Vilniaus knygų mugės naujienas sekite ir tinkle „Facebook“. Spauskite čia.
Televizijos laidų vedėjas pasakojo, kad „jei kasryt iki 11 val. internete neperskaito pasaulinių laikraščių, jaučiasi nenusiprausęs ir kavos neišgėręs“. Jis teigė skaitantis ne viską, pirmiausiai – antraštę ir vieną kitą sakinį, o „jei nešildo“, verčiantis toliau. Taip per pusvalandį galima įveikti penkis šešis leidinius – amerikietiškus, angliškus, vokiškus, japoniškus, šiek tiek kiniškų, kurie dar tebesantys sovietiniai, Singapūro, kurie padeda perprasti, kuo kvėpuoja pasaulis.
Kone kasmet po naują knygą, o šiemet – net dvi (minėtą ir dar vieną, skirtą vaikams, – „Keturi žiemos vėjai“) išleidžiantis A.Čekuolis prisiminė dar rašydamas girdėjęs klausimą, kaip jaučiasi autorius, pristatydamas savo darbus. „Manote, šokinėjau iš džiaugsmo? Nemiegojau visą naktį ir jaučiausi lyg atsidūręs ant bedugnės krašto. Nes nežinau, kaip dabar bus“, – atviravo jis.
Algimantas Čekuolis: „Norėčiau, kad ne tik atpažintų iš akių, bet dvi panikės apsisuktų ir kibtų į ranką.“
Tačiau energijos tiek, kad daug kas gali pavydėti, turintis A.Čekuolis vis viena galvoja apie naują knygą. „Privalau kitai mugei parašyti. Kodėl privalau? Žmonės įprato.“
Žurnalistas prisipažino dabar galvojantis apie autobiografiją – „be jokių paslėpimų ir nutylėjimų, išskyrus vieną sferą – jokių moterų, nes iš tų moterų daug kas gyvos“.
„81 metų, trijų mėnesių ir 10 dienų“ sulaukęs A.Čekuolis neįsivaizduoja, kiek jam liko, – tiek fiziškai, tiek dvasiškai, mat „bet kada gali būti užtemimas“. Sustoti jam neleidžia geležinė taisyklė: per dieną parašyti tris puslapius, kitą dieną du iš jų ištrinti ir parašyti tris naujus.
Rašytojas pašmaikštavo ir apie gyvenimą greta dviejų universiteto fakultetų bei studentų bendrabučių: „Norėčiau, kad ne tik atpažintų iš akių, bet dvi panikės apsisuktų ir kibtų į ranką.“
Atskleidžia slaptųjų karių paslaptis
Knygą „Mūsų slaptieji ir dramblys bute“, kuriai medžiagą autorius rinko pastaruosius trejetą metų ir kurią vadina enciklopedine publicistika, sudaro dvi dalys. Pirmojoje A.Čekuolis praskleidžia karo Afganistane paslapties uždangą ir leidžia pažvelgti į slaptųjų kariuomenės dalinių darbą šios šalies pietuose, kur jis lankėsi pas Lietuvos, Amerikos ir Didžiosios Britanijos karius.
 |
| Knygos „Mūsų slaptieji ir dramblys bute“ viršelis |
Žurnalistas šioje šalyje viešėjo penkis kartus. „Su britais buvo lengviau. Lietuviai nenorėjo imti į veiksmų zoną – dar užmuš Čekuolį, kaip paskui atsiskaitysime", – ironizavo jis.
Atkirsdamas skeptikams, kurie nuolat klausinėja, ką mes pametėme Afganistane ir ką ten darome, žurnalistas teigė, jog „labiausiai rėkauja, kas ten nebuvo arba negalvoja“. „Visi mato tik karo veiksmus. Šitie šaunūs vyrai rizikuoja savo galva jau septynerius metus. Karo labiausiai nekenčia karininkai ir karo žurnalistai, kuriems save truputį priskiriu. Labiausiai norėtume, kad karo nebūtų – nei Afganistane, nei Malyje", – kalbėjo jis.
