Interviu 15min su poete kalbamės įvairiomis temomis: nuo premijos reikšmės, kūrybinio proveržio apsigynus disertaciją iki klausimų, kuriuos sufleravo jos knyga „Kita“.
Pašnekovė pasidalijo ir istorija, kai su pluošteliu poezijos pasibeldė į vieno žinomiausių literatūros klasikų, kuris anuomet redagavo žurnalo „Nemunas“ poezijos skiltį, duris. Anot jos, tada užsimezgęs mokytojo ir mokinės santykis lėmė tai, jog šių metų debiutą jis, Donaldas Kajokas, ir redagavo.
Suprasti akimirksniu
- Poetas Zigmas Gaidamavičius-Gėlė gimė Šiaulių rajone, Naisių kaime;
- Nuo 1977 metų kiekvieną pavasarį, balandžio 26-ąją, poeto Zigmo Gaidamavičiaus-Gėlės gimimo dieną, teikiama respublikinė premija už geriausią praėjusių metų pirmąją poezijos knygą;
- Nuo 1977 m. ją teikdavo Šiaulių rajono „Už taiką“ (nuo 1989 m. – Naisių) kolūkis;
- Nuo 1992-ųjų premiją skiria Šiaulių rajono savivaldybės Kultūros skyrius. Kandidatus siūlo LRS valdyba;
- Premija įteikiama Zigmo Gėlės tėviškėje Naisiuose, kur jo gimtajame name yra įrengtas Šiaulių rajono literatūros muziejus;
- Po iškilmių laureatas Sereikiuose pasodina ąžuoliuką, laureatė – liepaitę.
Žinia apie premiją nudžiugino
– Zigmo Gėlės premiją gavote už „išsiskiriančią giliu filosofiniu podirviu, subtilia poetine kalba, už stilingai parengtą knygą“. Kaip jaučiatės?
– Įvertinimas yra malonu. Manau, kad daug kam svarbu būti pastebėtiems, tačiau premijos – ne visada tinkamas kūrybos vertės matas. Kadangi tai yra debiutinė knyga ir jų pasirodė tikrai nemažai, be abejo, žinia nudžiugino.
Premijos – ne visada tinkamas kūrybos vertės matas.
Dėl to, kad knyga buvo stilingai parengta, esu dėkinga dailininkei Ingai Paliokaitei-Zamulskienei. O filosofiškumą pastebėjo daug kas, net ir kritikai (juokiasi). Sakyčiau, kad tai natūralus mano tonas, nes esu apsigynusi disertaciją filosofijos srityje. Galbūt tai ir persikėlė į poeziją.
Tęsiant apie poetinę kalbą, tai iš tiesų kreipiu didelį žvilgsnį į pačią kalbą, jos fenomeną. Tad žodžių gludinimas, kalbos grožis – be galo svarbus. Sakyčiau, kad čia pasakyta ganėtinai taikliai.
– Ar dalyvausite šventėje, kuri vyks Naisiuose? Dėl įvairių politinių priežasčių ši vieta yra įgijusi neįprastą reikšmę.
– Stengiuosi šių dalykų nesuplakti į vieną.
Stengiuosi šių dalykų nesuplakti į vieną.
Esu kažkada lankiusis Naisiuose, Zigmo Gaidamavičiaus-Gėlės muziejuje, kuriame mus įdomiai supažindino, aplinka visai patiko. Tad ir šie atsiminimai [susiję] ne su dabartiniu kontekstu.
Pluoštelis eilėraščių, suradęs redaktorių
– Skaitydama jūsų knygą vis galvojau, kad kažkur čia slepiasi D.Kajokas, o vėliau supratau, jog jis – jūsų redaktorius. Literatūrologė Neringa Butnoriūtė savo recenzijoje jūsų kūrybą prilygino su „mąsliuoju Kauno rašytojų kūrybos branduoliu“, kuriame ir minėtasis literatūros klasikas. Kaip sekėsi su juo darbuotis? Ar pernelyg nenugludino jūsų pačios balso?
