Kaip tvirtina doc. D. Castiglione, „problema glūdi šios dimensijos platybėje, nes ji tokia akivaizdi, kad laikoma tiesiog savaime suprantamu dalyku“.
Terminas „vaizdinys“ (angl. image) literatūros kritikoje vartojamas dažnai, tačiau pati sąvoka nėra iš esmės ištyrinėta. Mokslininkai ir kritikai dažnai vengia su šiuo terminu siejamo abstraktumo. Vis dėlto, filologo teigimu, atgimus kognityviniams mokslams, ypač kognityvinei poetikai ir bendrajai kognityvinei lingvistikai, atėjo laikas iš naujo įvertinti ir labiau įsigilinti į sudėtingą literatūrinių vaizdinių pasaulį.
Literatūrinių vaizdinių dekodavimu pagrįstas modelis
„Neturime metodo, leidžiančio nustatyti, kaip tekstuose yra modeliuojami jų sukeliami vaizdiniai“, – pripažįsta doc. D. Castiglione. Jau kelerius metus jis kuria išskirtinį modelį, skirtą šiam poreikiui atliepti: remdamasis literatūros kritikos pavyzdžiais, kuriuose aiškiai vartojamas terminas „vaizdinys“, jis sukūrė duomenų bazę, šiuo metu apimančią beveik šimtą įvairių atvejų. Tai mokslinės indukcijos procesas – duomenys renkami ir apibendrinami siekiant išnarplioti painų literatūrinių vaizdinių tinklą.
Apskritai tokių literatūrinių vaizdinių aprašymai pasižymi specifinėmis savybėmis ir dažnai apima juos pagyvinančias metaforas. Pavyzdžiui, Ezros Poundo dvieilyje „Metro stotyje“ (1913 m.) veidai prilyginami vainiklapiams, taip sukuriant paveikų tiesioginį efektą:
Tie šmėkšantys veidai minios,
Vainiklapiai tamsios šakos šlapios.
(Vertė Andrius Patiomkinas)
„Metaforos skatina žmogaus sąmonę formuoti vaizdinius, – teigia doc. D. Castiglione, – tačiau jos nėra tam privaloma sąlyga.“ Todėl kyla abejonių dėl istoriškai susiformavusio polinkio tapatinti mentalinius vaizdinius ir metaforas. Tyrėjas siekia pakeisti šią paradigmą, ragindamas kitus mokslininkus pripažinti dalinę vaizdinių autonomiją – nepriklausomybę nuo metaforų. Šis skirtumas, jo manymu, yra labai svarbus, norint visapusiškai suprasti tekstinį kraštovaizdį.
Metaforos sustiprina vaizdinius, bet, anot Vilniaus universiteto docento, vaizdiniai gali rastis ir be jų. Pavyzdžiui, vienas kritikas kaip literatūrinį vaizdinį įvardijo šį gan tiesmuką aprašymą Eavan Boland eilėraštyje „Badmečio kelias“ (1975 m.):
...šį antradienį mačiau kaulus
pro savo vagono langą
„Tai visiškai pažodiškai suprantamas tekstas, tačiau kritikas jį suvokė kaip vaizdinį. Tikriausiai taip yra dėl „mačiau“ – suvokimo veiksmažodžio, raginančio skaitytoją į aprašomus dalykus pažvelgti pasakotojo akimis, taip pat dėl bendrinio daiktavardžio „kaulus“, nors čia ir nėra jokios metaforos.
Apibendrinant – metaforos atlieka svarbų vaidmenį, tačiau vaizdiniai gali egzistuoti nepriklausomai nuo metaforinių elementų – tą rodo tokie tiesioginiai aprašymai kaip šis Boland kūrybos pavyzdys.“
Kurdamas duomenų bazę, doc. D. Castiglione išskyrė bendras literatūrinių vaizdinių savybes.
Jis pažymi: „Tokiems vaizdiniams dažnai būdingos specifinės savybės: spalvą žymintys būdvardžiai, bendriniai daiktavardžiai, veiksmo veiksmažodžiai ir deiktiniai žodžiai – kalbos priemonės, nurodančios konkretų laiką, vietą ar asmenį tam tikrame kontekste (žodžiai „rytoj“, „ten“ ir t. t.). Pavyzdžiui, sakinyje „šis veidas šypsosi“ žodis „šis“ yra nuoroda į čia ir dabar, į kažką, kas kalbėtojui yra artima tiek erdviniu, tiek laiko požiūriu. „Veidas“ yra bendrinis daiktavardis, „šypsosi“ – elgesį žymintis veiksmažodis, o jo tęstinė forma (angl. smiling) rodo, kad procesas vyksta tam tikrą laiką – taip imituojamas realus suvokimas.
„Tai daugybė veiksnių, kurie, sujungti į vieną visumą, sukuria tai, ką vadinu prototipiniu žodiniu vaizdiniu“, – teigia mokslininkas. Šie vaizdiniai, dažnai gausūs metaforų, tarnauja kaip realaus suvokimo simuliacija, skaitytojų sąmonėje sužadinanti ryškius pojūčius.
