadaise ji buvo bene pagrindinė santykį su praeitimi ir kitomis kultūromis formavusi medija.
Maža to, daugmaž sutariama, kad istorinio romano autorius turėtų rašyti apie gerokai laike nutolusias epochas, negyventi aprašomoje epochoje ir (ar) nepažinoti tuo metu gyvenusių žmonių, padirbėti su šaltiniais. Kaip žinoma, turbūt didžiausią įtaką nuotykinės literatūros laukui padaręs May’us rėmėsi daugiausia išmone ir apskritai tik 1908 metais nuvyko į JAV, o Cooperis rašė daugiau mažiau apie laiką, kuriame gyveno pats arba nelabai nutolusį.
Būtent subtilus tikrovės ir vaizduotės santykis bene geriausiai nusako skirtį tarp „nuotykinio istorinio romano“ ir „nuotykinio istorinio romano“. Taigi, tarkime, Mika’os Waltario knygos būtų istoriniai romanai, o Kazio Almeno Skomanto istorijos – labiau nuotykinės. Nors Almeno romanuose Upė į rytus, upė į šiaurę arba Šienapjūtė (pirmame pasakojama apie žemaičių nuotykius Šiaurės Amerikoje XIX amžiaus pradžioje) abu dėmenys subalansuoti.
Šį tekstą parašyti sugalvojau dėl paprastos priežasties: tokio neturėjome, nors lietuvių literatūros, kurioje vienaip ar kitaip išnyra indėnai, analizių esama. Ausdamas šį tekstą nudžiugau radęs Sauliaus Matulevičiaus magistrinį darbą, kuriame jis nagrinėja indianizmą Lietuvoje ir pasaulio įprasminimą „žaidžiant indėnus“. Matulevičius išskiria esminius kriterijus, kuriais remiantis buvo (ir yra) konstruojama Šiaurės Amerikos autochtonų kultūros Lietuvoje reprezentacija: tai istoriškumas, autentiškumas, estetikos svarba, natūralumas ir dvasingumas.
Šie kriterijai vienaip ar kitaip atsispindi ir literatūroje. Jai taip pat svarbus istoriškumas (autoriai siekė vietinių tautų kultūras pavaizduoti tikroviškai), autentiškumas (tekstuose aptinkama daug autochtonų išvaizdos, laikysenos, elgsenos aprašymų, kuriuos mėgdžiojo jų skaitytojai), estetikos svarba (daugelis Amerikos autochtonais susidomėjo dėl ypatingos drabužių ir buities estetikos, spalvingumo), natūralumas ir dvasingumas (dėmesys ir pagarba gamtai).
Skaitytojai pastebės, visur rašau „autochtonai“ arba „čiabuviai“, nors paprasčiau būtų rašyti „indėnai“. Darau tai sąmoningai, norėdamas atkreipti dėmesį į šios sąvokos kilmę. Iš esmės tai yra primesta vietos tautoms sąvoka, be to, atsiradusi dėl nesusipratimo. Kaip žinome, Kristupas Kolumbas 1492 metais manė nukeliavęs į Indiją... Kita vertus, sakant „indėnai“, geriau įsiklausius, gali išgirsti kolonistų frazeologijos aidus. Kokią žodį vartoti – diskusijų klausimas, dėl to diskutuoja ir pačios vietinės tautos, bet aš pasirinkau kalbėti apie čia-buvusius.
Susipažinimas – Jamesas Fenimore’as Cooperis
Literatūros apie indėnus – kaip buvo įprasta vadinti šio žanro knygas tarp jaunųjų skaitytojų XX amžiaus antroje pusėje – pradžia Lietuvoje sietina su James’o Fenimoro Cooperio kūrybos publikacijomis. Pirmasis lietuvis (nebūtinai lietuvis etnine prasme) perskaitęs pirmąją grožinę knygą apie Šiaurės Amerikos autochtonus turėjo atsiversti būtent šio amerikiečių rašytojo romaną. Tai buvo Berko Neumano spaustuvėje, Vilniuje, 1830 metais išleistas Paskutinis mohikanas (t. I–IV).
Paskutinis mohikanas anglų kalba pasaulį išvydo 1824 metais, taigi vertimas į lenkų kalbą teužtruko penkerius metus, o lietuviškasis, šiek tiek užbėgant už akių, turėjo palaukti beveik šimtmetį.
Pirmuosiuose romano Paskutinis mohikanas puslapiuose pateikiamame daliniame prenumeratorių sąraše nurodytos bene 169 pavardės, taigi galima susidaryti įspūdį, kiek žmonių siekė įsigyti šią knygą iškart. Kitą Cooperio romaną Pionieriai 1832 metais išleido jau kita – Jozefo Zawadzkio spaustuvė, o 1834 metais į lenkų kalbą buvo išverstos Prerijos. Beje, pirmasis Cooperio romanas Lietuvos ir Lenkijos kultūros erdvėje Šnipas taip pat buvo išleistas Vilniuje – 1829 metais. Tai nebuvo knyga apie Amerikos vietines tautas, bet visgi apie Ameriką.
Literatūros apie indėnus pradžia Lietuvoje sietina su James’o Fenimoro Cooperio kūrybos publikacijomis.
Svarstant, kodėl buvo susidomėta Cooperiu, siūlyčiau atsižvelgti į tuometę Vilniaus kultūrinę atmosferą, konkrečiai – vilnietiškojo romantizmo klestėjimą (visose penkiose Cooperio knygose apie medžiotoją Odinę Kojinę (angl. Leatherstocking Tales) plėtojamos romantikams svarbios „aukso amžiaus“ ir „prarasto rojaus“ temos), revoliucingą Vilniaus universiteto draugijų veiklą, kurioje idealizuotos Jungtinės Valstijos ir siekta atkurti „prarastąjį rojų“ – Abiejų Tautų Respubliką, Tado Kosciuškos paveldą ir Mickevičiaus idėjas bei asmeninius ryšius.
Štai 1819 metais Filomatų ratelyje Vilniuje buvo perskaityta dalis jo nebaigtos komiškos poemos „Bulvė“ („Kartofla“) – kurioje apdainavo JAV kaip laisvės ir ateities žemę, svarstė Kolumbo kelionės privalumus ir trūkumus, tarp jų ir apie čiabuvių žudynes. Filomatai ir pats Mickevičius galėjo žinoti ir apie Kosciuškos 1797 metais Filadelfijoje įvykusį susitikimą su majamių vadu Mažuoju Vėžliu, kuriam, kaip pasakojama, padovanojo du savo pistoletus nurodydamas juos panaudoti „prieš pirmą žmogų, kuris ateis tavęs pavergti arba atimti iš tavęs tavo šalį“.
Tiek Amerikos Nepriklausomybės kare, tiek Šiaurės Vakaru indėnų kare (1786–1795) Mažojo Vėžlio vedami majamiai kovojo prieš JAV. Vėliau Mažasis Vėžlys akultūravosi, palaikė ryšius su JAV valdžia, kurį ji favorizavo. Susitikimą su Kosčiuška („Kotscho“) inicijavo būtent Mažasis Vėžlys, išgirdęs apie generolo kovas už laisvę ir jo humaniškumą (Kosciuškos humaniškumas, jo jautrumas vaikams, moterims, vergams, čiabuviams buvo išties stebėtinas).
Galima būtų teigti, kad tai buvo bene pirmasis lietuvio (LDK lietuvio bajoro) susitikimas su Šiaurės Amerikos autochtonu, nors iš pasakojimų šis JAV ir Lietuvos-Lenkijos herojus apie indėnus galėjo būti girdėjęs iš anksčiau. 1765 metais Varšuvoje karaliaus Stanislovo Augusto Poniatovskio įkurtoje Riterių mokykloje (Varšuvos korpuse) Kosciuškai dėstė Britų armijos pulkininkas Charles Lee, kuris kovojo su Prancūzas Amerikoje, buvo vedęs Senekų vado dukterį ir, pasakota, priimtas į šią tautą.
Tarp svarbių ryšių, galėjusių turėti įtakos Cooperio populiarumui tarp lietuvių ir lenkų šviesuomenės, buvo jo gana artimas ryšys su Mickevičiumi. Šio iniciatyva 1830 metų pavasarį Romoje įvyko judviejų susitikimas. Šis ryšys, be kita ko, maitinamas bendro amato ir respublikos idealų, tikėtina, turėjo įtakos tam, jog Cooperis 1831 metais Paryžiuje įsteigė Amerikos-Lenkijos komitetą, kuris rūpinosi politine ir finansine parama sukilėliams. Šiam komitetui, be kitų, priklausė Edgaras A. Poe ir generolas Marie J. La Fayette‘as.
Lietuva Araukanijoje – Ignoto Domeikos palikimas
Cooperio romanų skaitytojų ratą XIX amžiaus viduryje sudarė akademinė bendruomenė, dalis apsiskaičiusios bajorijos ir miestiečių. Sunku įvertinti, kiek platus buvo šis ratas, veikiausiai ne itin, tačiau jie pamažu formavo ir tvirtino visuomenėje „kilniojo laukinio“ ir jo būvio kaip idealaus vaizdinį, kaip kad Rousseau veikaluose, Voltaire‘o satyriniame romane Atviraširdis (L‘ingenu, 1767) ar Michel de Montaigne esė „Apie kanibalus“ („Des Canibales“, 1580), kurią, be kita ko, galime laikyti vienu pirmųjų veikalų, kritikuojančių tai, ką šiandien vadiname etnocentristine nuostata – „kanibalais“ (t.y. laukiniais) laikome tuos, kurių papročių nepažįstame.
Visos grožinės ir publicistinės knygos apie Amerikos vietines tautas atsirado įvairiuose diskursuose apie laisvę, sykiu jį formavo.
Visos grožinės ir publicistinės knygos apie Amerikos vietines tautas atsirado įvairiuose diskursuose apie laisvę, sykiu jį formavo. Šio diskurso įtakos ypač jaučiamos 1830–1831 metų sukilėlio Ignoto Domeikos rašiniuose, iš kurių lietuvių ir lenkų skaitytojai sužinojo apie Pietų Amerikos autochtonus. Priminsiu, Domeika atvyko į Čilę 1838 metais, kur jo laukė geologijos profesoriaus vieta vienoje kalnakasybos mokykloje. Čilėje praleido 46 gyvenimo metus ir tapo vienu iš moderniosios Čilės Respublikos kūrėjų.
