„Žudiko beždžionė“ – viena iš švedų rašytojo ir dailininko Jakobo Wegeliuso sukurtų serijos apie beždžionę Salę Džouns knygų. Beprotiško populiarumo Švedijoje sulaukęs nuotykinis detektyvas 2014 m. buvo įvertintas Augusto premija kaip geriausia Metų knyga vaikams, pelnė daugybę kitų literatūrinių apdovanojimų. 2020 m. už kūrybą autoriui įteikta prestižinė Astridos Lindgren premija.
Knygą iš švedų kalbos išvertė Raimonda Jonkutė Sandberg.
Jakob Wegelius „Žudiko beždžionė“
Kviečiame skaityti knygos ištrauką.
Aš, Šefas ir „Hadsono karalienė“
Jums, kurie manęs nepažįstate, visų pirma turiu pasisakyti, kad nesu žmogus. Aš – žmogbeždžionė. Iš mokslininkų sužinojau, kad mane priskiria rūšiai, vadinamai Gorilla graueri. Daugiausia mano gentainių gyvena Afrikoje, giliai džiunglėse, apaugusiose Kongo upės krantus. Greičiausiai ir aš pati esu iš ten kilusi. Kaip pakliuvau pas žmones, nežinau. Galimas daiktas, niekada ir nesužinosiu. Turbūt buvau labai maža, kai tai atsitiko. Gal medžiotojai, o gal čiabuviai mane pagavo, o paskui pardavė. Mano pirmas prisiminimas – sėdžiu ant šaltų akmeninių grindų, prirakinta grandine už kaklo. Tai galėjo būti Stambulo mieste, bet nesu tikra. Nuo to laiko gyvenu žmonių pasaulyje. Išmokau suprasti jūsų, žmonių, galvoseną ir kalbą. Išmokau skaityti ir rašyti. Išmokau vogti ir sukčiauti. Išmokau, kas yra godumas. Ir kas – žiaurumas. Priklausiau daugybei šeimininkų, iš kurių veik visus norėčiau pamiršti. Nežinau, kuris iš jų mane pavadino šiuo vardu ir kodėl. Šiaip ar taip, mano vardas – Salė Džouns.
Jums, kurie manęs nepažįstate, visų pirma turiu pasisakyti, kad nesu žmogus. Aš – žmogbeždžionė.
\\\
Daug kas galvoja, kad dabar mano šeimininkas yra Šefas, tačiau Šefas ne iš tų, kurie trokšta būti savininkais. Mudu su juo kompanjonai. Ir draugai. Tikrasis Šefo vardas yra Henris Koskela. Pirmą kartą mudu susidūrėme prieš daugelį metų, kai plaukiau zuikiu krovininiame garlaivyje „Otago“. Įgula mane aptiko, o kapitonas įsakė išmesti į jūrą. Tada įsikišo laivo vyriausiasis mašinistas ir išgelbėjo mane. Tai ir buvo Šefas. Po poros metų netikėtai ir vėl susitikome. Šįkart Singapūro uosto kvartaluose. Sunkiai sirgdama stovėjau prirakinta šalia pigaus baro. Atpažinęs Šefas nupirko mane iš baro savininko. Paskui parsivedė į laivą, kuriame tuomet dirbo, pamaitino, davė vaistų. Taip jis antrą kartą išgelbėjo man gyvybę. Kai pamažu pasveikau, man leido padėti Šefui ir šiaip atlikti visokius smulkius darbelius mašinų skyriuje. Darbas man buvo prie širdies, o Šefo dėka jį gerai išmokau. Visko, ką žinau apie jūrininkystę ir laivų variklius, mane išmokė jis. Nuo to laiko mudu laikomės draugėj. Šefas ir aš. Iš Pietryčių Azijos pamažu nusigavome iki Amerikos. Niujorke įsitaisėme nuosavą krovininį laivelį „Hadsono karalienė“ ir su juo paskui plaukiojome Amerikos, Afrikos ir Europos pakrantėmis. Buvome patys sau šeimininkai ir užsidirbdavome pakankamai, kad galėtume išlaikyti laivą. Tai buvo geras gyvenimas. Geresnio ir nesugalvosi. Tikiuosi, kad jis ir vėl sugrįš.