– Sakyčiau, kad ne. Šiaip pati esu labai savikritiška ir griežta – man itin svarbu, jog žodis būtų išgrynintas ir nušlifuotas. Šiaip jau labai džiaugiuosi, kad redaktorius buvo D.Kajokas, nes jis labai kruopščiai sužiūrėjo. Kai kuriuos tekstus mes stipriai lukštenome, dar labiau gludinome ir [apie juos] diskutavome. Tikrai esu atsižvelgusi į kai kuriuos jo patarimus dėl struktūros bei kalbinių niuansų. Šiaip pagrindinės knygos idėjos bei žaidimai [su forma] liko tokie, kokius ir parašiau. Drastiškų pakeitimų po redakcijos nebuvo.
Stipriai diskutavome ir apie knygos pavadinimą, mat pati svarsčiau apie įvairias galimybes. Tačiau nutarėme, kad šis geriausiai atspindės knygos koncepciją. Sakyčiau, kad tai mano ir redaktoriaus rezultatas.
Atsižvelgiant į įtakas, D.Kajoko kūryba padarė įtaką neatsitiktinai.
Atsižvelgiant į įtakas, D.Kajoko kūryba padarė įtaką neatsitiktinai. Dar prieš 15 metų spausdinausi žurnale „Nemunas“, kai literatūros skilties redaktorius buvo jis. Nuėjau pas jį su pluošteliu eilėraščių, mes prie jų atsisėdome ir kalbėjome. Tiesa, kad iš D.Kajoko išmokau įvairių dalykų, – net šiandien galiu pasakyti, jog atsižvelgiu į anuometines jo pastabas. Beje, jam kaip poetui taip pat [rūpi] kalbinė švara, todėl neatsitiktinai atsiranda ir sąsajos.
Baigus mokslus, įvyko kūrybinis proveržis
– Jūs esate filosofijos, humanitarinių mokslų daktarė. Pabaigusi studijas, išleidote mažųjų meditacijų knygą, o dar vėliau ir poezijos. Ar knygų leidyba buvo susijusi su mokslų baigimu?
– Kol mokiausi, neplanavau, kad man taip viskas susiklostys. [Studijuodama] visas savo jėgas mokslui ir skyriau. Literatūros visiškai neignoravau, ji buvo šalia – kažką parašinėdavau, išsispausdindavau vieną kitą publikaciją. Tačiau tai buvo retai, ir manau, kad daugelis manęs per daug neįsidėmėjo.
Rašant disertaciją, užsirašinėdavau mintis, dienoraštines įžvalgas ir kažkaip pastebėjau, kad jos gražiai skamba. Ilgainiui jos išsikristalizavo ir gimė mano pirmoji knyga „Be skaičių“. Tai sunkiai apibrėžiamas žanras, kurį ir pavadinau „mažosiomis meditacijomis“. Ten įeina ir filosofinės mintys, religiniai kontekstai, poetinės impresijos <…>.
Kai pasirodė eilėraščių knyga, turbūt pabaigusi mokslus atsipalaidavau ir grįžau prie poezijos. Intensyviai ėmiau domėtis kitų kūryba, pradėjau rašyti knygų apžvalgas. Iš tiesų, ši knyga man pasirašė lengvai ir greitai. Atsitiko kažkoks kūrybinis proveržis.
– Ar kaip mokslininkė labiausiai ir domitės teologija?
– Teologija, šiuolaikine filosofija, Rytų kultūromis, ypač daoizmu, budizmu. Žinoma, ir krikščionybe, nes bakalauro studijose mokiausi katalikų teologijos. Šis domėjimasis tiesiog įaugęs.
– Ir pačiame rinkinyje jaučiamas santykis su Rytų kultūromis. Tai liudija eilėraščių pavadinimai bei įvaizdžiai, pavyzdžiui, „mantra“, „lotoso poza“, „trečioji akis“. Pastebiu, kad kartais žmonės tarsi naudoja Rytų filosofiją savo kūryboje, nors patys yra menkai į tai įsigilinę arba vieną kartą apsilankę turistiniame ašrame Indijoje. Nebijojote būti priskirta pseudopoezijai?