1845 metais skatinamas kelionių, įspūdžių troškulio, Domeika lankėsi Čilės viduryje gyvenusių araukanų žemėse, nes, kaip rašė savo atsiminimuose, „degiau nekantrumu pamatyti šiuos indėnus tėvynėje <...>. Argi neįdomu išvysti čiabuvį amerikietį, kuris tebėra nepriklausomas savo žemės viešpats ir paveldėtojas, gyvąją ikikolumbinių laikų kroniką“. 1845 metais pasirodė Domeikos atsiminimai Araukanija ir jos gyventojai, kuriuos po 15 metų iš ispanų kalbos į lenkų kalbą išvertė Janas Zamostowskis, o išleido Zawadzkio spaustuvė.
1845 metais skatinamas kelionių, įspūdžių troškulio, Domeika lankėsi Čilės viduryje gyvenusių araukanų žemėse, nes, kaip rašė savo atsiminimuose, „degiau nekantrumu pamatyti šiuos indėnus tėvynėje...
Keliaudamas po araukanų žemes Domeika rado nemažai panašumų tarp Araukanijos ir Lietuvos kraštovaizdžių. Gimtąjį kraštą jam priminė nubaltinti dvareliai su priebučiais, medinės meldais dengtos trobos, prie kurių šuliniai su svirtimis, obelys, tvoros ir gimtuosius kraštus primenančios giraitės, lietaus pritvinkę debesys. Taip pat visa augalija ir ypač araukanų giraitės: „Ne kartą atrodė, kad regiu mūsiškius Naugarduko ąžuolynus ir beržynus, tik ne pušynus, nes čia nėra spygliuočių, nei eglių, nei pušų <...>“, o Bio Bio tapatina su Nerimi ties Vilniumi.
Domeika į araukanus žvelgia dvejopu žvilgsniu: viena vertus, stengiasi objektyviai aprašyti jų kultūros ypatumus, kita vertus, Čilės autochtonus romantizuoja arba bent jau žvelgia labai palankiai (sakyčiau, kad derina mokslininko ir jautraus romantiko, kuriam teko palikti tėvynę po pralaimėto sukilimo ir ieškančių Tėvynės ženklų, perspektyvas). Svarbu tai, kad Domeikos pasakojime, kaip ir Cooperio, Čilės čiabuviai siejami su laisve, kova už laisvę, narsumu, autentiškumu, kuriamas jų, kaip „idealaus“ sociumo vaizdinys:
„Jeigu turistai iš nuobodulio, pramogaudami, patogiai keliauja po civilizuoto pasaulio sostines, kad pamatytų ir pasimėgautų tuo, kas jose yra gero, tai ar ne verčiau ir kilniau pažinti žmones, kurie įgimtos meilės tėvynei vedami, pusnuogiai, vien su langais ir vėzdais atsispyrė Kastilijos galybei, lig šiol išsaugojo narsias širdis ir tai, ką jiems paliko protėviai?“.
Beje, Domeika pastebi, kad kiekvieną araukanų pasipriešinimą ispanai vadindavo „maištu“. Autorius nepasako, tačiau galima nujausti tai, kas liko tarp eilučių: 1830–1831 metų sukilimą caro valdžia vadino taip pat.
Araukanų kultūros pranašumą prieš „prašmatnius rūmus“ Domeika teigia iškeldamas jam įspūdį padariusias dainingas susitinkančių čiabuvių prakalbas, kuriose tradiciškai teiraujamasi apie sutiktojo kilmę, apie jam artimus žmones, su Europos aukštuomenės kalba, kuri savo bendravimą pradeda nuo naujienų ir apkalbų. Domeika retoriškai klausia skaitytojų, [ar tokia kalba neliudija] „kad nuo neatmenamų, ikikolumbinių laikų čia viešpatavo svetingumas, giminiška meilė, geranoriškumas ir domėjimasis artimo likimui?“ Panašias prakalbas ir lėtą pagarbų ėjimą (artėjimą) prie svečių namų, beje, yra išlaikiusios ir kitos čiabuvių tautos, tarkime, Naujosios Zelandijos maoriai.
Domeikos pasakojime, kaip ir Cooperio, Čilės čiabuviai siejami su laisve, kova už laisvę, narsumu, autentiškumu, kuriamas jų, kaip „idealaus“ sociumo vaizdinys.
Iš svetingumo ir artimo meilės jis kildina čionykščių žmonių narsą, didvyriškumą, meilę artimui, pasišventimo dvasią, meilę laisvei ir smerkia autochtonams daromas neteisybes, tarkime, mini, kaip be jokios priežasties, iš esmės dėl apkalbų buvo užpultas nieko dėtų čiabuvių kaimas, arba fiksuoja procesą, kai ispanakalbiai čiliečiai nusiperka ir išvilioja iš čiabuvių žemę, nuvaro juos, nugriauna jų lūšnas ir įkuria didžiulius galvijų ūkius. Beje, šis procesas tapo siužeto pagrindu vieninteliam DEFA‘os filmui su Gojko Mitićiumi apie Pietų Ameriką.
Ne visur Domeika nuoseklus: kitur deklaruojamas baltojo krikščionio – kunigo ir dievobaimingo žmogaus – pranašumas ir misija „pakylėti indėnų ir negrų dorovę“ (Brazilijoje). Jo žodžiais tariant, „įveikti“ indėnus, jų „barbarizmą“ ne ginklu, bet „romumu ir kantrybe“. Suprantama, kad autorius kalba iš krikščionio pozicijų ir toks ambivalentiškumas teliudija, kad jam, kaip katalikui, daro įspūdį ir praeities ispanų (konkistadorų religinis užsidegimas) ir araukanai tuo metu, vis dar tebesipriešinę Čilės administracijai.
Tiek Cooperio romanai, tiek Domeikos rašiniai apie araukanus, tikėtina, pasiekė keletą aplinkų: akademiją, bajorijos, miestiečių dalį, galbūt ir tuo metu pramokstančius skaityti valstiečių vaikus. Kokia buvo šių knygų įtaka, sunku pasakyti, tačiau jos būta, sakyčiau, jos pamažu formavo diskursą apie indėnus. Kad toks diskursas atsirado, liudija 1905 metais parašytas kanoninis lietuvių literatūros apsakymas Jono Biliūno „Kliudžiau“, kurio veiksmas tikrovėje vyko apie 1887–1888 metus. Tai metas, kai jau buvo pasirodę visi Cooperio romanai lenkų kalba, po Europą keliavo „Buffalo Bill's Wild West“ trupė, bet dar nekūrė Karlas May‘us.
„Ir aš apsidžiaugiau, kaip apsidžiaugia pamatęs kiškį medėjas. O aš juk juo buvau apsitaisęs. Ant pečių turėjau persidėjęs lanką, rankoje nešiaus strielas: maniau esąs tikru Amerikos tyrlaukiu gyventoju, Kuperio aprašytu“.
Tiek Cooperio romanai, tiek Domeikos rašiniai apie araukanus, tikėtina, pasiekė keletą aplinkų: akademiją, bajorijos, miestiečių dalį, galbūt ir tuo metu pramokstančius skaityti valstiečių vaikus.
Drįsčiau teigti, kad tai buvo bene pirmasis lietuvių grožinėje literatūroje fiksuotas „žaidimo indėnais“ Lietuvoje atvejis ir pavyzdys, kad Cooperio kūryba darė įtaką vaikų žaidimų kultūrai. Tiesa, jo knygos tuo metu nebuvo priskirtinos vien vaikų ir jaunimo sričiai, tiek dėl didelės apimties, tiek dėl didelių ilgų aprašymų.
Apie aistringą žaidimą indėnais ir tam tikrų Laukinių Vakarų vaizdinių kultivavimą Rytų Baltijos regione XX amžiaus pradžioje liudija ir šmaikšti estų rašytojo Oskaro Lutso plunksna romane Pavasaris (1912–1913). Tiesa, jame indėnai nėra labai teigiami personažai, labiau nesutramdomi laukiniai. Žaidimas indėnais išnyra ir latvių vaikų literatūros klasika tapusioje Valdžio (Voldemārs Zālītis) apysakoje Staburago vaikai (1895), kurioje autorius aprašo prie Dauguvos gyvenusių berniukų (sodininko sūnaus ir jo draugo) patirtis dvaro aplinkoje. Suprantama, kur dvaras, ten ir biblioteka, o joje – būtume aptikę ir Cooperį ir May‘ų.
Į lietuvių kalbą Cooperio romanai buvo išversti palyginti vėlai. Paskutinis mohikanas ir Medžiotojas pasirodė 1923 metais (sutrumpinti variantai „jaunuomenei“), o romanas Prerija 1939 metais. Šį romaną leidėjai apibūdino kaip „visų tinkamiausią ir įdomiausią romaną mokyklinio amžiaus jaunimui“. Kitos Cooperio knygos lietuvių kalba buvo išleistos jau sovietinės okupacijos metais, šeštame–septintame dešimtmetyje: visas Paskutinis mohikanas (1953), Pėdsekys (1954), Medžiotojas (1957), Prerijos (1961) o Pionieriai (1966). Pastarasis romanas kažkodėl (gal dėl didelės apimties ir lėto veiksmo?) Lietuvoje buvo išleistas tik kartą.
Žaidimas indėnais išnyra ir latvių vaikų literatūros klasika tapusioje Valdžio (Voldemārs Zālītis) apysakoje Staburago vaikai (1895).
Jeigu imtume domėn Edvardo Gudavičiaus suformuluotą Lietuvos kaip vėluojančios civilizacijos fenomeno koncepciją, vėlyvos grožinės literatūros apie Amerikos autochtonus publikacijų laikas, ją taip pat patvirtintų: matyt, stokota vertėjų, vertimų tradicijos ir platesnio skaitytojų lietuvių kalba rato, nors, jis, žinoma, formavosi.
Karlas May‘us ir „indėnentuziazmo“ pradžia
Cooperio romanai buvo populiarūs Lietuvoje iki pat XX amžiaus paskutinio dešimtmečio, tačiau veikiausiai ne tokie kaip XIX–XX amžių sandūroje pasirodę Karlo May‘aus kūriniai. Būtent šis autorius suformavo domesio Šiaurės Amerikos čiabuviais Europoje lauką ir įkvėpė indėnentuziazmo judėjimą Europoje. Šis entuziazmas apėmė keletą paauglių ir jaunuolių (ne tik jų, bet visų pirma jų) veiklos sričių: knygų skaitymą, kasdienius žaidimus, kultūros klubų veiklą, indėnų stovyklas, ir veikė kaip kelių kartų berniukus socializuojanti jėga.
