Pokalbio temą padiktavo dvi knygos: prieš metus pasirodžiusi Norberto Černiausko „1940. Paskutinė Lietuvos vasara“ (išleido leidykla „Aukso žuvys“) ir šįmet Vilniaus knygų mugėje pristatyta Živilės Kropaitės-Basiulės „#fainiausiapasaulymočiutė: anūkė klausia apie karus ir sąžinę“ (išleido BALTO leidybos namai), pasakojanti partizanų ryšininkės, politinės kalinės ir tremtinės Onos Butrimaitės-Laurinienės istoriją.
Kokias paskutines ramias 1940-ųjų vasaros savaites istorikas aprašė knygoje, kuri tapo bestseleriu, ir kokį epizodą iš Živilės močiutės pasakojimo neabejotinai būtų į ją įtraukęs, jei žurnalistės knyga būtų pasirodžiusi anksčiau? Kodėl žmonės iki paskutinės akimirkos netiki, kad bus karas, – nei 1940-aisiais, nei 2022-aisiais? Ar Zarasų kurortas, sparčiai vystęsis tarpukariu, būtų pranokęs kitus poilsiauti kviečiančius miestus, ar Živilės močiutė yra svarsčiusi, kas būtų buvę, jeigu jos, pradinukės, egzaminų nebūtų nutraukusi okupacija?
„Kodėl reikia apie Gedulo ir vilties dieną kalbėti net ir po tiltais? – perklausė Norbertas Černiauskas, išgirdęs ne kartą per pokalbį nuskambėjusį klausimą, kodėl mums reikia vėl ir vėl išgyventi birželį. – Anksčiau sakydavau, kad mūsų istorinės datos negyvos vien dėl jų minėjimo formos ir vietos, reikia atrasti kitas auditorijas, kalbėti su jaunais žmonėmis, pats organizuodavau renginius ir kapinėse, ir prie upės. Bet dabar pastebėjau, kad pagrindinė problema tapo ne auditorija – ne tai, kad reikia pritraukti jaunų žmonių, o pačios temos radikalizavimas. Pastaraisiais metais galime pastebėti, kaip dar gyvus istorijos liudininkus pasičiumpa kokie nors politikieriai, tempia juos į tribūnas ir šias temas išnaudoja savo siauriems tikslams, paverčia juos kažkokiais marginalais. Labai liūdna, nes garbaus amžiaus žmonės ne visada susigaudo, jiems atrodo, jog viskas yra už Lietuvą.“
Į šį pokalbio rengėjų klausimą atsakymo ieškojo ir profesorius Nerijus Šepetys, pažymėjęs, kad 1940-ųjų birželio 15-oji į lietuvių sąmonę įsirėžusi drauge su kaltės jausmu. Tačiau jis įsitikinęs, jog kaltas tas, kuris blogai padaro, o ne tas, kuris nuo to blogio kenčia: „Ne Lenkija 1939-aisiais ir ne Lietuva 1940-aisiais, ne Ukraina dabar prisiprašė, ne tas, kuris užpultas, turi jausti gėdą.“ Ir siūlo verčiau pasvarstyti ne apie gėdą, o apie abejingumą nukentėjusiųjų likimui.
Pokalbį filmavo Deividas Podvolskis.
Apie ką buvo kalbama po Zarasų tiltu
01:21 – Kodėl knygų autoriai pakvietė Gedulo ir vilties dieną susitikti tokioje neįprastoje vietoje?
04:40 – Pagarbos ženklas Ukrainai: Živilė ir Aistė Plaipaitė atliko ukrainietišką partizanų dainą.
09:06 – Kuo mes gyventume, jei dabar būtų 1940-ųjų birželis?
13:22 – Apie karo nuojautą 1940-aisiais ir 2022-aisiais: ar iš tiesų žmonės iki paskutinės akimirkos netiki, kad jis kils?
19:13 – Kuo autoriams svarbūs Zarasai ir kas būtų, jeigu 1940-ųjų birželį okupacija būtų aplenkusi?
21:18 – Ar Živilės ir Norberto karta geriau susikalba su seneliais nei su tėvais?
33:58 – Kodėl reikia minėti Gedulo ir vilties dieną?
36:55 – Mini detektyvas Živilės knygoje – kaip ji bandė išsiaiškinti, kodėl močiutė vis nukreipdavo kalbą apie vieną iš brolių, tarnavusį vokiečių armijos gretose.
43:10 – Ar dabar turėjome garsiau kalbėti apie Rusijos pavojų?
47:40 – Kodėl mes vis turime išgyventi birželį? Profesoriaus Nerijaus Šepečio atsakymas.
53:10 – Paskutinis akcentas: Aistės Plaipaitės atliekama „Partizanų baladė“.
