Tarptautinį dėmesį R.Bregmanas patraukė raginimu pasaulio turtuoliams pagaliau pradėti mokėti mokesčius. Jo nuomone, pasaulis gali būti kitoks – geresnis. R.Bregmano novatoriškos idėjos apie žmonijos prigimtį ir galimybę pasaulį padaryti geresnį sparčiai skinasi kelią visame pasaulyje, keičia žmonių nuostatas ir skatina imtis pokyčių. Perkratyti savo požiūrį kviečia ir ką tik lietuviškai pasirodžiusi R.Bregmano knyga „Žmonijos gerumas“, kurią į lietuvių kalbą vertė Saulė Rygertaitė.
Jei žmonės geri, kodėl pasaulyje tiek kančios?
„Esu idealistas“, – prisipažįsta R.Bregmanas. – „Idealizmo esmė – įsitikinimas, kad pasaulis nėra toks jau savaime suprantamas. Mes suvokiame problemas: vergovė, skurdas, vyrų ir moterų nelygybė. Jeigu tai suvokiame, galime keisti situaciją. Bet kad tai taptų tikrove, reikia pradėti žiūrėti į pasaulį kitomis akimis“.
Knygoje „Žmonijos gerumas“ R.Bregmanas meta drąsų iššūkį ir, remdamasis naujausiomis psichologijos, ekonomikos, biologijos, archeologijos įžvalgomis, teigia, kad žmonės iš prigimties yra geri ir labiau linkę bendradarbiauti nei konkuruoti. Mūsų instinktas pasitikėti vieni kitais yra vienas iš svarbiausių žmonijos evoliucijos veiksnių.
Bet jeigu iš tiesų dauguma žmonių geri, kodėl pasaulyje vis dar tiek daug kančios? Autorius nesiekia visko suniveliuoti, tačiau labai kritiškai žvelgia į istorinius įvykius, didžiąsias idėjas, mokslinius tyrimus, į ypatingų žmonių ypatingas iniciatyvas, darančias pasaulį geresnį. Tuo pat metu jis neužsimerkia prieš skaudžią tikrovę. Knygoje „Žmonijos gerumas“ R.Bregmanas įtraukia į intelektinį nuotykį.
Puspilnė stiklinė?
Ar esame iš prigimties sugedę ir linkę į blogį? O gal mums būdingas įgimtas gėrio troškimas? R.Bregmano išvadą nesunku nuspėti iš provokuojančio knygos pavadinimo, tačiau jis taip įdomiai veda skaitytoją per atsakymo paieškos labirintą, kad knyga prikausto dėmesį nuo pat pirmo puslapio. R.Bregmanas pristato skaitytojams du visiškai skirtingai pasaulį suvokusius filosofus: Thomasą Hobbesą ir Jeaną-Jacques‘ą Rousseau. T.Hobbesas matė stiklinę pustuštę ir tvirtino, kad žmonės iš prigimties blogi, todėl juos suvaldyti ir sukurti tvarką gali tik stiprus lyderis. Tuo metu J.J.Rousseau tikėjo prigimtiniu žmonių gerumu ir manė, kad mus sugadino tai, ką vadiname civilizacija.
Idealistas R.Bregmanas mato puspilnę stiklinę. Jis daro prielaidą, kad žmonės iš prigimties geri. „Jeigu tikėsime, kad dauguma žmonių nėra geri, atitinkamai elgsimės vieni su kitais. Ieškosime vieni kituose blogiausių savybių ir jų rasime. Kokio elgesio tikimės vieni iš kitų, tokio ir sulaukiame. Jeigu kalbėtume apie didžiausius mūsų dienų iššūkius (nuo klimato atšilimo iki mažėjančio tarpusavio pasitikėjimo), nepamirškite, kad visų sprendimų atspirties taškas yra supratimas, kad žmogaus prigimtis kitokia, nei iki šiol aklai tikėjome. Gal pradėkime labiau pasitikėti vieni kitais?“
Viskas aišku, tačiau kaip tai pakeisti?