Pirmasis May‘aus romanas Vinetu, Raudonasis džentelmenas pasaulį išvydo 1893 metais Freiburge. Pavadinimas nurodo, jog autorius sekė senąja „kilniojo laukinio“ vaizdinio literatūroje tradicija. Po 17 metų romanas buvo išverstas į lenkų kalbą ir apibūdintas kaip „kelionių romanas“. Toks apibūdinimas, be kita ko, atspindi XIX amžiaus kelionių ir atradimų, žadinusių europiečių vaizduotę, dvasią, kurią kurstė ir minėto „Buffalo Bill's Wild West“ bei kitų panašių šou vadybininkų organizuotos gastrolės, kurios apsilankė milijonai europiečių (1887 metais Buffalo Billo kompanija viešėjo Londone, 1889 metais – Paryžiuje, Barselonoje ir Romoje, 1891 metais aplankė Vokietiją, o 1906 metais užsuko ir į Krokuvą).
May‘aus romanai atspindėjo ne tik „kilniojo laukinio“, XIX amžiaus kaip europiečių kelionių bei atradimų amžiaus sukeltą jaudulį, bet ir atgimusį antikinį ir Friedricho Nietszche‘ės išpopuliarintą fiziškai ir dvasiškai tobulo „antžmogio“ vaizdinį.
May‘aus vertimai lenkų kalba keliolika metų „vėlavo“, tačiau, reikia manyti, kad dalis Lietuvos skaitytojų jo kūrinius perskaitė vokiškai. Štai 1894 metais May‘us parašė ir išleido romaną Sidabro ežero turtai. Lenkų kalba šis romanas pasirodė 1926 metais. Kūrinį Juodasis mustangas May‘us publikavo 1896–1897 metais, o į lenkų kalbą jis buvo išverstas 1910 metais 1894–1896 metais pasirodė kitas May‘aus romanas Old Šurehendas. Lenkų kalba jį buvo galima perskaityti po keturiolikos metų (visas knygas išleido leidykla „Przez Lądy i Morza“).
Visi šie May‘aus romanai atspindėjo ne tik „kilniojo laukinio“, XIX amžiaus kaip europiečių kelionių bei atradimų (sykiu, žinoma, ir kolonizacijos) amžiaus sukeltą jaudulį, bet ir atgimusį antikinį ir Friedricho Nietszche‘ės išpopuliarintą fiziškai ir dvasiškai tobulo „antžmogio“ vaizdinį. Nežinia, ar May‘us skaitė Nietszche‘ę, tačiau jo romanų herojų demonstruojamos neįtikėtos fizinės ir psichologinės galios, išties primena nyčiškąjį „antžmogį“, kaip ir Saschos Schneiderio sukurti May‘aus knygų viršeliai.
Į lietuvių kalbą May‘aus romanai buvo išversti dar vėliau. Vertimai „vėlavo“ daug labiau nei anuomet Cooperio (trukdė lietuvių spaudos draudimas ir Pirmasis pasaulinis karas). Kaip minėjau, sutrumpinti Cooperio Paskutinio mohikano ir Medžiotojo vertimai pasirodė 1923 metais, o May‘aus romaną Sidabro ežero turtai lietuviškai skaitytojai galėjo atsivesti tik 1930–1931 metais, Winnetou: raudonodžių didvyris – 1933 metais (vert. Jonas Vadeikis), o Juodąjį mustangą – 1939 metais. Pastaroji knyga buvo paskutinioji May‘aus knyga išleista dar nepriklausomoje Lietuvoje.
May‘us buvo mėgstamiausias Adolfo Hitlerio autorius, be to, May‘aus kūriniai turėjo „religinį atspalvį“.
Visos šios trys knygos sovietų (rusų) okupuotoje Lietuvoje tapo savotiška brangenybe, tvirta valiuta mainų „vertybėmis“ procese, mat May‘us iki pat perestroikos Sovietų Lietuvoje dėl ideologinių priežasčių buvo nepageidaujamas autorius. Tai lėmė toji aplinkybė, kad May‘us buvo mėgstamiausias Adolfo Hitlerio autorius, be to, May‘aus kūriniai turėjo „religinį atspalvį“. Tarkime, finalinėje Vinetu trilogijos scenoje, mirdamas Vinetu prisipažįsta, kad jis tapo krikščionimi: „Vinetu tiki išganytoją, Vinetu yra krikščionis“ ir miršta klausydamasis „Ave Maria“ giesmės.
Bandant pasverti Cooperio ir May‘aus kūrybos įtaką XIX–XX amžių sandūros Lietuvos skaitytojams, būčiau linkęs daryti prielaidą, jog pastarojo poveikis turėjo būti didesnis, vien dėl žanro. May‘aus kūryba – tai jau tikrai nuotykinė literatūra, su visais tokiai literatūrai būdingais atributais: ryškiais personažais, intriguojančia istorija ir dinamišku siužetu, orientuotu į smalsų ir nekantrų jaunąjį skaitytoją. Nuo pat pradžių, kai tik ėmė kurti, May‘us buvo laikomas vaikų autoriumi, nors pats, tiesa, bandė šią etiketę nu(si)lipinti.
Skautai ir indėnai piliakalnyje
Amerikos čiabuvių temos populiarumą tarpukario Lietuvoje stimuliavo du pagrindiniai veiksniai: vaikų literatūros raida, jos gausėjimas ir įvairėjimas, ir skautų judėjimo populiarėjimas. Prie temos populiarinimo prisidėjo ir Pranas Mašiotas 1894 metais Varpe (Nr. 1) suformulavęs geros vaikų literatūros idealą: „Tai, ką jie skaitytų su pamėgimu, be jokios prievartos ir kad duotų sveiką maistą protui, auklėtų jų širdyse dorus jausmus. Tokia literatūra, pasak Mašioto, turi būti parašyta lengvai, siužetas įtraukiantis, dinamiškas, turėti „dorą idėją“ ir pasižymėti aukšta kalbos kultūra.
Amerikos čiabuvių temos populiarumą tarpukario Lietuvoje stimuliavo du pagrindiniai veiksniai: vaikų literatūros raida, jos gausėjimas ir įvairėjimas, ir skautų judėjimo populiarėjimas.
Šie principai atsispindi Mašioto apysakaitėje „Indėnai piliakalnyje“, kuri pasirodė 1932 metais skautų žurnale, o 1933 metais ji išėjo atskira knygele. Įtakos Mašiotui turėjo Ernestas Seton-Tomsponas ir jo apysaka „Mažieji laukinukai“, kurią kaip tik tuo metu Mašiotas vertė ir dalimis spausdino vaikiškuose leidiniuose Saulutė ir Žiburėlis. Pagrindinė Mašioto tema – berniukų vasaros atostogos ir jų metu patiriami nuotykiai. Vaikai žaidžia indėniškus žaidimus, bet paskui nutaria pereiti prie lietuvių kovų su kryžiuočiais imitavimo (čiabuviai kaunasi su užkariautojais!).
Beje, kiek anksčiau, 1929 metais Karolis Vairas-Račkauskas buvo išvertęs Henrio W.Longfellow epinę poemą Hiavatos giesmė (1855) ir susilaukė labai palankios Vaižganto recenzijos. Vairas-Račkauskas šią poemą vertė būdamas JAV, todėl skaitytojai gali susipažinti su aktualiomis, detaliomis nuorodomis į konkrečias vietoves ir čiabuvių papročius, kurių neliko vėlesniuose šios poemos leidimuose. Beje, tai nebuvo pirmoji Hiavatos giesmės publikacija lietuvių kalba, dar 1913 metais jos ištraukos, kurias išvertė JAV lietuvių rašytojas Kleopas Jurgelionis, buvo išspausdintos pirmo lietuvių literatūros žurnalo Vaivorykštė pirmajame numeryje.
Vaižgantas savo recenzijoje sulygino šios poemos genezę su Jozefo I.Kraszewskio poema Vytolio rauda (1840), abi jos pasirodžiusios, Vaižganto žodžiais tariant, „tais laikais, kai romantizmo rūkai tebesidraikė Europoje“, ir išreiškė jų romantinį idealizmą.
Vaikai žaidžia indėniškus žaidimus, bet paskui nutaria pereiti prie lietuvių kovų su kryžiuočiais imitavimo (čiabuviai kaunasi su užkariautojais!).
Vaižganto analizė pagrįsta įdomiu Hiavatos giesmės ir Vytolio raudos lyginimu, iš kurio išplaukia įdomių jų siužetų ir vaizdinių paralelių (nes „visų tautų vaizduotė vienodai veikia“): algonkinų Hiavata primena legendinį prūsų Vaidevutį, kuris sukūrė pasaulietiškus įstatymus, Vytolį augina senelė, Hiavatą auklėja girininkas, pirmasis Vytolio žygis – milžino meškos nugalėjimas, Hiavata nugali mešką Miše-Mokva; Vytolis kaunasi su milžinu Alkiu, Hiavata su žuvų karalium Miše-Nama, daug metamorfozių ir t.t.
Antrasis Amerikos čiabuvių temos populiarumą pirmojoje Respublikoje stimuliavęs veiksnys buvo skautų judėjimo plėtra. 1930 metų spalio 1 d. Lietuvos Respublikos Seimas paskelbė įstatymą, kuriuo remiantis nuo 1918 metų Lietuvoje veikę skautai perėjo į LR švietimo ministerijos globą, o organizaciją ėmė šefuoti prezidentas Antanas Smetona. 1933 metų rugpjūčio 15 dieną Palangoje, prie jūros stovyklavusius Lietuvos skautus aplankė skautų įkūrėjas Robertas Baden-Powellis su žmona ir 650 anglų skautų (!) palyda.
Priminsiu, jog skautybės pradininkas britų karininkas R.Baden-Powellis skautybės ideologiją – ilgainiui tapusią svarbia nemažos dalies to berniukų socializacijos ir vyriškumo (pagal to meto supratimą) formacijos erdve – konstravo remdamasis dviem stulpais: Anglų–būrų karo (1899–1902) patirtimi, kai jame sėkmingai pasirodė 12–16 metų anglų berniukai, atlikę žvalgų, ryšininkų ir sanitarų pareigas ir Šiaurės Amerikos bei Afrikos autochtonų patirtimi. Čia įžvelgtina ir britiškosios aristokratijos / džentelmeniškumo įtaka: padorumo, korektiškumo, išsiauklėjimo akcentavimas.
