Kaip primatų elgesio tyrinėtojas Fransas de Waalas rašo knygoje „Paskutinis Mamos apkabinimas“ (vertė Rasa Dirgėlė, leidykla „Kitos knygos“), „emocijų yra visoje gyvūnų karalystėje – nuo žuvų ir paukščių iki vabzdžių ir net tokių protingų moliuskų kaip aštuonkojai“. Pasitelkdamas jautrias, įkvepiančias istorijas ir humorą de Waalas keičia įsisenėjusį supratimą, kad neva daugybę emocijų patiria vien tik žmonės, o kiti gyvūnai – ne. Autorius rašo lengvu pagaviu stiliumi.
Gilūs jausmai
Gyvūnų emocijas perprasti sunku, todėl mokslininkai ilgą laiką ir į jų išraiškas žiūrėjo skeptiškai. Buvo įprasta teigti, esą gyvūnai turi tik instinktus. Olandų etologas ir zoologas Fransas de Waalas, keturis dešimtmečius tyrinėjęs gyvūnų elgesį, atskleidžia, kad visoms primatų rūšims būdingos panašios emocijos, – ir žmogus čia niekuo ne išskirtinis.
Knygos pavadinimo herojė Mama buvo Burgerso zoologijos sodo Nyderlanduose šimpanzių kolonijos matriarchė. Nuo jos istorijos pradedama knyga. Mama buvo gudri derybininkė, dariusi didžiulę įtaką kitoms savo grupės šimpanzėms, ji buvo asmenybė, kuriai de Waalas jautė didžiulę pagarbą ir meilę.
Jaudinančiame epizode aprašoma, kaip pas sergančią Mamą atsisveikinti ateina 40 metų ją pažinojęs mokslininkas Janas van Hooffas. Senutė šimpanzė staiga atsisėda, nusišypso, jį apkabina ir su begaliniu švelnumu ima glostyti jam galvą. Dėl šimpanzių stiprios jėgos ir kartais nenuspėjamo elgesio, paprastai žmonėms yra gana pavojinga tokiu būdu prie jų artintis. Šis susidūrimas buvo reta išimtis, įvykusi dėl susilpnėjusios ilgaamžės Mamos sveikatos.
Šios jaudinančios scenos vaizdo įrašas tapo interneto sensacija.
Paneigia žmogaus išskirtinumą
Mama įkūnija F.de Waalo platesnį argumentą, kad žmogus gamtoje – visai nėra išskirtinė būtybė – neva vienintelė su emocijų pasauliu. Anaiptol. Mažas šimpanziukas lyg tarp kitko nešasi žiurkės lavoną ir, pamatęs užmigusią savo gentainę, atsargiai uždeda ant jos. Pabudusi šios išdaigos auka reaguoja su pasibjaurėjimu, „garsiai rėkdama ir žiauriai kratydamasi, kad tik greičiau ta bjaurybė nukristų“. Laukiniai gyvūnai, kaip kojotai ir krabai, ir mūsų kompanionai šunys ir katės, pešasi vieni su kitais, o laimėjus švenčia: „pasididžiavimo jausmas turi gilų evoliucinį paveldą“.
„Emocijos yra nuolatinės ir artimos mūsų sąmonės kompanionės, bet de Waalas geba stebinti beveik kiekviename puslapyje,“ rašoma „The New York Times“ knygos apžvalgoje. Knygoje gausu stebinančių faktų iš žmonių ir kitų gyvūnų gyvenimo. Žmonėms, prisipumpavusiems botokso, sunkiau susidraugauti, nes jų sustingę, mažiau emocijų reiškiantys veidai kitiems sukelia jausmą, kad juos atstumia. Paukščiai ir katės vien stebėdami žmogaus judesius gali atskirti, ar tai vyras ar moteris.
Politikai kaip beždžionės
F.de Waalas šmaikščiai konstatuoja, kad XXI a. politikų ar sportininkų, demonstruojančių savo galią prieš oponentus ar pergalę varžybose, judesiai beveik niekuo nesiskiria nuo primatų. Autorius pateikia ne vieną pavyzdį, kaip šiuolaikiniai politikai „atkartoja“ gyvūnus – žmonių ir kitų gyvūnų elgesys kai kuriose situacijose, apėmus toms pačioms emocijoms, tiesiog yra identiškas.
Kūrybiškai panaudoti aplinką – primatams būdingos politikos dalis. 2017 metais Seanas Spiceris, tuometis Baltųjų rūmų spaudos sekretorius, buvo pastebėtas besislepiantis krūmuose, kad išvengtų reporterių klausimų. Aukštas FTB pareigūnas Jamesas Comey tikslingai vilki mėlyną kostiumą, kad per spaudos konferencijas ar audiencijas pas prezidentą stovėdamas kambario gale greta mėlynų užuolaidų per daug neišsiskirtų.
Yra ryšys tarp gerai vertinamų pasirodymų debatuose ir kandidatų ūgio – aukštesniems kandidatams paprastai sekasi lengviau. Tad nesunku suprasti, kodėl žemesni lyderiai atsineša dėžes, ant kurių stovi grupinėse fotografijose. Lankydamasis vienoje gamykloje buvęs Prancūzijos prezidentas Nicolas Sarkozy atsivežė autobusą už save žemesnių žmonių, kad stovėdamas tarp jų fotografijose geriau atrodytų.
Knygoje pateiktų pavyzdžių sąrašas drastiškai pailgėjo po paskutinių Jungtinių Valstijų prezidento rinkimų 2016 metais, kuriuose dalyvavo Donaldas Trumpas. Po paskutinių Jungtinių Valstijų prezidento rinkimų 2016 metais, kuriuose dalyvavo Donaldas Trumpas, F.de Waalas pririnko įdomių žmonių elgesio pavyzdžių, artimų gyvūnų elgesiui. Per rinkiminius debatus D.Trumpas konkurentus pribaigdavo šiurkščiais pasisakymais iškeldamas save aukščiau už juos, kalbėdamas žemesniu balsu ir įžeidinėdamas menkinančiomis pravardėmis. Jis vaikštinėjo pasipūtęs kaip steroidų paveikta šimpanzė ir šiuos rinkimus pavertė hipervyriškos kūno kalbos varžytuvėmis. To meto politinės problemos liko antrame plane – prezidentas iš gamtos kopijuoja tipiško alfa patino elgesį!
