Šiuo metu 15min vyksta URBAN˙/ Poetry apdovanojimai, kuriuose galite balsuoti už geriausią 2020-ųjų publikaciją.
Iššūkiai kūrybos pradžioje
Lietuvių poetas Marius Burokas juokauja, jog pradėjo kurti labai seniai – dar praėjusio amžiaus pabaigoje. Visgi tuomet pagrindinė problema buvo mažesnė galimybė kūrinius pristatyti viešai. „Mes turėjome mažiau mechanizmų patekti į spaudą, tad situacija buvo sunki dėl sklaidos. Taip pat santykiai su vyresniais rašytojais irgi klostėsi gana sudėtingai, jie buvo kiek keblesni negu šiais laikais“, – prisimena poetas.
Visgi rašytojas sako, jog jam pasisekė. Tuo metu vyko leidyklos „Vaga“ konkursas, leidęs publikuoti pirmąją knygą. „Nebuvo ta knyga plačiai pastebėta, bet kelių recenzijų sulaukė“, – pasakojo M.Burokas.
Rašytojas Tomas S.Butkus pritaria, jog anksčiau įsitvirtinti literatūros sraute buvo itin sudėtinga. „Nešamas publikacijas atmesdavo, sakydavo, kad tai nėra literatūra. Klausdavo, ar mus reikia išmokyti rimuoti, galbūt pasakyti klasikines eilėdaros formas. Taigi beveik visos durys buvo uždarytos“, – pripažįsta poetas.
T.S.Butkus sako, jog tuomet ir išraiškos galimybių buvo mažiau. „Eilėraštis ir poezija buvo suvokiama tik tekstiniu formatu, o man buvo svarbus ir eilėraščio pateikimas, grafika, skambesys“, – tvirtina rašytojas.
Poetas Vytautas Kaziela kūrybos pradžioje taip pat susidūrė su keliais iššūkiais: „Trukdė tai, kad gyvenau provincijoje. Neturėjau jokių užtarėjų ir brautis į literatūrą turėjau savo jėgomis. Be to, atėjau visai iš kitos srities negu buvo įprasta – nebuvau baigęs lietuvių kalbos ir literatūros mokslų“, – sunkumus vardija rašytojas.
Poetė Laima Kreivytė mano, jog pagrindinis jos iššūkis buvo išdrįsti publikuoti savo kūrinius. „Rašiau sau, niekur nesiųsdavau ir nesiūlydavau savo kūrybos. Ir manau, kad tai nėra gerai, jei jau rašai, geriau tą išspausdinti. Taip gausi pastabų, sužinosi, kaip rašai, galbūt tavo kūrybos net nespausdins. Tad verta pasitikrinti“, – tikina poetė.
Rašoma ne dėl garbės
L.Kreivytės manymu, poetui reikia ne tik atkaklumo, tačiau ir nuolatinio mokymosi. „Svarbu skaityti kuo daugiau geros poezijos ir ne tik lietuvių kalba. Galbūt dėl to netgi specialiai mokytis kalbų“, – siūlo poetė. Dar vienas patarimas – poeziją mokytis atmintinai, kad ji vis skambėtų galvoje. Tai gali padėti sustyguoti aplinką, suteikti tam tikrą ritmą, kitaip pajusti kalbą.
Svarbu skaityti kuo daugiau geros poezijos ir ne tik lietuvių kalba.
R.Kmita pabrėžia, kad rašyti reikia atsakingai. „Publikuoti kūrybą reikšminga tuomet, kai gali prisiimti atsakomybę už teksto kokybę, kai dėl jos nebaisu. Jei žmogus nėra užtikrintas, reikėtų pradėti tekstus rodyti draugams, pažįstamiems ar turimiems autoritetams. Juk pradedantiesiems bet koks pripažinimas yra svarbus.“
Rašytojo nuomone, yra ir kita medalio pusė, kai per daug greitai patikima savomis jėgomis. „Reikia atidžiai save stebėti, vis klausti, ką ir kam aš darau, ar tikrai veikiu tą, be ko negaliu gyventi. Tai neturi tapti tuščiu pripažinimo ir garbės siekiu“, – įspėja R.Kmita.