Idealia tokio laukinio džentelmeno figūra daugeliui vaikų, paauglių ir jaunų vyrų tapo amerikiečių rašytojo Edgaro Rice Burroughso sukurtas Tarzano personažas.
Idealia tokio laukinio džentelmeno figūra daugeliui vaikų, paauglių ir jaunų vyrų tapo amerikiečių rašytojo Edgaro Rice Burroughso sukurtas Tarzano personažas. Burroughso knygos buvo bene populiariausia tarpukario Lietuvos karių lektūra, o „Tarzanas“, vėliau, vienas populiariausių partizanų slapyvardžių („Vinetu“ pasivadindavo tik vienas kitas).
Nors lietuviškuose tarpukario skautų vadovėliuose labiau akcentuojami ne Amerikos ar Afrikos, bet senovės lietuvių (čia ypač svarbios – Margirio ir Vytauto Didžiojo legendos) ir viduramžių riterių etikos kodeksai bei pavyzdžiai, Amerikos autochtonų gyvensena ir patirtis – kaip sukurti laužą, kaip pastatyti laikiną būstą, kaip sekti pėdsakus ir nepasiklysti miške, o pasiklydus, rasti kelią, apskritai – kaip išlikti gamtoje, skautybės raiškoje, sakyčiau, buvo (ir tebėra) savaime suprantama, kaip ir čiabuviškas „mokymosi veikiant“ principas.
Burroughso knygos buvo bene populiariausia tarpukario Lietuvos karių lektūra, o „Tarzanas“, vėliau, vienas populiariausių partizanų slapyvardžių („Vinetu“ pasivadindavo tik vienas kitas).
Kaip rašė skautybės Lietuvoje pradininkas Petras Jurgėla, „Skautai yra visų žinomų Kuperio (Cooper‘io), Main Rido (Mayne Reid‘o) ir kitų panašių rašytojų apysakų didžiavyriai <...>. Jam būdingi puikūs pėdsekystės įgūdžiai, darbštumas, vikrumas, nereiklumas, išgyvenimo įgūdžiai“. Jie yra Cooper‘io pionieriai plačiąja prasme: „<...> skautu galima būti ne tiktai karo laike, ne tiktai valstybės ir civilizacijos srity, skautas yra kiekvienas pilietis, kuris rodo ir skina savo tautiečiam naujus nepereinamus kelius išminties, didžio proto, dalingumo ir didžiavyriškumo pavyzdžius“.
Skautybės įtaka Amerikos autochtonų gyvensenos, žaidimų indėnais ir knygų apie indėnus populiarinimui turėjo būti stipri ir plati. Juk tarpukariu skautais buvo tūkstančiai lietuvių vaikų, tad daugelis jų turėjo prisiliesti ir prie Amerikos čiabuvių temos ir ją vienaip ar kitaip „įsisavinti“. Jų vaikai tapo šeštame XX amžiaus dešimtmetyje ėmusios gausėti ir suklestėjusios septintame dešimtmetyje literatūros apie Amerikos autochtonus skaitytojais ir žaidimų indėnais aktoriais, nors ją įkvėpusios vienos iš jėgų – skautybės – nebeliko.
XX amžiaus penktas dešimtmetis – keletas knygų
XX amžiaus penktame dešimtmetyje pasirodė vos kelios knygos, kurias galėtume priskirti indianistinei literatūrai. Tokia padėtis suprantama: vyko karas, paskui sudėtingas pokario laikotarpis, tad grožinės literatūros leidyba neklestėjo. Visgi keletas knygų pasirodė. 1946 metais jaunasis okupuotos Lietuvos skaitytojas galėjo atsiversti Džemso V.Šulco (James W.Schultz) knygelę Sinopa – mažasis indėnas, kitais metais buvo pakartota Henrio Vodsverto Longfelou (Henry Wadsworth Longfellow) poema Hiavatos giesmė, o 1949 metais Džeko Londono (Jack London) Baltoji iltis. Retrospektyviai žvelgiat gal šiek tiek ironiška, kad 1949 metais buvo išleistas ir tomis dienomis kaip niekad aktualus išlikimo vadovėlis – Robinzonas Kruzas, kurio herojus, kaip gerai žinoma, – labai organizuotas, valingas ir gebantis iš nieko susikurti pasaulį žmogus.
Svarstytina, kodėl Sovietų Lietuvos leidėjai pasirinko publikuoti būtent šias knygas, bet visos jos apie ribų peržengimą, savęs ir gamtos nugalėjimą bei gelbstintį lyderį. Į Hiavatą K.Deržavino parašytoje pratarmėje žvelgiama ne tik kaip į didvyrį, indėnų legendų ir padavimų herojų, bet ir „tikrą indėnų liaudies masių vadą“, kuris kovoja už teisybę, taiką, bendrą gerovę ir įveikia gamtos jėgas. Tos dienos indėnai vaizduojami kaip užkariautojų skriaudžiama liaudis, buvę krašto šeimininkai, Hiavatos palikuonys, kurie dabar, pasak vieno sovietų literatūrologo, turi „glaustytis pakampėse, skursdami ir pusiau badaudami“.
Į Hiavatą K.Deržavino parašytoje pratarmėje žvelgiama ne tik kaip į didvyrį, indėnų legendų ir padavimų herojų, bet ir „tikrą indėnų liaudies masių vadą“, kuris kovoja už teisybę, taiką, bendrą gerovę ir įveikia gamtos jėgas.
Bandant pažvelgti pokario Lietuvos gyventojų (ir miškuose besislapsčiusių bei kovojusių partizanų) akimis į šį tekstą ironiškai galėjo nuskambėti ir papildomų minčių sukelti minėtoje pratarmėje nuskambantis raginimas skaitytojui skaitant Hiavatą, pabandyti pajusti kuperiškąją ar londoniškąją Amerikos girių ir „tyrlaukių“ romantiką ir „gaivų Amerikos miškų ir stepių orą”. Kita vertus, literatūra „apie indėnus“ nuo pat pirmųjų Cooperio romanų visada buvo literatūra apie „aukso amžių“ laisvę ir jos praradimą, kas išties buvo atsitikę su Lietuva ir galėjo padėjo skaitytojams užsimiršti. Tokią funkciją visad, ypač sunkiais ir dramatiškais laikais, atliko nuotykiniai romanai ir detektyvai.
XX amžiaus šeštas dešimtmetis – knygų gausėja
Šeštame dešimtmetyje literatūros apie Amerikos čiabuvių gyvenimą ėmė gausėti. 1953 metais buvo išleistas Cooperio Paskutinis mohikanas (visas), 1954 metais – Pėdsekys (pirmą kartą), 1957 metais – Medžiotojas (visas). Kartojamas ir Mayne‘as Reidas: 1954 metais perleidžiamas jo Raitelis be galvos, 1957 metais Baltaveidis vadas. Vėl leidžiamas ir Seton-Tompsonas: 1958 metais Lobas – vilkų karalius, o 1960 metais Rolfas giriose. Atrandamas Grėjus Aulis[i], kurio knygas veikiau būtų galima priskirti knygų apie gamtą bibliotekai: 1956 metais pasirodo Seidžija ir jos bebrai, o 1959 metais – Girių piligrimai.
Visame šiame aukščiau išvardintų vardų rinkinyje nėra vienos svarbios pavardės – būtent Karlo May‘aus. Tai, jog iki pat perestroikos May‘us buvo nepageidautinas autorius galima paaiškinti keliomis aplinkybėmis, iš kurių dvi paminėjau anksčiau: jam teko nelaimė būti bene mėgstamiausiu Adolfo Hitlerio autoriumi; iš dalies todėl, kad May‘aus romanuose svarbi krikščioniška žinutė, be to, tai buvo vokiečių mėgstamas autorius, kuris savo knygose tam tikra prasme aukštino vokiečius. Bet svarbiausia turbūt buvo pirmoji.
Kodėl literatūros apie Amerikos autochtonus pagausėjo būtent šeštame dešimtmetyje? Manyčiau, tai galėjo lemti nuotykinių knygų vaikams ir jaunimui reikmė bei pavyzdinių, įtikinančių herojų poreikis.
Kodėl literatūros apie Amerikos autochtonus pagausėjo būtent šeštame dešimtmetyje? Manyčiau, tai galėjo lemti nuotykinių knygų vaikams ir jaunimui reikmė bei pavyzdinių, įtikinančių herojų poreikis. Šioms reikmėms patenkinti pasinaudota tarpukario Lietuvos vertėjų įdirbiu, savotiškai šią tradiciją pratęsiant. Aptariamo žanro knygos, be abejo, buvo naudingos ir ideologiškai: jos vaizdavo vietinių tautų kovą su baltaisiais kolonizatoriais, pabrėžė pastarųjų godumą ir žiaurumą, akcentavo veikėjų valingumą, vienybės siekį, vieno lyderio pirmenybę ir pan. Neatsitiktinai literatūra apie indėnus klestėjo Šaltojo karo metais, kai ideologinėje plotmėje draugo / priešo; gero / blogo; juoda / balta dichotomija buvo itin ryški ir visaip pabrėžiama.
Egzotiškas faktas. „Raudonodžių vado“ metaforą sovietų rašytojas Pavelas Bliachinas panaudojo bolševikų lyderiams apibūdinti. 1923 metais išleistoje knygoje jaunimui „Raudonieji velniūkščiai“ (bolševikai = indėnai, raudonieji = raudonodžiai) vaizduojamas Rusijos pilietinio karas. Joje jaunieji revoliucionieriai, prisiskaitę Mayne Reid‘o, Cooperio ir Gustavo Emaro romanų nuima skalpą Mėlynajai lapei (Nestorui Machno) ir nuneša jį kaip trofėjų „didžiajam raudonodžių vadui – Jaguarui (Levui Trockiui). Vėlesniuose leidimuose Trockio vardo, tiesa, neliko...
XX amžiaus septintas ir aštuntas dešimtmetis – aukso amžius
Šiuos dešimtmečius ir ypač septintąjį galėtume apibūdinti kaip literatūros apie Amerikos autochtonus aukso amžių, kurį sustiprino ir pirmyn vedė Vokietijos Demokratinės Respublikos ir Jugoslavijos Federacinės Respublikos kinematografija. Šiuo laikotarpiu kaip niekad intensyviai Lietuvoje žaidžiama indėnais, žiūrimi filmai, skaitomos knygos, kurių išleidžiama daug. Visų pirma – didžioji dalis VDR rašytojos Liselotte‘ės Welskopf-Henrich romanų apie dakotus.
