Žurnalisto D.Pancerovo liudijimai iš Ukrainos: karas užliejo kasdienybę

2022-ųjų kovą, Rusijos armijai puolant Kyjivą, žurnalistas Dovydas Pancerovas po šešerių metų pertraukos vėl iškeliauja į kariaujančią Ukrainą. Atsitiktinė pažintis su lietuviais, gelbėjančiais apsuptuose miestuose įstrigusius civilius, atveda jį ir „Laisvės TV“ komandą į Kyjivo srityje esančią sanatoriją, dabar paverstą pabėgėlių prieglauda. Čia, kaukiant oro pavojaus sirenoms ir tolumoje griaudint artilerijai, žurnalistai fiksuoja nuo karo bėgančių ukrainiečių ir jiems talkinančių lietuvių kasdienybę.
Knygos viršelis ir jos autorius – D.Pancerovas.
Knygos viršelis ir jos autorius – D.Pancerovas. / Luko Balandžio nuotr.

Šis bestselerio „Kiborgų žemė“ leidimas papildytas trečia dalimi, kurioje D. Pancerovas pasakoja apie 2022-aisiais Rusijos pradėtą karą ir atskleidžia televizinės dokumentikos filmo „Kyjivo trasa“ užkulisius.

Dovydas Pancerovas (g. 1987) – tiriantis žurnalistas ir knygų autorius, rašantis apie Lietuvos politikos užkulisius, korupciją, Rusijos bandymus daryti įtaką Lietuvai. 2014–2016 m. jis rengė reportažus iš revoliucijos ir karo krečiamos Ukrainos. 2022 m. pavasarį vėl nuvyko į Ukrainą ir kartu su „Laisvės TV“ sukūrė televizinės dokumentikos pasakojimą „Kyjivo trasa“.

Už savo veiklą yra pelnęs nacionalinių ir tarptautinių apdovanojimų, tarp jų Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino medalį (2018), Peterio Greste’o apdovanojimą už nuopelnus žodžio laisvei (2017), „Future Story Award“ prizus (2022), Romo Sakadolskio premiją (2021) ir kt.

Dovydas Pancerovas. Kiborgų žemė
Dovydas Pancerovas. Kiborgų žemė

Knygos ištrauka:

***

Karas užliejo kasdienybę. Brendame per savaitės įvykius nelyginant pro potvynio paskandintus namus: sienos pažįstamos, bet šalta ir nesaugu. Su nerimu skaitydami naujienas bandome suvokti, kiek raudonų linijų vis dar mus saugo.

Nėra nė dienos, kad negalvočiau apie kelionę į Ukrainą. Kartais galvoju, kad važiuoti privalau, tai mano pareiga. Bet po akimirkos ta mintis atrodo narciziška: ar tikrai privalau? Ir kodėl tai – mano pareiga? Dabar visiškai nesvarbu, kaip jaučiasi individas, dabar visi privalome nusiasmeninti ir daryti tai, ką reikia, o ne ką norisi. Po minutės imu galvoti, kad save atkalbinėju iš baimės. Galbūt bijau keliauti į valstybę, kur veikia šimtai tūkstančių ginkluotų žmonių, kur miestuose medžiojami diversantai, kur guldo ant šaligatvių įtartinus, net ir užsienio žurnalistus.

Nėra nė dienos, kad negalvočiau apie kelionę į Ukrainą.

Pirmadienio rytą, vasario 28-ąją, susirašinėju su LRT karo žurnalistu Benu Gerdžiūnu, karą pasitikusiu Kyjive, o dabar persikėlusiu dirbti į Žitomyrą. Klausiu, kokia padėtis. Benas atsiunčia garsinę žinutę: „Ką tik patekom į tokią situaciją, kad einant gatvėj mus paguldė ant žemės ginklus atstatę kariai. Rodyk nuotraukas, rodyk akreditacijas. Visi labai įsitempę. Jau vien būti čia yra sudėtinga, o dirbti – dar sudėtingiau.“ Panašiai pasakoja ir užsienio žurnalistai: miestuose fotografuoti sudėtinga, atiminėjamos kortelės, trinamos nuotraukos, žmonės nervingi, įsitempę, tave sulaikyti gali vien dėl neatsargaus žvilgsnio.

Po pirmadieninio „Laisvės TV" susirinkimo su direktore Gabija Milašiūte ir Andriumi Tapinu susėdame pasikalbėti. Klausiu, ką jie galvoja apie kelionę į karo zoną. Gabija sako, kad sprendimą turiu priimti pats. Tą patį sako ir žmona: spręsk pats. Nusprendžiu nevažiuoti. Negaliu rizikuoti, turiu du sūnus. O ir kokia prasmė? Prieš aštuonerius metus, kai su kolegomis važiuodavome į Donbasą, pasakojančių apie karą lietuvių buvo nedaug. O dabar filmuoja net ir paramą gabenantys volontiorai. Tai kam rizikuot? Kartais atrodo, kad apie kelionę galvoju vien dėl socialinių tinklų medalio.