Atpažinęs Šefas nupirko mane iš baro savininko.
\\\
Jau beveik ketveri metai, kai viskas pasikeitė. Kai prasidėjo mano ir Šefo nelaimės. Visą tą vasarą buriavome po Britanijos farvaterius. Atėjus rudeniui nutarėme traukti į šiltesnius vandenis, kad nereikėtų kęsti žiemos audrų Šiaurės jūroje. Londone gavome konservų krovinį, kurį reikėjo nugabenti į Azorus, salyną Atlanto vidury. Pradžioje kelionė sekėsi gerai. Oras pasitaikė gražus, pūtė švelnūs vėjai. Tik staiga vieną ankstyvą rytą sėkmė nuo mūsų nusisuko. Mes susidūrėme su banginiu. Banginiui nieko blogo nenutiko, bet „Hadsono karalienė“ taip nukentėjo, kad net šturvalas sulinko. Kol mudu stengėmės pašalinti gedimą, oras staiga pasikeitė ir įsisiautėjo audra. „Hadsono karalienė“ dreifavo kaip popierinis laivelis. Be audros inkaro būtume prapuolę. Tik aprimus vėjui pavyko paleisti avarinį valdymą. Nusistatėme kursą į Portugalijos sausumą, Lisaboną pasirinkę avariniu uostu. Iškrovus krovinį, „Hadsono karalienę“ teko nustumti į sausąjį doką taisyti šturvalo. Remontas truko dvi savaites ir atsiėjo mums visas santaupas. Šefas varstė visų uosto laivybos bendrovių duris, stengdamasis sumedžioti „Hadsono karalienei“ naują krovinį, tačiau nieko nelaimėjo.
Tikėdamiesi geresnių laikų, palei krantines jau ir taip sūpavosi guotai smulkių krovininių laivų tuščiais triumais. Slinko savaitės. Užstrigti sausumoje šiaip jau menka pramoga, nebent užstrigtum tokiame uoste kaip Lisabona. Šeštadieniais mudu važinėdavome po miestą tramvajumi. Tokių dailių tramvajų kaip Lisabonoje nerasi visame pasaulyje, net pačiame San Fransiske! Mūsų vieta krantinėje buvo ties Alfamos kvartalu. Alfama – neturtingas rajonas, dienomis miegūstas, o naktimis knibždantis pavojų. Žmonių ten gyvena visokio plauko. Niekas nė nemirkteli, išvydęs Siamo dvynius, San Pedro gatvėje pardavinėjančius batų raištelius. Arba susidūręs su Velnio šokėjais iš Pipirų Kranto, besiburiančiais tamsiose tarpuvartėse, dylančioje mėnesienoje. Alfamoje niekas nesistebi net išvydęs gorilą su darbiniu kombinezonu. Ir tai gerai. Vakarais dažniausiai sukdavome į užeigą, kuri vadinasi „Pelikano“. Kuris tik jūrininkas beaplankytų Lisaboną, būtinai užeina čionai. Užeiga yra Salvadoro gatvėje, ankštame niauriame skersgatvyje, kurį retai pasiekia saulės spinduliai. Jo savininkas – senjoras Baptista. Anksčiau jis dirbo virėju laivybos bendrovės „Transbrazil“ laivuose, todėl visus besisvečiuojančius jūrininkus prieš valgį visada pavaišina stiklu aguardente. Aguardente – tai kažkokia degtinė. Man jis visada patiekia stiklinę pieno. Vakarai „Pelikane“ kelia daug gerų prisiminimų. Tačiau kelia ir vieną blogą. Tai todėl, kad „Pelikane“ mudu susipažinome su Alfonsu Moro.
Alfamoje niekas nesistebi net išvydęs gorilą su darbiniu kombinezonu.
Iš švedų kalbos vertė Raimonda Jonkutė
Išleido leidykla „Aukso žuvys“