Beje, nežinia kodėl lietuvių vertėjai (Welskopf-Henrich knygas vertė Adomas Druktenis, jam labiausiai turėtume būti dėkingi už indianistinę terminologiją) išvertė „dakotai“, iš tikrųjų ten rašoma apie jų giminaičius – lakotus.
Pirmąsias dvi knygas apie Didžiosios Lokės sūnus (Sugrįžimas pas dakotus ir Jaunasis vadas) Welskopf-Henrich parašė šešto dešimtmečio pradžioje, kitas – septintajame dešimtmetyje. 1971 metais lietuviškai pasirodė Harka, o iki 1976 metų išleidžiamos visos penkios (Harka; Kelias tremtin; Topas ir Haris; Sugrįžimas pas dakotus; Jaunasis vadas ir Anapus Misūrio).
Septintąjį dešimtmetį galėtume apibūdinti kaip literatūros apie Amerikos autochtonus aukso amžių, kurį sustiprino ir pirmyn vedė Vokietijos Demokratinės Respublikos ir Jugoslavijos Federacinės Respublikos kinematografija.
Sunku pasakyti, iš kur Sovietų Lietuvos leidyklas pasiekė žinios apie Didžiosios Lokės sūnų nuotykius – iš VDR ar Lenkijos Liaudies Respublikos, bet pastarojoje Welskopf-Henrich romanas Didžiosios Lokės sūnūs pasirodė dar 1955 metais, veik iškart kai buvo išleistas VDR.
Welskopf-Henrich asmenybė ir kūryba VDR ir SSRS tapo savotiška alternatyva Karlui May‘ui įvairiais aspektais. Jei pastarasis buvo kabinetinis rašytojas, labiausiai kliovęsis vaizduote, tai Welskopf-Henrich buvo ne tik rašytoja, bet ir Humboldtų universiteto istorikė, Senovės istorijos skyriaus vadovė. 1963–1974 metais ji ne kartą lankėsi JAV, tyrinėjo čiabuvių gyvenimą. Anksčiau, nacių Vokietijos laikotarpiu, Welskopf-Henrich teikė pagalbą žydams ir koncentracijos stovyklų kaliniams (po karo ištekėjo už pas ją besislapsčiusio komunisto Rudolfo Welskopfo, tais pačiais metais įstojo į Komunistų partiją).
Be Welskopf-Henrich knygų, išleistų serijoje „Drąsiųjų keliai“, Sovietų Lietuvos leidyklos toliau populiarino Pilkąją Pelėdą: 1976 metais pasirodė Apleistos trobelės pasakojimai o 1971 m. Michailo Prišvino Pilkoji pelėda, toliau publikuojamos kai kurios Seton-Thompsono knygos ir Mayne Reidas. 1971 metais pakartojamas jo Oceola – seminolų vadas. Taip pat paskutinė ligi tol neišversta Cooperio knyga iš serijos apie Odinę Kojinę Pionieriai ir dar kartą Prerijos.
Įdomu: lenkai turėjo savąjį Pilkąją Pelėdą – vaikų knygų apie indėnus autorių Stanisławą Supłatowiczių, pasivadinusį Sat-Okh (gimė Kanadoje, mama – Stanislawa Supłatowicz, lenkė, tėvas – Leoo-Karko Ono-Ma – šonių tautos atstovas; į Lenkiją persikėlė ketvirto dešimtmečio pabaigoje, dalyvavo antinacistiniame pogrindyje, vėliau ėmė rašyti knygas vaikams). Jis – vienas neformalios Lenkijos indėnų bičiulių draugijos dalyvių. Lietuvos skaitytojai galėjo susipažinti su jo knyga Druskingųjų uolų slėnis (1967).
Metus žvilgsnį į literatūros apie Amerikos autochtonus aukso amžių Sovietų Lietuvoje vertėtų pažymėti, kad visos tuo metu pasirodžiusios knygos priskirtinos nuotykių arba kelionių literatūrai, bet veik nebuvo mokslinių knygų, tų, kuriose būtų gilinamasi į vietos tautų gyvenimus, išskyrus 1969 metais išleistą čekų etnologo Miloslavo Stinglo Indėnai be tomahaukų. Pastaroji knyga SSRS rusų kalba buvo išleista triskart, kaip įvadas (bene vienintelis?) į Šiaurės ir Pietų Amerikų autochtonų kultūras.
Galima sakyti, kad nuo septinto iki aštunto dešimtmečio susiformavo knygų apie „Amerikos tyrlaukių gyvenimą“ kanonas Sovietų Lietuvoje. Faktiškai tai buvo keletas leidžiamų ir perleidžiamų autorių ir knygų, ideologiniu požiūriu neutralių arba kritikuojančių kapitalistinį išnaudojimą, nelabai ieškant kitų. Kitas (pagrindinis?) indėnų temos katalizatorių šiais dešimtmečiais buvo DEFA‘os filmai su jugoslavų aktoriumi Gojko Mitićiumi. Septintame ir aštuntame dešimtmetyje ekranus išvydo net 15 filmų, veik po vieną kasmet. Jie filmuoti Bulgarijoje, Jugoslavijoje, Kaukazo kalnuose, Kryme, Kuboje ir netgi Mongolijoje.
Pažymėčiau, kad Pietų Amerikos autochtonų gyvenimas Sovietų Lietuvos leidyklas domino mažiau. Šių knygų lentyna – tuštoka, su viena kita išimtimi, pavyzdžiui, 1977 metais išleista Rosarijos Kasteljanos (Rosario Castellanos) romanu „Maldos tamsoje“, kur aprašomas guaranių sukilimas (angl. Guarani war). Daugiau būta dokumentinių knygų, tokių kaip Etorės Biokos Janoama ar Arkadijaus Fiedlerio Rio de Oras (1968).
Vvisos tuo metu pasirodžiusios knygos priskirtinos nuotykių arba kelionių literatūrai, bet veik nebuvo mokslinių knygų, tų, kuriose būtų gilinamasi į vietos tautų gyvenimus.
Kodėl ne taip domėtasi Pietų Amerikos čiabuviais – savaime įdomus klausimas, nes šio žemyno autochtonai sudaro daugiau kaip 90 proc. abiejų Amerikų vietinių tautų atstovų populiacijos. Aiškinčiau tai grožinės literatūros ir filmų įtaka. Tuo būtų galima paaiškinti ir faktą, jog tiek JAV, tiek Europos populiariojoje kultūroje indėnams atstovauja būtent lygumų (angl. plains) indėnai ir konkrečiai – lakotai. Domesys būtent šia tauta kilo, manau, dėl jų kovingumo ir pergalės prie Little Big Horno (1876), patrauklių vadų Sėdinčio Jaučio ir Šėlstančio Žirgo figūrų ir drabužių bei simbolių estetikos, kurią Europoje išreklamavo minėtas Buffalo Billo šou ir fotografai bei dailininkai, tokie kaip Edwardas C. Curtisas ar George‘as Catlinas. Taip pat staigios ir dramatiškos lygumų indėnų kultūrų baigties. Kaip savo knygoje apie Sėdintį Jautį pastebi Billas Yenne‘as, išnaikinus bizonus, suvarius lakotus į rezervatus, jų kultūra tiesiog žlugo.
Žvelgiant į sovietmečiu išleistų knygų apie Amerikos autochtonus lentyną, gali kilti klausimas, kodėl būtent indėnai nusipelnė tokio dėmesio Sovietų Lietuvoje, kodėl ne, pavyzdžiui, Afrikos ar Australijos čiabuviai? Ir čia, matyt, reikia paminėti bent tris veiksnius: epinę europiečių domėjimosi indėnais tradiciją; sovietų ideologams labai (pa)tikusį pasipriešinimo baltiesiems kolonizatoriams siužetą (apie Amerikos čiabuvių bendruomenes buvo pozityviai atsiliepę ir marksizmo klasikai – Friedrichas Engelsas ir Karlas Marxas) bei siaurą herojų pasirinkimą. Svarstyčiau: kokius kitus patrauklius, paveikius ir ideologiškai tinkamus herojus sovietų ideologai galėjo ramia širdimi pasiūlyti to meto lietuvių vaikui, paaugliui ir jaunuoliui?
Kokius kitus patrauklius, paveikius ir ideologiškai tinkamus herojus sovietų ideologai galėjo ramia širdimi pasiūlyti to meto lietuvių vaikui, paaugliui ir jaunuoliui?
Ieškant atsakymo į klausimą, kodėl buvo idealizuojami Amerikos, o ne Afrikos ir Australijos čiabuviai, reikėtų imti domėn, matyt, skirtingą šių kultūrų vertinimą. Daryčiau prielaidą, kad Amerikos autochtonai europiečių buvo laikomi kultūriškai pranašesniais ir – svarbiausia – „nepasidavusiais“, o Afrikos juodaodžiai sieti su vergyste. Be to, šiek tiek juokaujant, galima pastebėti, kad XIX–XX amžiaus Europos kultūroje stereotipinis Amerikos indėnas (minėjau, susiklostė, kad tokiu tapo Lygumų indėnai – lakotai, čejenai, arapachai) buvo neatsiejamas nuo jo žirgo, afrikiečiai ar senieji australai visada pėsti... Tiesa, išimtis būtų pietų Afrikos zulai, kurie Europos medijose taip pat romantizuoti, nors arklių ir nenaudojo.
XX amžiaus devintas dešimtmetis – perestroika ir Karlas Majus
Devintame dešimtmetyje, kaip ir anksčiau, būta daug ankstesniuose skyriuose minėtų autorių perleidimų. Iš naujų knygų pažymėtinos dvi Sovietų Latvijos autoriaus Arturso Lielaiso pažintinės knygos apie Centrinę ir Pietų Amerikas: 1982 metais išleista Konkistadorai (1969) ir 1987 metais Inkų auksas (1970), į kurių lentyną tą dešimtmetį įsirikiavo ir Vaclavo Šolco Titikakos ežero indėnai (1981). Įdomu: abiejų Lielaiso knygų viršeliams lietuvių dailininkai suteikė dekoratyvų charakterį, o latviškai pasirodžiusių viršeliai – ideologiškai labai intensyvūs: vienas vaizduoja arogantišką, rūstų konkistadorą ir prie jo suklupusį čiabuvį, o kitame – šviesus inkų karys, tamsaus šarvuoto raitelio su kalaviju fone.