Praktinis pritaikymas kuriant įtaigius tekstus
Pereidamas nuo teorijos prie jos taikymo, filologas pasiūlo apčiuopiamą atspirties tašką – Roberto Becerros sukurtą ir tvarkomą duomenų bazę, pasiekiamą adresu ideas-block.com.
Ateityje doc. D. Castiglione svarsto apie galimybę bendradarbiauti su informacinių technologijų specialistais ir sukurti algoritmą, leidžiantį numatyti ir surasti ryškiausias tekstų dalis. Tai, anot jo, galėtų iš esmės pakeisti žurnalistų, rašytojų ir komunikacijos specialistų taikomus naratyvų kūrimo būdus.
„Jei norite, kad skaitytojas sutelktų dėmesį į tam tikrą teksto dalį, naudinga turėti kontrolinį sąrašą ir juo vadovautis“, – pataria mokslininkas. Sąraše – tokie veiksniai kaip teksto vieta, metaforos ir deiktiniai žodžiai, didinantys sužadinto vaizdinio įsimenamumą.
„Egzistuoja ir kiti parametrai: taip pat svarbu, ar subjektas atlieka veiksmą. Tai suteikia vaizdiniui daugiau stiprumo ir dinamiškumo“, – įtaigaus rašymo niuansus paaiškina doc. D. Castiglione. Jis pabrėžia, kad svarbu rašyti glaustais ir paprastais sakiniais – kurti mažesnius informacijos vienetus, kurie yra lengviau apdorojami. Jeigu į asmenį kreipiamasi tiesiogiai, įtraukiamos su pasaulio suvokimu susijusios sąvokos, pavyzdžiui, veiksmažodis „matyti“, naratyvas išryškėja dar labiau.
„Žinoma, esama ir kitų strategijų, tarkime, paralelizmas, – priduria jis. Tai tos pačios sintaksinės struktūros pakartojimas du ar daugiau kartų, taip sustiprinant jos įsimenamumą. – Pavyzdžiui, sakinyje „Pažvelkite į šį namą, pažvelkite į šią gražią vietą“ pasikartojanti struktūra daro mums tam tikrą poveikį. Psichologijoje tai vadinama „grunto efektu“ (angl. priming effect), kai vienas stimulas paveikia mūsų reakciją į kitą stimulą, kuris savo forma ar reikšme yra susijęs su pirmuoju.“
Tačiau doc. D. Castiglione įspėja, kad nereikėtų piktnaudžiauti paralelizmais ar kitomis strategijomis: „Siekiant veiksmingai perduoti esminę idėją, svarbiausia pasiekti subtilią pusiausvyrą tarp pirmą ir antrą kartą minimų elementų. Jei šios priemonės bus vartojamos pernelyg dažnai, jos gali netekti norimo poveikio – dėl pertekliaus prarasime dalį informacijos. Taigi rašant įtaigų tekstą reikėtų nuspręsti, ką iškelti į pirmąjį planą, o ką palikti antrajame, kad būtų tiksliai perduota pagrindinė mintis.“
Dar vienas klausimas – optimali žodinio vaizdinio apimtis. „Surinktų 94 vaizdinių analizė parodė, kad juos vidutiniškai sudaro 13 žodžių“, – pasakoja mokslininkas. Vienas tokių pavyzdžių būtų Davido H. Lawrence'o romano „Ledi Čaterli meilužis“ eilutė „Vėjo gūsiai atnešdavo neįprastai ryškius saulės blyksnius“ (vert. Nijolė Regina Chijenienė) (7 žodžiai). Tai, pašnekovo teigimu, atitinka darbinės atminties pajėgumą – vadinasi, tokius vaizdinius patogu įsiminti. Tad kyla iššūkis, kaip ribotu žodžių skaičiumi perteikti prasmių gausią informaciją ir išlaikyti subtilią pusiausvyrą, kad tekstas būtų ir glaustas, ir sklandus.
Priešakyje – literatūrinio suvokimo tyrimas
Tyrimui įgaunant pagreitį, Vilniaus universiteto mokslininkas jau svarsto apie kitą etapą, kuriame bus atliekama ir apklausa. Perskaitę pateiktus tekstus, dalyviai užpildys klausimyną, kuris leis moksliškai įvertinti, kiek realus respondentų suvokimas atitinka jo paties iš anksto nustatytus prototipinius vaizdinius. Galutinis tikslas – sukurti prognozavimo potencialą turintį modelį. Tai būtų sudėtingas, tačiau perspektyvus žingsnis kognityvinės stilistikos ir teksto suvokimo tyrimų srityje.
Šioje srityje, kurioje dažnai dvejojama dėl neapibrėžtumo ir mokslinių paradigmų, doc. D. Castiglione yra pasiryžęs atlikti sisteminius ir tarpdisciplininius tyrimus, kurie galėtų atskleisti įvairius literatūrinių vaizdinių ypatumus ir padėtų geriau suprasti naratyvus, formuojančius mūsų kognityvines patirtis.
