Niekas negimė lyderiu, tačiau autorius – buvęs britų specialiųjų pajėgų karys, karinių misijų užsienyje dalyvis ir Jungtinėje Karalystėje populiarių realybės šou pagrindinis veidas, skyrius po skyriaus pasakoja, kaip jam pavyko visko pasiekti.
Anto (tikrasis vardas Anthony‘is) kelias į pripažinimą ir TV ekranus nebuvo rožėmis klotas. Anksti netekęs tėvo mandagus ir kuklus paauglys nusprendė savo gyvenimą susieti su karyba. Parašiutininkų rengimo kursuose jis susidūrė su žiauria realybe: šiurkščių kolegų pašaipomis, nuožmia konkurencija dėl vietos po saule, sunkiais fiziniais išbandymais. Čia nebuvo vietos užuojautai ir savęs gailėjimui. Čia turėjai kliautis tik asmeninėmis jėgomis, o parodomojo „kietumo“ stoka stoka vertinta kaip silpnumas, pralaimėjimas, visiško netikėlio požymis.
Norint pritapti raumeningų „alfa patinų“ kolektyve, įspūdingu ūgiu ir sudėjimu nepasižyminčiam autoriui teko auginti išorinius ir vidinius raumenis, persilaužti psichologiškai, nors tai ir nebuvo paprasta. Galiausiai A.Middletonas iš ramaus jaunuolio virto fiziškai puikiai pasirengusiu agresyviu karštakošiu, neatleidžiančiu aplinkiniams nė vieno kreivo žvilgsnio. Būtent šis persilaužimas pakreipia autoriaus gyvenimą netikėta, labai dramatiška ir pavojinga linkme.
Nieko neslėpdamas A.Middletonas supažindina skaitytoją su savo biografijos faktais. O jų rasime daug ir gana spalvingų. Begalinis mirusio tėvo ilgesys, kivirčai su pirmąja žmona ir naujoji meilė, problemos dėl alkoholio, nuolatiniai konfliktai su aplinkiniais ir policija, išėjimas iš darbo kariuomenėje ir sugrįžimas į ją, siekis tapti geriausiu iš geriausių, atranka į elitines pajėgas, sekinančios pratybos ir garbingi įvertinimai, dalyvavimas misijose karštuosiuose taškuose, vadovavimas kelių vyrų skyriui, po to vėl išėjimas iš kariuomenės, kalėjimas dėl policininko sužalojimo, kova su pagundomis pasukti į kriminalinį pasaulį, pagrobtos mergaitės paieškos, galiausiai tapimas TV veidu, dalyvavimas išgyvenimo šou.
Kiekviena knygoje pateikta istorija – tai ne tik vaizdingas įvykio atpasakojimas, bet ir autoriaus – gero psichologo, – pasvarstymai, išvados, patarimai skaitytojui, susidūrusiam su panašiais iššūkiais.
Tačiau tai nėra paprasta autobiografija, veikiau motyvacijos tapti pirmuoju, lyderiu vadovas, pateikiant savo gyvenimo kelią. Kai kurie autoriaus sutikti ir aprašyti žmonės tarsi įkūnija tam tikrus elgesio šablonus, su kuriais susidūręs pradedi suvokti savo galimybes ir tikrąjį „aš“.
A.Middletonas nesideda nei šventuoju, nei susipratusiuoju. Jis pripažįsta savo biografijos ir asmenybės tamsiąsias puses, tačiau stengiasi jas įveikti ar bent pakreipti teigiama linkme, išnaudoti pralaimėjimus žengiant tobulėjimo keliu.
Kiekviena knygoje pateikta istorija – tai ne tik vaizdingas įvykio atpasakojimas, bet ir autoriaus – gero psichologo, – pasvarstymai, išvados, patarimai skaitytojui, susidūrusiam su panašiais iššūkiais. Čia rašoma apie kiekvieno iš mūsų viduje tūnančius demonus ir jų nugalėjimo būdus, apie gebėjimą išnaudoti pranašumus ir trūkumus, apie asmenybės vietą kolektyve, atsakomybę už kitus ir save, mokėjimą nedelsiant veikti ar išmintingai išlaukti, daugybė kitų dalykų, su kuriais kasdieniame gyvenime susiduriame kiekvienas. Tikras lyderis – tai ne tik tas, kuris pasirodo geriau už kitus, bet pirmiausia tas, kuris įveikia save.