1984 metais buvo išleista ir viena amerikietiškosios istoriografijos knyga, ligi šiol svarbi amerikanistikai – Dee Browno Užkaskit mano širdį prie Vundid Ny (1970). Jos sėkmę Jungtinėse Valstijose istorikas Hamptonas Sides‘as aiškino ne tik atliktu fundamentaliu tyrimu bei perspektyva, bet ir tuo, kad knyga pasirodė ypatingu metu: netrukus po išaiškintų vietnamiečių civilių žudynių My Lay vietovėje, kurias įvykdė JAV kariškiai. Tais pačiais 1984 metais Užkaskit mano širdį... išleido ir Maskvos leidykla „Progres“. Šios knygos atsiradimą SSRS reikėtų sieti su antiamerikietiška propaganda, nors knygos turinys savaime nebuvo nekorektiškas – autochtonų žemių užėmimas buvo išties žiaurus, ciniškas procesas. Tai, jog panašią politiką sovietų valdžia (o anksčiau – caristinė) vykdė Sibiro ir Šiaurės tautų atžvilgiu domėn, žinoma, neimta.
Iš fundamentalių Vakarų tekstų šiame dešimtmetyje fiksuotina filosofinė Henry‘io D. Thoreau esė Voldenas, arba Gyvenimas miške, kuri, nors nebuvo apie Amerikos čiabuvius, iš esmės rėmėsi jų patirtimi ir santykiu su gamta.
Iš fundamentalių Vakarų tekstų šiame dešimtmetyje fiksuotina filosofinė Henry‘io D. Thoreau esė Voldenas, arba Gyvenimas miške, kuri, nors nebuvo apie Amerikos čiabuvius, iš esmės rėmėsi jų patirtimi ir santykiu su gamta, kurį Thoreau priešino merkantilistiniam požiūriui, naujų daiktų ir socialinės padėties kultui. Šia prasme ši knyga savo dvasia buvo artima Cooperio Pionieriams. Ši sąžininga amerikiečių visuomenės savianalizė sovietų leidėjams, matyt, tiko kaip dar vienas akmuo kapitalizmo kritikai ir neigiamo Amerikos vertinimo pozicijų bastionui sustiprinti.
Vis dėlto, reikšmingiausias devinto dešimtmečio įvykis literatūros apie Amerikos autochtonus baruose – naujas May‘aus tritomio vertimas (visos knygos 1986–1988 m išleistos 100 000 tiražu). Šių knygų pasirodymas, kaip ir bet kuri kita ligi tol drausta naujovė, susilaukė ypatingo skaitytojų (ar tiesiog norinčių „turėti“ naujausias knygas) susidomėjimo.
Mano paties tėvas, tuomet Kauno radijo gamyklos darbuotojas, pasakojo, kad šiai knygai (taip pat romanui Sidabro ežero turtai ir Maironio Raštams) Kauno zonos Jungtinis knygynas organizavo akciją. Gyventojai stovėjo eilėse, kad galėtų šias knygas užsisakyti, gaudavo kvitą, sumokėdavo užstatą ir laukdavo „raštų“. Tokį susidomėjimą jis aiškino perestroika, bandymu įkvėpti laisvės gurkšnį ir sąsaja su Nepriklausomybe bei sąsaja su tarpukario Lietuva, kai išėjo Vadeikio versti romanai Vinetu, tuo metu buvę didele bibliografine retenybe.
Reikšmingiausias devinto dešimtmečio įvykis literatūros apie Amerikos autochtonus baruose – naujas May‘aus tritomio vertimas (visos knygos 1986–1988 m išleistos 100 000 tiražu).
Atidesnis skaitytojas lygindamas šį naująjį Teodoro Četrausko vertimą su tarpukariniu pastebės neatitikimų: iš Karlo Majaus įvadinio žodžio buvo išbraukta pirmoji pastraipa, lyginanti indėnų likimą su turkų likimu[ii], o III tomo skyriaus „Prie Henkoko kalno“ pabaigoje neliko pamaldžių naujakurių giedamos giesmės Dievo Motinai Marijai.
Jei septintas dešimtmetis buvo didžiausio susidomėjimo Amerikos čiabuviais apogėjaus dešimtmetis, tai devintąjį galėtume apibūdinti kaip santykinę jo pabaigą. Būtent šiuo laikotarpiu išseko DEFA‘os filmų su Mitićiumi šaltinis. Devintame dešimtmetyje tebuvo nufilmuoti 3 filmai apie indėnus, kai septintajame – 9, o aštuntajame – 6. Bene paskutinis šio žanro filmas „Meksikos prerijų plėšikai“ pasirodė 1988 metais. Tiesa, jame Mitićius vaidino svarbų, bet ne centrinį mistekų tautos vado vaidmenį, o ir pačių čiabuvių šiame filme buvo nedaug...
Artimas savo dvasia filmams „apie indėnus“ buvo serialas Robinas iš Šervudo, kurį Sovietų Lietuvos žiūrovas galėjo pamatyti 1985–1987 metais.
Darant nedidelę digresiją, norėtųsi paminėti, kad 1987–1991 metais šio straipsnio autoriaus aistringas susidomėjimas indėnais bendraamžiams, paauglėjantiems berniukams, jau buvo egzotika. To meto vaikams didesnę įtaką akivaizdžiai darė Bruce‘o Lee suvaidinti herojai, Silvesteris Stalone‘ė ir jo personažas Rembo, Jeanas Claude‘as Van Damme‘as arba nindzės... Beje, veik visi filmai su Bruce‘u Lee sukurti aštuntame dešimtmetyje (tiesa, SSRS žiūrovai juos galėjo pamatyti vėliau – devinto dešimtmečio pradžioje ir ypač pabaigoje).
Artimas savo dvasia filmams „apie indėnus“ buvo serialas Robinas iš Šervudo, kurį Sovietų Lietuvos žiūrovas galėjo pamatyti 1985–1987 metais.
XX amžiaus dešimtas dešimtmetis – grįžimas į „normalybę“
Atkūrus nepriklausomybę, prasidėjo visų gyvenimo sričių transformacijos. Pašėlusios permainos vyko ir knygų leidybos srityje: tai privačių leidyklų radimosi, valstybių leidyklų naujų tapatybių kūrimo, mokymosi iš knygų daryti verslą, laikas. Mokytasi dirbti rinkos sąlygomis, apgraibomis, bandant suvokti, ko išties reikia skaitytojui, o ne iš akies sprendžiant, kad, tarkime, Vinetu reikėtų išplatinti 100 000 tiražu.
XX amžiaus paskutinis dešimtmetis tai ir naujos vizualinės kalbos paieška: leidžiamos knygos spalvingesniais viršeliais, bet dėl ekonominių sunkumų – minkštu viršeliu, dažnai prastai įrištos ir ant prasto (vartojant to laiko terminus – „blokadinio“) popieriaus.
Tai intensyvus spragų pildymo ir grįžimo į normalybę laikotarpis. Intensyviai leidžiamos May‘aus ligi tol neišleistos knygos: Juodasis mustangas (1993), Vinetu – piratų priešas (1994), Lokių medžiotojo sūnus (1997), Kalėdos (1997), Inko testamentas (1999), Estakado dykumos šmėkla (1992, 1993) ir milžiniškais tiražais romanai apie Kara be Nemsio nuotykius Kurdistane. Perleidžiamas Mayne‘as Reidas: Baltaveidis vadas (1995), Karo takas (1991), Skalpų medžiotojai (1991), Drąsioji medžiotoja (1993), leidykla „Vyturys“ perleido visus Welskopf-Henrich romanus. Dešimtame dešimtmetyje išleistas ir Arnoldo Pričino sukurtas komiksas Mažosios Ūdros karo takas (1996), tačiau šia knyga pradėta serija „Nepaprasti nuotykiai apie indėnus“ nebuvo pratęsta.
Grey knygų leidyba, kaip ir tuo metu populiarūs detektyvai, kriminaliniai romanai bei laikraščiai atspindėjo itin neramią to meto Lietuvos tikrovę, kai kasdienis gyvenimas išties galėjo priminti Laukinius Vakarus.
Knygas apie Laukinius Vakarus intensyviai leidžianti leidykla „Vaiga“ rado „savo“ autorių – Zane Grey. Atsitiktina ar ne, bet Grey knygose dominuoja paribio teritorijose plėšikaujančių gaujų ir kovos su jomis tema. Grey knygų leidyba, kaip ir tuo metu populiarūs detektyvai, kriminaliniai romanai bei laikraščiai atspindėjo itin neramią to meto Lietuvos tikrovę, kai kasdienis gyvenimas išties galėjo priminti Laukinius Vakarus. Kaip žinoma, pajutusios galios vakuumą, valstybės institucijų silpnumą, įstatymų trūkumą, dešimtame dešimtmetyje siautė nusikaltėlių gaujos, būta daug vagysčių, plėšimų ir pan., panašiai kaip XIX amžiaus viduryje JAV.
Sunku įvertinti realų indianistinės tematikos literatūros, filmų populiarumą tuo metu, bet jis po truputį turėjo mažėti, nes tuomet smarkiai padidėjo naujų knygų, filmų, taigi ir herojų pasiūla, o senieji vesternai bei jų herojai, kaip neseniai Litmenyje pastebėjo filosofas Vytautas Abromaitis, galų gale prarado aktualumą ir gebėjimą artikuliuoti laiką, kuris tapo itin sudėtingas, netgi fantastiškas (gal todėl tuo metu suklestėjo Pasaulinės fantastikos aukso fondo serija, išreiškusi kitoniško, erdvesnio pasaulio ilgesį?)
Tiesa, užčiuoptą tuščią lietuviškų nuotykinių romanų nišą ėmė pildyti Kazio Almeno sumanytos Skomanto knygos, kurių siužetai atitiko geriausių knygų apie indėnus kanonus, nors šios serijos populiarumas, jei spręstume iš tiražų, tolygiai mažėjo. Pirmoji knyga Pelkių vilkė 1993 metais išleista 20 tūkst. tiražu, o Šarvai Naugardo kunigaikščiui išleista 1997 metais jau 7 tūkstančių, paskesnės – dar mažesniais.
Šiame dešimtmetyje pastebimai išaugo susidomėjimas ezoterika, sykiu ir šamanizmu, kaip „tikrojo žinojimo“ šaltiniu. Šiam „žinojimui“ atstovavo rašytojo Carloso Castendos knygos, kuriose jis išdėstė savo mokymąsi pas jakių (Yaqui) genties šamaną, eksperimentus su haliucinogenais, išgyvenimus ir dvasinius ieškojimus. Šių dvasinių ieškojimų remiantis Amerikos čiabuvių patirtimis knygų atsiradimas Lietuvos padangtėje koreliavo su „New Age“ judėjimo ideologija, tuo metu kaip pasiekusia Lietuvą.