Šiam požiūriui pritaria ir T.S.Butkus. „Jei yra vidinis poreikis rašyti ir kurti, to negalima niekuo pakeisti. Žmogus privalo tuo užsiimti ir ieškoti būdų. Juk kiekvienai gėlei reikia kur nors prasiskleisti. Svarbu negalvoti, ką čia parašiau, ar gausiu premiją, ar mane pagirs“, – mąsto poetas.
Jei yra vidinis poreikis rašyti ir kurti, to negalima niekuo pakeisti.
Poetas A.Balbierius tikina, jog rašymas yra individualus sportas. Poezija yra ne tik kalba, literatūra, o visas pasaulis su įvairiomis menų rūšimis, gamta. Tad norint rašyti svarbūs visi pasaulio pažinimai. „Dabar atrodo, kad viską lemia kontekstas – kuo jis labiau užčiuopiamas ir platesnis, tuo įdomiau. Gal dabar jaunieji kūrėjai per daug vaikosi išorinio originalumo, efektyvumo. Tas ir krenta į akis“, – savo nuomone dalijasi A.Balbierius.
Jo manymu, poezija yra sudėtingas darbas. Nors pradedantiesiems poetams publikuoti kūrinius tikrai verta, svarbu įsiklausyti, ką apie tekstus mano tiek sava, tiek ir ankstesnioji karta. „Jeigu autorius yra gabus, galbūt kas nors užsikabins už to ir jį paskatins. Juk literatūra šiek tiek yra ir sėkmės reikalas“, – tvirtina poetas.
Rašymo pranašumas – šiandien ar vakar?
Kūrėjai, pradėję kurti skirtingais laikmečiais susidūrė su tam tikrais to meto pranašumais ir sunkumais. Šiuo metu debiutuojantys poetai turi daugiau galimybių kūrybą publikuoti, tačiau šie tekstai gali būti kiek sunkiau matomi viešojoje erdvėje. Kaip dabartinę aplinką mato žymūs Lietuvos poetai?
„Manau, kad dabar nemažai galimybių. Tarkime, jūsų projektas „URBAN˙/ Poetry“, Lietuvos rašytojų sąjungos organizuojami neformalūs skaitymai ir slemai. Liko ir visi tradiciniai kanalai, internetas. Dabar norint būti pastebėtam yra pačių įvairiausių būdų. Visgi kaip ir anksčiau, išleisti knygą tikriausiai yra sudėtinga“, – galvoja M.Burokas.
L.Kreivytė taip pat mano, jog šiuo metu aplinka yra kiek palankesnė, kadangi nestinga būdų poezijos viešinimui. Nors kokybės kartelė ir yra kiek užkelta, ji gali padėti suprasti, ar skelbti kūrybą yra verta, o galbūt dar reikia pasimokyti. „Jei visgi nori paskleisti savo žinią, tą galima daryti ir socialiniuose tinkluose. Iš dalies ši aplinka palankesnė, nors iš kitos pusės, ir sudėtingesnė. Čia itin dideli srautai, didelis informacinis ir tekstinis triukšmas. Paskelbti ką nors lengva, tačiau sulaukti dėmesio yra sunkiau“, – mano poetė.
Tuo metu R.Kmita: „Dabar tikrai yra daugiau galimybių, įvairių platformų. Nors kita vertus, jose tekstai labiau pasimeta. Nėra žmonių, kurie aprėptų, kur ir kas yra publikuojama. Tad išlieka grėsmė likti tarsi uždarame burbule.“
Paskelbti ką nors lengva, tačiau sulaukti dėmesio yra sunkiau.
A.Balbierius kūrybinį debiutavimą šiandieninėje aplinkoje taip pat mato dvejopai. „Gal yra sunkoka. Knygų tiražai maži, kultūrinės spaudos taip pat nėra daug. Didesnio populiarumo sulaukti kaip, tarkime, sovietmečio pabaigoje, yra sunkiau. Nors ir skamba juokingai, tačiau tuomet publikavus kelis kūrinius, tave jau žinojo visa literatūra besidominti Lietuva“, – prisimena A.Balbierius. Kartu poetas pastebi, jog šiuo metu niekas neriboja saviraiškos. Turima absoliuti rašymo laisvė, pasirinkimas kritikos neklausyti arba, atvirkščiai, ją vertinti.