Knygos ištrauka:
Bazė buvo sena, subombarduota afganistaniečių stovykla, kurią perėmė mūsų kariuomenė. Čia nebuvo nieko gražaus ar patogaus. Pusė sienų buvo nusėta kulkų skylėmis ir šrapneliais nuo bombų sprogimų, kitos pusės išvis nebebuvo, o vietoj jų sustatyti smėlio maišai. Mūsų kariai gyveno ir miegojo iš molio drėbtose trobelėse, sėdėjo aplink paprasčiausią laužą. Kituose, tvirtesniuose, bet vis tiek smarkiai kovų nuniokotuose pastatuose įsikūrė mūsų štabas, taip pat vietinės valdžios darbuotojai ir Afganistano policijos nariai.
Aš ir daugelis kitų vaikinų saugojomės tų vyrukų. Anksčiau Talibanas jau buvo atsiėmęs Sangino miestą, o Sangino vadavietė kelis mėnesius buvo apgulta, kone kas dieną kentėdama nuo smarkių atakų. Vėliau paaiškėjo, kad afganistaniečių policininkai Talibanui nutekindavo informaciją apie bazės išdėstymą ir operacijas. Apgultis baigėsi prieš penkis mėnesius – ji tęsėsi nuo 2006 metų birželio iki 2007 metų balandžio. Jai pralaužti prireikė dviejų šimtų desantininkų ir kelių šimtų karių iš įvairių Sąjungininkų pajėgų. Tie talibai tikrai nejuokavo.
Bet net ir išlaisvinus bazę, Talibanas nesiruošė paleisti miesto be rimtos kovos. Mūšiai tęsėsi iki 2007 metų balandžio, o tada tūkstančių Sąjungininkų pajėgos pagaliau jį iš dalies atgavo per operaciją „Sidabras“*. Dabar atgavę turėjome jį ir išlaikyti. Štai koks buvo mano ir mano vaikinų darbas. 40-asis jūrų pėstininkų batalionas turėjo ir toliau demonstruoti karinę jėgą: po keturiolika valandų tekdavo patruliuoti pėsčiomis pirmyn ir atgal karo nuniokotomis gatvėmis, visiškai apsiginklavus ir apsikarsčius ekipuote. Išeidavome po tris aštuonių narių komandas: viena – priekyje, antra – viduryje, trečia – gale. Norėjome, kad vietiniai manytų: „Po galais, su šiais vaikinais reikia skaitytis.“ Bet tai nebuvo tik paprastas karo meto patruliavimas ir galios demonstravimas. Turėjome išlaikyti pusiausvyrą. Patruliuodami stengdavomės padėti vietiniams ten, kur galėdavome, dažnai sveikatos reikalais, ir iš jų rinkdavome kiek įmanydami daugiau informacijos.
Užsitarnauti vietinių palankumą buvo svarbu, bet iš tiesų mūsų darbas dažniausiai tebuvo kelionė nuo A iki B ir nuo C iki D. Miestas buvo smarkiai apleistas, daugumos parduotuvių langinės uždarytos, išskyrus porą krautuvių, pardavinėjančių įprastas būtinąsias priemones: vietinių tinklų – „Roshan“, MTN, „Afghan Telecom“ – SIM korteles, mėlynas vištienos dešrelių skardines, cigarečių „Pine“ ir „Wave“ pakelius, prastus traškučius, apibraižytus „CocaCola“ buteliukus arabiškais rašmenimis išgverusiuose šaldytuvuose ir aplamdytus mango bei ananasų sulčių pakelius. Paprastai tik kartais pastebėdavome šen bei ten prabėgantį vietinį. Pamatę besiartinančius mūsų karius, jie užsirakindavo ir slėpdavosi namuose.
Mūsų patruliai buvo tvirti tiek fiziškai, tiek psichologiškai. Dėvėdavome visą šarvuotą aprangą su priekinėmis, užpakalinėmis ir šoninėmis apsaugomis. Be to, turėdavau dar papildomą taktinę liemenę. Be viso šito, kiekvienas dar nešdavomės dvylika pilnų dėtuvių po trisdešimt šovinių, keturias granatas ir šešis litrus vandens visai dienai. Sustodavome papietauti ir suvalgyti davinio – šoninės ir pupelių, košės su konservuota jautiena ar jautienos troškinio, – bet savo vaikinams maistą liepdavau valgyti šaltą. Nenorėdavau gaišti laiko maistui šildyti, ir jau tikrai man nesinorėjo, kad jie po valgio svirduliuotų apsnūdę. Paprastai turėdavome kokio nors karšto gėrimo, tad skrandyje vis tiek būdavo ko nors šilto. Visada pasirūpindavome, kad mūsų maršrutas būtų kuo netikėtesnis. Talibanui nedavėme progos užklupti mus akis į akį, todėl jie žaisdavo žaidimus iš pasalų. Jei jie galėtų nuspėti, kur būsime tam tikru metu, mus užpultų: arba savadarbiais sprogmenimis, arba padedami savižudžių idiotų, arba snaiperio ugnimi nuo aukštų pastatų.