Jei palygintume XX amžiaus dešimtame dešimtmetyje išleistų knygų apie Amerikos čiabuvius statistiką su ankstesniais dešimtmečiais, turėtume konstatuoti, kad šiuo laikotarpiu šio žanro knygų publikuota daugiau nei bet kada, tarsi skubant atsigriebti.
Jei palygintume XX amžiaus dešimtame dešimtmetyje išleistų knygų apie Amerikos čiabuvius statistiką su ankstesniais dešimtmečiais, turėtume konstatuoti, kad šiuo laikotarpiu šio žanro knygų publikuota daugiau nei bet kada, tarsi skubant atsigriebti. Remiantis surinktais (ne galutiniais) duomenimis statistika atrodo taip:
5-ame dešimtmetyje pasirodė 3-jų pavadinimų knygos (iš jų 2 nuotykinės);
6 dešimtmetyje – 7 (5 nuotykinės);
7 dešimtmetyje – 13 (6 nuotykinės);
8 dešimtmetyje – 18 (11 nuotykinės);
9 dešimtmetyje – 18 (8 nuotykinės);
10 dešimtmetyje – 37 (31 nuotykinės);
2000–2010 – 28 (17 nuotykinių)
2010–2023 – 15 (6 nuotykinės)[iii].
Nuo 2000 iki dabar – čiabuviškojo dvasingumo paieškos
Per pastaruosius du dešimtmečius literatūros apie Amerikos čiabuvius leidyboje įvyko reikšmingų pokyčių: ilgainiui ją nustota leisti, sykiu išseko „žaidimo indėnais“ tradicija. Tai rodytų, kad šios dvi veiklos sritys buvo išties glaudžiais susijusios. Vis dėlto, autochtonų gyvenimo patirtys nebuvo visai užmirštos: su jomis skaitytojai galėjo susipažinti atsivertę knygas, priskirtinas anksčiau paminėtai dvasinių ieškojimų literatūrai. Tokio pobūdžio knygos sudarė daugumą nuo 2010 metais Lietuvoje išleistų knygų, kuriose vienaip ar kitaip figūravo abiejų Amerikų autochtonų patirtis.
Tiesa, iš 2000–2010 m. leidybos ir knygų pavadinimų matyti, kad senoji leidybos tradicija vis dar tęsėsi. Buvo perleistas Cooperio Paskutinis mohikanas (2007), šis tas iš May‘aus: Sidabro ežero turtai (2007), taip pat veik visa Welskopf-Henrich: Harka (2007), Sugrįžimas pas dakotus (2004, 2007) Jaunasis vadas (2007), Anapus Misūrio (2005), Juodųjų kalnų ola (2003, 2004, 2005). Didžiausią indėlį šios tradicijos tęsimuisi turėjo leidyklos „Alma Littera“ politika, kuri numatė kartu su šiuolaikinėms knygomis vaikus supažindinti ir su klasika.
1990 metais ekranus išvydo epinė Kevino Costnerio filmas Šokiai su vilkais (angl. „Dances with Wolfes“), bene paskutinis meninis filmas apie indėnus, globaliu mastu sulaukęs didelio populiarumo.
Kaip ir kaip būtų, 2009 metais „Almos Litteros“ išleistas Cooperio romanas Prerijos (2009) buvo bene paskutinė šios leidyklos nuotykių klasikos knyga apie Amerikos autochtonus. Nėra paprasta atsakyti, kodėl tradicija nutrūko kaip tik tada: galbūt atėjus naujiems žmonėms, pasikeitė ir leidybos vaikams bei paaugliams kryptis, kita vertus galėjo būti ir taip, kad visi tie, kuriems indianistinė tematika rūpėjo, buvo šias knygas įsigiję, nes klasikos perleidimų, kaip matėme, buvo daug. Turėjo įtakos, matyt, ir naujų naratyvų JAV formavimasis. 1990 metais ekranus išvydo epinė Kevino Costnerio filmas Šokiai su vilkais (angl. „Dances with Wolfes“), bene paskutinis meninis filmas apie indėnus, globaliu mastu sulaukęs didelio populiarumo.
Tiesa, 2014 metais „Vaga“ lyg bandė pradėti kartoti Vinetu, tačiau išleido tik pirmąjį tomą. Daugiau Vinetu nebuvo kartojamas.
Tai, jog klasikinė literatūra apie čiabuvius nebuvo išvis pamiršta rodo ir tai, jog literatūros vadovėlio 5 klasei pirmoje tebėra Cooperio romano Paskutinis mohikanas ištrauka bei užduotys, kuriose mokiniai kviečiami palyginti dviejų herojų – indėnų berniuko iš Mohikano ir Biliūno veikėjo apysakoje „Kliudžiau“ elgesio motyvaciją. O vaikų bibliotekose esančios May‘aus knygos apie Vinetu yra tebėra skaitomos: tiek sprendžiant iš knygų viršelių išvaizdos, tiek statistikos. Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Vaikų ir jaunimo literatūros departamento duomenimis, 1999–2000 metų Vinetu leidimas (3 knygos) nuo 2014 metų iki dabar buvo paimtas 35 kartus, o 2014 m. leidimas per panašų laikotarpį – 27 kartus, taigi iš viso 62 kartus. Keliskart populiaresnė buvo Welskopf-Henrich Harka – įvairių leidimų paimta 169 kartus.
Nutrūkus nuotykinės klasikos leidybos linijai, išryškėjo kita – „knygų dvasiai“, kuriose įkvėpimo ieškota per čiabuviškąjį dvasingumą. Jos adresatas – ne vaikai ir paaugliai, bet veikiau norintys tobulėti suaugusieji. Jiems buvo skirtos knygos: Lynn Andrews Šamanė (2008); Dvasios moteris. Skydo mokymas (2008); Phil Lane et al. Šventas medis: Amerikos indėnų dvasinio mokymo esmė (2007); Richard Erdoes, Raišas elnias. Regėjimų ieškotojas (2015), Christopher McDougall, Gimę bėgti (2014), Robin W. Kimmerer, Wall, Robin Stumbražolių pynimai: protėvių išmintis (2022) ir kt. Visos šios knygos atspindi pastaraisiais dešimtmečiais išryškėjusiais Vakarų pasaulio gyventojų pastangas atkurti ryšį su gamta ir savimi, sykiu žaliųjų idėjų populiarėjimą.
Nutrūkus nuotykinės klasikos leidybos linijai, išryškėjo kita – „knygų dvasiai“, kuriose įkvėpimo ieškota per čiabuviškąjį dvasingumą. Jos adresatas – ne vaikai ir paaugliai, bet veikiau norintys tobulėti suaugusieji.
Senąjį indėniškąjį diskursą šiomis dienomis palaiko skirtingos veiklos: mėgėjų grupė viename iš socialinių tinklų, minėtos knygos dvasiai, gyvosios istorijos muziejaus „Vinetu kaimas“ veikla ir vienintelė Karlo May‘aus vertėjo Jono Vadeikio ir indėnų etnografinė ekspozicija Kelmės krašto etnografijos muziejuje. Kelmėje krašto muziejų kasmet aplanko apie 9 tūkst. lankytojų, dalis jų, tikėtina, užsuka ir į indėnų etnografinę ekspoziciją.
Prie įdomesnių pavyzdžių, kurie viešumoje žaismingai palaiko indianistinį diskursą yra knygynas-kavinė Vilniaus senamiestyje „Mint Vinetu“. Jos pavadinimas perteikia jos įkūrėjų siekį sukurti erdvę, kurioje susisietų nostalgiška praeitis ir gaivi dabartis.
Diskursą apie autochtonus pagyvino Katalikų bažnyčios kunigų lietuvių misijų Brazilijoje refleksija atsiminimuose bei unikali bažnyčios muziejuje surengta paroda „Misijų kelias: Lietuvių misionierių stotelės“ (2018–2019), kurioje pristatyta Antano Saulaičio SJ kolekcija.
Nepriklausomoje Lietuvoje dėl minėto tėvo Saulaičio SJ, kun. Kazimiero Bėkštos ir kun. Ferdinando Bendoraičio veiklos viešame diskurse atsirado ir Amazonės baseine gyvenančių čiabuvių tema, o lietuvių skaitytojai galėjo susipažinti su Tukanų tautos mitu, kurį minėtam kun. Bėkštai savo kalba perdavė vienas šios tautos atstovas (Pieno ežeras. Tukanų mitas, 2017). Šio mito vertimas į lietuvių kalbą, be abejo, buvo išskirtinis projektas, kurio pristatymas, tiesa, nesusilaukė didesnio susidomėjimo. Suprantama: tekstas labai specifinis.
Prie įdomesnių pavyzdžių, kurie viešumoje žaismingai palaiko indianistinį diskursą yra knygynas-kavinė Vilniaus senamiestyje „Mint Vinetu“.
Peržvelgus pastarųjų dviejų dešimtmečių knygas nagrinėjama tema, turbūt būtų galima konstatuoti, kad šiandien Lietuvoje sudėtinga kalbėti apie susidomėjimą indėnais kaip apie plačiai paplitusį, reikšmingesnį fenomeną. Kaip knygų vaikams ir paaugliams žanras ji nebėra madinga ir egzistuoja tik kaip anksčiau jas skaičiusių ir žaidusių indėnais nostalgija. Charakteringa šia prasme Selemono Paltanavičiaus knyga Mūsų miestelio indėnai (2021), kuria bandoma tęsti jaukią mašiotiško kalbėjimo tradiciją bei pabandyti įterpti žodį „indėnai“ į šiandienos vaikų žodyną, bet... tekste jokių indėnų nėra. Svarstyčiau, kad šis žodis čia atsirado siekiant pabrėžti vaikų gyvybingumą, laisvės troškimą, sumanumą, kuo garsėjo literatūriniai ir tikrieji indėnai.
Kita vertus, Lietuvoje aptiktume vieną knygą apie indėnus, kurios populiarumas nėra nė kiek sumažėjęs ir kuri savitai tebetęsia nuotykinės literatūros tradiciją. Tai dailininko ir animatoriaus Charleso Thorsono Kikas. Nuo 1968 metų ši knygelė pradinukams lietuviškai perleista bene 14 kartų. Iš šio fakto, matyt, nepadarysime didelių išvadų, visgi įdomu pastebėti, kad vienas populiariausių Lietuvos vaikų herojų vis dar – indėnų berniukas.