„Deja, tai ne taip jau lengva“, – pripažįsta R.Bregmanas. – „Filmuose, knygose, naujienų kanaluose – visur, kur pažvelgsi, žmonės vaizduojami kaip egoistai. Pakanka pažiūrėti Nyderlanduose transliuojamas televizijos laidas ir įtikėsi, kad gyveni tarp bepročių. Tačiau juk Nyderlandai – nuostabi šalis, viena pačių geriausių vietų gyventi pasaulyje“.
Jeigu pažvelgtume plačiau, galėtume kaip R.Bregmanas padaryti tokią pačią išvadą, kad su pasauliu viskas gerai. „Dauguma žmonių gyvena kur kas geriau, nei prieš penkiasdešimt ar šimtą metų. Mažiau karų ir mažiau skurdo. Vis dėlto labai gerai suprantu didžiuosius iššūkius žmonijai ir nesu toks išprotėjęs, kad šokinėčiau iš džiaugsmo ir pločiau rankomis, kokiame rojuje gyvename. Bet kodėl negalėtume atsikratyti šaknis įleidusios nepasitikėjimo kultūros? Gal pradėkime labiau pasitikėti vieni kitais ir susitaikykime, kad kartais nuslysime nuo teisingo kelio?“
Ar realybėje tai egzistuoja?
R.Bregmano knygoje gausu pavyzdžių, liudijančių, kad įmanoma gyventi kitaip. Kad ir Rurmonde įsikūrusi mokykla „Agora“, kurioje nėra nei klasių, nei namų darbų, nei pažymių, nei mokomųjų dalykų. Čia vaikai, kilę iš pačios įvairiausios socialinės aplinkos, padedami suaugusiųjų, patys kuria savo mokymosi planus.
Kitas pavyzdys – fondas „Buurtzorg“, kurio vadovas Josas de Blokas vadovavimo klausimus paliko spręsti patiems darbuotojams. Jo šūkis – „Vadovavimas yra nesąmonė. Reikia tiesiog leisti žmonėms dirbti savo darbą“. J.de Blokas suteikė savo darbuotojams pasitikėjimo kreditą ir net penkis kartus buvo išrinktas metų darbdaviu.
Prie valdžios vairo stoja piliečiai
R.Bregmanas ragina pasidairyti po vieną iš Venesuelos savivaldybių, Toresą, kurios meras Julio Chavezas nusprendė valdžios vairą užleisti miesto gyventojams. „Sisteminė revoliucija prasidėjo nuo šimtų vienas kitą keitusių susirinkimų, į kuriuos buvo kviečiami visi Toreso gyventojai“, – rašo Bregmanas. – „Susirinkimuose buvo ne tik diskutuojama, bet ir priimami sprendimai. Gyventojai galėjo savo nuožiūra paskirstyti visus 100 procentų savivaldybės investicinio biudžeto, iš viso apie 7 milijonus dolerių“.
Ir tai suveikė. Tyrimas parodė, kad korupcijos ir protekcionizmo mastai akivaizdžiai sumažėjo. „Gyventojai niekada anksčiau nebuvo taip įsitraukę į politiką. Pridygo nesuskaičiuojama daugybė namų ir mokyklų, buvo tiesiami nauji keliai, o rajonai gražėjo su kiekviena diena“.
R.Bregmanas siūlo nebijoti pradėti pilietinės demokratijos eksperimentą. „Tai įmanoma, nors gyvename įtemptais laikais. Prieš penkerius metų jautėsi idėjų stygius, bet dabar jau drąsiai diskutuojame apie tokias esmines problemas kaip klimato pokyčiai ir turtuolių mokesčių slėpimas. Žinoma, tie, kurių rankose visa valdžia, norėtų, kad ir toliau vešėtų tarpusavio nepasitikėjimas. Tada atrodo, kad valdovai mums reikalingi tvarkai palaikyti. Bet kas, jeigu įmanoma gyventi visiškai kitaip?“