Dviprasmišką situaciją mato ir poetas T.S.Butkus. „Šiais laikais literatūros situacija yra kebli, jos svoris ir įtaka visuomenėje sumenko. Svoris pasislinkęs į vizualinę kultūrą. Jei žiūrėtumėme į istorines asmenybes ir kūrėjus, tai jie telkdavo visuomenę. Tad kur tie dabartiniai autoriai, kurie telktų? Atrodo, jog žmonės užsiėmę savo asmeniniais reikalais“, – sako poetas.
Jo manymu, jaunojo kūrėjo galimybės yra plačios, tačiau kartu jam keliami ir žymiai aukštesni reikalavimai – kūrybos išskirtinumas, brandumas, originalumas. Šiais laikais auditorijos pasiekiamumo priemonės taip pat pasikeitusios – nebepakanka publikacijų ar kelionės į literatūros festivalį, svarbi tampa ir tikslinga komunikacija.
Pirmoji knyga – laukti ar ne?
Veikiausiai apie pirmąją knygą paslapčiomis mąsto daugelis pradedančiųjų rašytojų. Tad kyla klausimas – išleisti ją kuo greičiau, ar visgi leisti ilgesnį laiką subręsti?
V.Kazielos požiūriu, pirmosios knygos nereikėtų tobulinti iki begalybės. „Debiutuokite jauni. Nes tobulumo jūs turėsite siekti visą gyvenimą. Ir dabar iš savo patirties galiu pasakyti, kad jo niekada ir nepasieksite. Tobuli yra tik dievai“, – sako V.Kaziela.
Debiutuokite jauni. Nes tobulumo jūs turėsite siekti visą gyvenimą.
Poetas pabrėžia, jog mėgsta skaityti pirmuosius autorių debiutus, nes atsiveria naujas, nepažįstamas ir nenuspėjamas jauno žmogaus pasaulis. Dažniausiai jis dar neturi gyvenimiškos patirties, todėl matomas kūrėjo vidus, o kartais net tai, ką jis atsineša iš buvusių savo gyvenimų.
T.S.Butkaus žodžiais, rašymas nėra emocijų antplūdis ir jų surašymas į sąsiuvinį ar ant lapo vienu prisėdimu. „Man visuomet patiko domėtis apie tam tikras mokyklas, metodikas, kaip žmonės rašydavo, o vėliau perrašydavo tekstus, juos atrinkdavo ir fermentuodavo“, – pasakoja rašytojas.
Jis taip pat sakė, jog srautas, kurį autoriai tarsi išpila ant popieriaus lapo, turėtų nusistovėti ir susisluoksniuoti. „Po kurio laiko su šia medžiaga, poetine materija galima dirbti. Panašiai buvo parašytos mano abi knygos. „Generuotos kalbos mutacijos“ tekstai rengti ir šlifuoti 10 metų. Pernai išleistos knygos „Ežero žemė“ tekstai buvo palikti brandinimui ir auginimui nuo 1997 metų“, – prisimena poetas.
V.Kaziela pasidalina dar vienu patarimu, jog leisdami tiek pirmąsias, tiek ir kitas knygas autoriai turėtų ieškoti gerų ir reiklių redaktorių. „Kaip galima mažiau ginčykitės su jais, nes jie dažniausiai būna teisūs. Mes negalime būti objektyvūs, o geras redaktorius yra tarsi geras chirurgas“, – pabrėžia poetas.
Apie gero redaktoriaus paieškas ir pagalbą kalba ir M.Burokas. „Vienas iš patarimų tikrai galėtų būti nebijoti ir turėti gerą redaktorių. Nors jaunam kūrėjui rasti tokį žmogų, kuris galėtų atsakingai patarti, pažiūrėti ir padėti knygą pagerinti nėra lengva“, – pripažįsta poetas.
Šiuo metu 15min vyksta URBAN˙/ Poetry apdovanojimai, kuriuose galite balsuoti už geriausią 2020-ųjų publikaciją.