– Be abejo, rizikos visada yra. Galima užsižaisti filosofinėmis sąvokomis bei kontekstais. Bet viliuosi, kad man pavyko sukurti daugiasluoksnius dalykus, kuriuos galima įvairiai interpretuoti. Vėlgi, tai susiję su mano buvusia veikla studijų metu, kai gilinausi į įvairias mistines tradicijas: tiek krikščioniškas, tiek rytietiškas <…>. Man tiesiog kilo natūralus poreikis jas pasitelkti ir pinti tankesnį audinį <…>.
– Eilėraštyje „Meditacija“ yra tokia eilutė: „Medituoji c-dur tonacija/ Parašytą sonatą“. Nebijote, kad jūsų poezija šiuolaikiniam skaitytojui bus pernelyg „c-durinė“, arba „čiobrelinė poezija“?
– Čia taip pat rizikingai slysčiojau (juokiasi). Kai kurie mano eilėraščiai visai balansuoja ties kičo riba, o kai kuriuos esu ironiškai pavadinusi („Kičinis I“ bei „Kičinis II“). Iš pradžių galvojau, kad jie gali kažkam užkliūti, tačiau, skaitant recenzijas apie knygą, niekam tai neužkliuvo <...>. Galbūt man pavyko tai „įkontekstinti“.
– Galbūt recenzentai suprato „įkontekstinimą“ ir priėmė kaip savaime suprantamą dalyką. Nors Giedrė Kazlauskaitė svarstė pavadinimo išpildymą. Jos teigimu, „Kita“ – tai pretenzija į išskirtinumą“. O ką jūs turėjote omeny?
– Peržvelgusi jau visus eilėraščius ir jų kalbėjimo būdus, kitoniškumas pirmiausia reiškėsi per kalbą. Tikslas buvo per kalbą pažvelgti į tikrovę bei santykį su ja kiek kitonišku žvilgsniu. Kiekvieno skaitytojo užduotis tampa pamatyti pasaulį per subjektės žvilgsnį <...>.
Kitoniškumo temos yra svarbios. Šioje knygoje nemažai ir asociatyvių reikšmių jungčių, kurias skaitytojas turėtų rasti ir interpretuoti kaip pačiam norisi. Kita vertus, svarbus ir pats santykis su kitais bei su savimi pačiu. Taigi, man įdomūs įvairiai besireiškiantys kitoniškumai <...>.
– Jūsų pačios nuomone, koks balsas yra kitoniškas?
– Pažvelgti į pačią kasdieniškiausią ir banaliausią tikrovę kitu rakursu. Nebūtinai kalbėti iš žmogiškųjų pozicijų, atrasti tuos būdus.
– Įstrigo eilėraštis „Urna“, kuriame subjektas – mirusio žmogaus pelenai.
– Čia galima suprasti dviprasmiškai – žiūrėti iš abiejų perspektyvų vienu metu. Ne viename tekste sąmoningai kuriu matymo būdą, kuris savyje gali būti kitoniškas.
Kritikės patirtis bei reakcija į kitų tekstus
– Esate recenzentė. Kokia poezija pačiai patinka?
– Pirmenybę teigiu intelektualiajai poezijai, kuri jungia emocionalumą bei racionalumą. Labai mėgstu G.Kazlauskaitės, Kornelijaus Platelio, Rimo Užgirio poeziją.
– Sulaukėte nemažai recenzijų. Galbūt kas nors įstrigo labiausiai?
– Man patiko, kad visos jos atskleidė skirtingą požiūrį. O šiaip mėgstu argumentuotą kritiką, į kurią stengiuosi atkreipti dėmesį, klausti savęs, gal aš kažką ne taip darau. O gal recenzentas savaip suprato mano knygą?
Patiko G.Kazlauskaitės įžvalga, kad galbūt tai žaidimas pernelyg asmeninėmis asociacijomis. Pagalvojau, kad kartais skaitytoją tikrai vedu į tam tikrą aklavietę <…>. Mėgstu, kai atskleidžiamos ir mano silpnosios vietos.