AFP/ „Scanpix“ nuotr./Karas Ukrainoje
AFP/ „Scanpix“ nuotr./Karas Ukrainoje

***

Po kelių savaičių, kovo 14-ąją, pirmadienį, „Laisvės TV“ per susirinkimą Tapinas pasiūlo važiuoti į Lenkiją ir parengti reportažą apie pabėgėlių stovyklas – lietuvių pasakojimų apie bėgančius nuo karo ukrainiečius kol kas mažoka. Imtis šios užduoties pasiūloma mudviem su Birute Davidonyte. Mane apima pyktis. Kažkodėl jaučiuosi pažemintas kaip senstantis atletas, kuriam per treniruotę siūloma imtis lengvesnio pratimo. Sakau Birutei: važiuoti į Lenkiją yra tas pat, kaip laižyti medų per plėvelę. Ji man: Lenkijoje vis tiek įdomiau nei redakcijoje, be to, galbūt pavyktų sukurti įdomią televizinę dokumentiką. Man išsprūsta: jeigu jau būsime tenai, geriau važiuokime į Ukrainą. Birutė atsako neprieštaraujanti, bet daugiau apie tai nebekalbame.

Į karo zoną važiuoti nesiruošiu, bet akreditaciją turėti noriu.

Po pusantros valandos ginčo sutariame į Lenkiją važiuoti penktadienį, kovo 18-ąją. Kartu važiuos operatoriai Gediminas Vaitiekūnas ir Mindaugas Žiūra. Prieš tai Birutė surinks informacijos apie pabėgėlių stovyklas, o aš pabandysiu rasti kontaktų.

Iki kelionės likus kelioms dienoms, trečiadienio popietę, Ukrainos gynybos ministerijai nusiunčiu prašymą dėl karo žurnalisto akreditacijos. Teigiamą atsakymą gaunu jau kitą rytą. Į karo zoną važiuoti nesiruošiu, bet akreditaciją turėti noriu. Kaip prisiminimą apie šitą laikotarpį. Ir kaip įrodymą, kad bent jau svarsčiau apie kelionę.

Visą vakarą ruošiuosi kelionei. Iš spintos išsitraukiu nebenaudojamą kevlarinį šalmą, į kurį sukišti karo kelionių reikmenys.

Po darbo užsuku į vieną kanceliarinių prekių parduotuvę senamiestyje, kur galima atsispausdinti dokumentus. Prie kasos dirbantis vaikinas atiduoda man atliktą užsakymą – dar šiltą įlaminuotą akreditaciją. Pinigų neima, palinki sugrįžti sveikam. Išėjęs į gatvę jaučiuosi jį apgavęs.

Visą vakarą ruošiuosi kelionei. Iš spintos išsitraukiu nebenaudojamą kevlarinį šalmą, į kurį sukišti karo kelionių reikmenys: kariška vaistinėlė, antkeliai, ant kaklo kabinama piniginė. Kaip tik jos ir ieškojau. Išdėlioju daiktus svetainėje ant grindų. Apima malonus liūdnumas, tarytum čiupinėjant vaikystės žaislus. Pabandau užsidėti seną apdriskusią šarvinę liemenę. Jaučiuosi kaip storas karo klounas.

AFP/„Scanpix“ nuotr./Siverskas
AFP/„Scanpix“ nuotr./Siverskas

***

Penktadienio rytą sėdę mašinon imame kalbėtis apie Ukrainą. Nors jau sumokėjom už lenkišką viešbutį, padėtis staiga pasikeičia. Sužinome, kad Tapinas keliaus į Ukrainą su paramos vežėjais (tarp jų bus pulkininkas Algis, su kuriuo 2014-ųjų rudenį važiavome į frontą), ir mums dingteli važiuoti kartu. Tarytum prisidėjęs prie kitų surengtos kelionės galėtum išvengti pavojų ir atsakomybės. Gal šį kartą dėl to ir tempiau gumą – nes pirmą kartą pasijuntu už kažką atsakingas? Nelyginant atkimštą butelį užuodęs girtuoklis užsivedu entuziastingai pasakot, girdi, kadrai iš Ukrainos labai pagyvintų mūsų reportažą. Tačiau bendrakeleivių įtikinėti nereikia – ir Birutė, ir Gedas, ir Mindaugas atrodo jau seniai viską apgalvoję.

Jau peržengėm psichologinę ribą, dabar vienintelis kelias veda į Ukrainą.

Priešpiet sustojame užkąsti degalinėje Lietuvos ir Lenkijos pasienyje. Prie užkandinės staliukų sutinkame 15min žurnalistę Karoliną Stažytę, laukiančią kelionės į Lvivą. Ji rengs reportažą apie į Ukrainą savanoriškai važinėjančius lietuvius autobusų vairuotojus. Sako jaučianti nerimą, šiąnakt į Lvivo oro uostą pataikė rusų raketos.

Pavalgę stovime lauke ir geriame kavą. Turime pagaliau apsispręsti dėl Ukrainos. Jau žinome, kad su Tapinu važiuot negalėsime, nesutampa laikai. Bet jau peržengėm psichologinę ribą, dabar vienintelis kelias veda į Ukrainą.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Išmanesnis apšvietimas namuose su JUNG DALI-2
Reklama
„Assorti“ asortimento vadovė G.Azguridienė: ieškantiems, kuo nustebinti Kalėdoms, turime ir dovanų, ir idėjų
Reklama
Išskirtinės „Lidl“ ir „Maisto banko“ kalėdinės akcijos metu buvo paaukota produktų už daugiau nei 75 tūkst. eurų
Akiratyje – žiniasklaida: tradicinės žiniasklaidos ateitis