Apibendrinant
Jameso Fenimoro Cooperio romanai, išleisti Vilniuje XIX amžiaus pirmoje pusėje lenkų kalba, žymėjo literatūros apie „Vakarų tyrlaukių gyvenimą“ ir sykiu Lietuvos skaitytojo domesio Amerikos autochtonais pradžią. Būtent Vilnius – tuomet kilusio ir klestėjusio romantizmo epicentras – buvo tas miestas, iš kurio po Lietuvos ir Lenkijos kultūros erdvę ėmė plisti nuotykinės knygos apie indėnus, ilgainiui tapusios Lietuvos vaikų ir jaunimo literatūros klasika.
Jau nuo XVIII amžiaus antros pusės Europos švietėjų kurtas Amerikos čiabuvių kaip laisvų, kovojančių už laisvę ir autentiškai gyvenančių žmonių vaizdinys nusidriekė per visų nuotykinių knygų apie indėnus siužetus ir lėmė tolesnį jų heroizavimą bei idealizavimą. Toks požiūris išryškėjo ir pažintiniuose, romantiškuose Ignoto Domeikos raštuose, kurie leido lietuviškajai auditorijai susipažinti su Pietų Amerikos autochtonais, ypač už laisvę kovojusias araukanais.
Jameso Fenimoro Cooperio romanai, išleisti Vilniuje XIX amžiaus pirmoje pusėje lenkų kalba, žymėjo literatūros apie „Vakarų tyrlaukių gyvenimą“ ir sykiu Lietuvos skaitytojo domesio Amerikos autochtonais pradžią.
Sunku nusakyti, kokia plati buvo šių autorių įtaka Lietuvos skaitytojams, bet jau XIX amžiaus pabaigoje turėjusių galimybę išmokti skaityti ir rašyti (ir galėjusių skaityti lenkiškai) Lietuvos ir gretimų kraštų šeimų vaikai žaidė indėnais pagal Cooperio literatūrą. Vienas iš jų, būsimasis rašytojas – Jonas Biliūnas („Ant pečių turėjau persidėjęs lanką, rankoje nešiaus strielas: maniau esąs tikru Amerikos tyrlaukiu gyventoju, Kuperio aprašytu“, 1905 m.).
Susidomėjimą čiabuviais Lietuvoje, kaip ir kitose Europos šalyje, ypač katalizavo XIX–XX amžių sandūroje pasirodę greito veiksmo Karlo May’aus romanai, kurie pratęsė Amerikos čiabuvių bei jų draugų baltaveidžių romantizavimo tradiciją, kurią Europoje sustiprino kitų meno sričių raiška: dailė, fotografija ir „Laukinių Vakarų“ šou. Šie romanai, be kita ko, diegė veik antžmogiško vyriškumo ir herojiškumo sampratą, vėliau išplėtotą kinematografijoje.
Amerikos čiabuvių temos populiarumą Pirmojoje Lietuvos Respublikoje stimuliavo du veiksniai: vaikų literatūros raida ir skautų judėjimo populiarėjimas. Šiuo laikotarpiu literatūra apie Amerikos autochtonus jau vienareikšmiškai asocijuojama su vaikų ir jaunimo literatūra. Tarpukariu į lietuvių kalbą buvo išversti daugelis May’aus romanų, kurie 1940 metais Lietuvą okupavus sovietams, tapo kultūriniu kapitalu ir simboline sąsaja su tarpukario Lietuva.
Literatūros apie Amerikos autochtonus tradicija Lietuvoje tęsėsi ir sovietmečiu, tiesa, be May’aus (tiksliau, su May‘umi pogrindyje). Jo vietą užėmė VDR rašytoja Welskopf-Henrich. Ypač daug šio žanro literatūros pasirodė septintame ir aštuntame dešimtmetyje. Šis laikotarpis neatsiejamas nuo didelio VDR filmų apie indėnus populiarumo ir bendraminčių susirašinėjimo. Visi šie trys veiksniai – knygos, filmai, laiškai – kūrė savotišką tarptautinį indėniškąjį etosą.
Sovietinės okupacijos metais literatūros apie Amerikos autochtonus leidyba pasižymėjo inertiškumu: faktiškai buvo leidžiamos ir perleidžiamos kelių ideologiškai naudingų ar neutralių autorių knygos, formavusios gana siaurą skaitytojų akiratį. Šios knygos, žvelgiant partijos ideologų akimis, turėjo tarnauti ne tik pramogai, bet ir JAV politikos kritikai. Akcentuota indėnų kova su amerikiečiais, vieno asmens lyderystės, kolektyvinio solidarumo ir panašūs vaizdiniai.
Dėl griežtų visuomenės suvaržymų sovietinės okupacijos metais domėjimasis Amerikos autochtonais Sovietų Lietuvoje buvo labiau literatūrinis, t. y. neperžengė skaitymo ir vaikų žaidimo indėnais ribų.
Dėl griežtų visuomenės suvaržymų sovietinės okupacijos metais domėjimasis Amerikos autochtonais Sovietų Lietuvoje buvo labiau literatūrinis, t. y. neperžengė skaitymo ir vaikų žaidimo indėnais ribų ir neapėmė platesnių gyventojų sluoksnių. Sunku įsivaizduoti, kad čia būtų galėję įvykti ir būti priimtos valdžiai didesnės teminės gyvosios istorijos stovyklos, kaip kad VDR ar Čekoslovakijoje, nors jų apraiškų būta.
Atgavus Nepriklausomybę literatūros apie Amerikos autochtonus leidybos srityje vykusius pokyčius galima įvardyti kaip grįžimo į normalybę laikotarpį, kai itin intensyviai pildytos spragos: leidžiamos sovietmečiu neišleistos knygos, kartojami tarpukariu pasirodę romanai, sykiu ieškoma naujų autorių bei naujo vizualinio knygų apie čiabuvius identiteto. Taip pat bandoma veikti rinkos sąlygomis ir išsiaiškinti, kokių knygų pageidautų skaitytojai.
Paskutinieji nuotykių klasikos apie Amerikos autochtonus leidimai 2007–2009 metais rodė, jog senosios knygų apie indėnus leidybos tradicija silpsta. Tai lėmė keletas veiksnių: pasikeitusi leidyklų politika – siekis ir išaugusios galimybės rasti naujų knygų ir naujų herojų, naujų dirgiklių gausa bei menkstantis skaitytojų susidomėjimas indėnais apskritai. Knygos apie Amerikos čiabuvius tapo tik nedidele neaprėpiamos ir vis besiplečiančios informacinės visatos dalimi.
Galima būtų tikėtis (kol kas – tik tikėtis) daugiau akademinės literatūros ar autentiškų Amerikos autochtonų tekstų leidimų – šios knygos galėtų suskambėti dekolonizacijos ir lyčių studijų kontekste.
Nuotykių klasikos apie Amerikos autochtonus leidybos tradicijos pabaiga nereiškė, jog išvis nustota jais domėtis. Jau pirmąjį Nepriklausomybės dešimtmetį imtos leisti „New Age“ dvasinių ieškojimų ir įkvėpimo literatūrai priskirtinos knygos, kurių autoriai rėmėsi būtent Amerikos čiabuvių patirtimi ir išminties tradicija. Jei klasikinė nuotykinė literatūra kalbėjo apie kovas už išorinę laisvę, keliones po tolimas šalis, naujoji susitelkė į vidinį asmens tobulėjimą („kelionę į save“) ir individualias harmoningo ryšio su aplinka paieškas.
Svarstant, kokia galėtų būti knygų apie Amerikos čiabuvius ateitis, galima svarstyti dvejopai: tendencijos daug nesikeis, t. y. bus leidžiamos pavienės knygos, o indianistinį diskursą palaikys du šaltiniai: žaidusių indėnais nostalgija ir dvasiniai ieškojimai, remiantis čiabuvių patirtimi. Kita vertus galima būtų tikėtis (kol kas – tik tikėtis) daugiau akademinės literatūros ar autentiškų Amerikos autochtonų tekstų leidimų – šios knygos galėtų suskambėti dekolonizacijos ir lyčių studijų kontekste.
Vis dėlto, ir grožinėje literatūroje galima tikėtis išnyrant paveikių indėnų figūrų, kurios įstrigs į skaitytojų atmintį. 2023 metų Geriausia lietuvių grožine knyga vaikams ir paaugliams išrinkto Mariaus Marcinkevičiaus ir Linos Itagaki komikso Mergaitė su šautuvu herojė panaudoja įvairias indėniškas gudrybes, kad apgautų partizanus persekiojančius stribus, turi indėnišką vardą, kaip, beje, ir partizanai. Arba toje pačioje kategorijoje nominuota Juozo Gaižausko knyga Antarktidos indėnai, pratęsianti su laisve siejamo indėno vaizdinį.
------------------------------------
[i] Grey Owl (Pilkoji Pelėda) (1888 –1938) – Kanados rašytojas ir gamtininkas, ilgus metus kūręs ir gyvenęs kaip Kanados autochtonas. Po mirties paaiškėjo, kad Pilkoji Pelėda nebuvo indėnas, o anglas, gimęs Has tingse, Sasekso grafystėje, vardu Archibaldas Stansfeldas Belaney (1888 –1938). Sovietų Lietuvos vertėjai jo vardą iš pradžių vertė gana keistai – Grėjus Aulis.
[ii] Ši pastraipa, spėčiau, atspindi XIX amžiaus pabaigos politines aktualijas: tuo metu Osmanų Turkija išgyveno didžiulę politinę, ekonominę, socialinę ir kultūrinę krizę, buvo vadinama „Europos ligoniu“. Osmanai buvo kaizerinės Vokietijos sąjungininkai.
[iii] Sąrašas sudarytas remiantis trimis keturiais kriterijais: knygos yra „apie“ Šiaurės ir Pietų Amerikas; veiksmas vyksta Šiaurės arba Pietų Amerikoje; turinyje vienaip ar kitaip figūruoja Amerikos vietinės tautos ir jų figūravimas svarbus. Kai kurios knygos nėra indianistinės, pavyzdžiui, Henrio Thoreau esė, bet ją į sąrašą įtraukiau, nes čiabuviškoji patirtis joje – svarbi ir tekste nesunkiai identifikuojama.