Karą A.Čekuolis stengiasi aprašyti nešališkai, nesiimdamas vertinti, ginti ar smerkti. Pateikti faktai, įvykiai ir pokalbiai išties buvę, o tikrovės neatitinka tik kariūnų vardai ir pavardės, kurios pakeistos saugumo sumetimais.
Autorių renginyje kalbinusi televizijos laidų vedėja Palmira Galkontaitė, pati buvusi Afganistane, prisipažino, kad 9-ojo dešimtmečio karas su sovietais ją palietė asmeniškai, nes į mūšio lauką buvo įmesti jos bendramoksliai ir draugai. „Skirtingai nei dabartinių karių artimieji, anais laikas seserys, draugės ir mylimosios, nežinojo, kur pradingdavo jų broliai. Kad vykdoma tarptautinė operacija, sužinojome, kai namo ėmė grįžti pirmieji cinkuoti karstai – „Gruz 200“ (rus. „Krovinys 200“).
Apie jaunimo nedarbą: nemato problemos dydžio
Komentuodamas knygos pavadinimą, A.Čekuolis pažymėjo, kad „jei jis bus aiškus, pavyzdžiui, „Kelias pirmyn“ ar „Pirmyn į socializmą“, velniams jos reikia, nes knygos pavadinime turi būti paslaptis".
Pavadinime paminėtas „dramblys bute“, pasak A.Čekuolio, reiškia jaunimo nedarbo problemą – oraus darbo, kurį dirbdamas gali pragyventi, vesti, turėti porą, susilaukti vaikų, įsigyti butą. Norėdamas patvirtinti problemos aktualumą autorius bakstelėjo į porą jaunuolių auditorijoje, klausdamas, ar jie turi darbą. Abu papurtė galvas.
Algimantas Čekuolis: „Su britais buvo lengviau. Lietuviai nenorėjo imti į veiksmų zoną – dar užmuš Čekuolį, kaip paskui atsiskaitysime.“
Rašytojas priminė anekdotą apie tamsiame bute stovintį dramblį. Pačiupinėjęs jo koją, šeimininkas nusprendžia, kad čia tikriausiai kolona. Pačiupinėjęs pilvą išgirsta kliuksėjimą, o aptikęs uodegą galvoja, kad tai yra šepetys. „Žmogus nemato problemos dydžio. Tai yra problema be išeities. Dramblys bute negali gyventi, tik prikakos. Jo neišvesi ir per balkoną neišmesi, galima tik užmušti ir supjaustyti į gabalus“, – aiškino A.Čekuolis.
Antroje dalyje nagrinėjamos 40 problemiškų visuomenės aktualijų: finansų karštinė, jaunimo nedarbas, vyno ir alaus istorija. Šie enciklopedinės publicistikos straipsniai skirti pasauliu susirūpinusiems žmonėms.
P.Galkontaitės žodžiais, ši knygos dalis gali būti paranki valstybės vyrams, sprendžiantiems opiausias problemas. „Keli sakė, kad naudojasi, – pripažino autorius. – Vienas ministras pirmininkas sakė: gražiai aprašei, kaip iš krizės išėjo Kanada: sumažino algas perpus. Pirmiausiai susimažino premjeras, kiti nesipriešino. Tada sumažino etatus. Jam labai patiko: „Mes darysime tą patį.“ Gerai, įteikiau dar papildomos medžiagos ir laukiu, kada prasidės. Prasidėjo – nuo žemutinių grandžių. Iš reformos nieko neišėjo, reikia turėti sąžinę."
Paklaustas, kas turėtų skaityti jo knygą, A.Čekuolis paminėjo elitą, bet jis esą neskaitys. O ne elitui labiau rūpi per televiziją pažiūrėti „kojų mėtymą“. O paprašytas patikslinti, kas yra elitas, jis patikino, kad „visi yra žmonės daugmaž elitiniai, lyginant su beždžionėmis“.
„Mūsų slaptieji ir dramblys bute“ – penktoji žurnalistikos veterano, šioje srityje besidarbuojančio daugiau nei 60 metų, knyga, kurią išleido leidykla „Alma littera“.
