Kai 1922 metų lapkritį anglų archeologas ir egiptologas Howardas Carteris atrado faraono Tutanchamono kapavietę Egipte, netikėta naujiena greitai pasklido po pasaulį ir visus pribloškė. Visuomenė, atrodo, buvo pasirengusi su didžiausiu jauduliu ir susidomėjimu sekti tai, kas vyksta tolimajame Luksore. Žinoma, per kelerius metus nuo Pirmojo pasaulinio karo būta ir kitų archeologijos mokslui svarbių įvykių, bet nė vienas iš jų negalėjo varžytis su netikėtu ir masinančiu užtverto ir užplombuoto įėjimo į kapavietę, žadančio anapus esančius neapsakomus lobius, atradimu. Bet Carteris visai netryško optimizmu: praeityje jis ne kartą buvo nusivylęs ir patyręs, kaip sėkmė, kurios tikėjosi, virsta niekais.
Naujos kapavietės Karalių slėnyje atradimas buvo neįtikėtinas laimėjimas, o joje aptikti stulbinantys daiktai, niekieno nepaliestas karstas ir įkapės atėmė žadą. Nepažeisti karališkieji laidojimo rūmai, apie 11 kilogramų sverianti auksinė karaliaus Tutanchamono kaukė ir daugiau nei 5000 artefaktų yra bene ikoniškiausi Senovės Egipto simboliai. Tvarkant kapavietę, darbininkus persekiojo nelaimės, tragedijos, nesusipratimai ir rietenos, nes teigiama, kad kapavietėje ant sienų buvo išraižyti prakeiksmai, teigiantys, kad tie, kurie įžengs į kapą, greitai mirs.
Per pastaruosius keturiasdešimt metų susidomėjimas Tutanchamonu stulbinamai išaugo ir, švenčiant 100 metų kapavietės atradimo jubiliejų, tebėra nė kiek nesumenkęs. Tarptautinės parodos sudarė galimybę milijonams žmonių žavėtis rinktiniais lobiais. Smarkiai išaugus turizmui į Egiptą lankytojų bangos užlieja Karalių slėnį ir jie nustebę žvelgia į karstą mažutėje jaunojo faraono kapavietėje, o Kaire apžiūri nesuskaičiuojamus jo lobyno turtus. Atsirado aibės knygų, Carteris išaukštintas ir apšmeižtas, brangenybės išliaupsintos, o sykiais ir paniekintos.
Knygą iš anglų kalbos vertė Daiva Bičev.
Siūlome šios knygos ištrauką.
Kapavietė buvo baisios būklės. „Visi senosios didybės ir dieviškumo likučiai buvo dingę. <...> Sienos – suodinos ir pajuodusios nuo gaisrų, kuriuos sukeldavo tos kapavietės dinastijos niekintojai. Apanglėjusių įkapių liekanos tik liudijo niekingas mintis, paskatinusias kerštą prieš įžymius mirusiuosius.“ Tačiau vis tiek vertėjo atidžiai apžiūrėti ir tinkamu metu, – kaip jam pasirodė tinkama, – Carteris pasisiūlė Carnarvonui išvalyti kapavietę. Iš tikrųjų tai buvo paskutinis darbas, kurio ėmėsi Carnarvonas ir Carteris prieš prasidedant Pirmajam pasauliniam karui. 1914 metų vasario pabaigoje prasidėjo trumpas kasinėjimo sezonas; jis nieko gero nežadėjo ir rezultatai buvo nuviliantys – daugiausia akmeninių indų ir ušebtų statulėlių fragmentai, atpažintis abejotina, tačiau Carteris buvo įsitikinęs, kad tai Amenchotepo I ir jo motinos palaidojimo vieta.
Baigęs darbą Carnarvonas atsisakė savo koncesijos Tėbų nekropolyje ir planavo perkelti veiklą į Havarą, prie įėjimo į Fajumo žemumą, daug toliau į šiaurę. Tačiau beveik tuo pačiu metu Theodore’as Davisas atsisakė savo leidimo į Karalių slėnį. Jam buvo septyniasdešimt septyneri; paskutiniai rezultatai buvo nereikšmingi. 1912 metais jis parašė: „Bijau, kad kapaviečių slėnis jau iškasinėtas.“ Jis atkartojo tai, ką beveik prieš šimtmetį buvo parašęs Giovannis Battista Belconi: „Aš tvirtai įsitikinęs, kad Beban al Maliuko slėnyje nėra daugiau kapaviečių, išskyrus tas, kurios po mano paskutinių atradimų tapo žinomos.“ Maspero taip pat manė, kad Karalių slėnis visiškai iškasinėtas. Kaip Howardas Carteris galėjo tikėtis, kad jam pasiseks? Na, turbūt jis įrodė, kad Belconi klydo, tai kodėl ir Davisas, ir Maspero taip pat negalėjo klysti? Carnarvonas buvo įtikintas pateikti prašymą leidimui gauti, ir 1914 metų birželį šis jam buvo duotas.
Galima įsivaizduoti (juk nėra duomenų šiandien įrodyti kitaip), kad tokia įvykių eiga Carterį ir nudžiugino, ir sutrikdė. Kokia turėtų būti jo strategija imantis tokio sudėtingo ploto? Nuo ko pradėti? Ar jis turėjo konkretų siekį? Kai taip nutiko, jam nereikėjo priiminėti jokių neatidėliotinų sprendimų, nes vasarą prasidėjo karas ir tapo aišku, kad kol tęsiasi karo veiksmai, jokio sisteminio darbo pradėti nepavyks. Kurį laiką grafas Carnarvonas į Egiptą negrįš. Carnarvonas vis dar bent formaliai laikė Carterį, ir šis, patogiai įsitaisęs savo name, nutarė pasilikti šalyje, užnugaryje imdamasis bet kokio darbo, koks pasitaikys, tik retai apsilankydavo Britanijoje. Tačiau pasirodė, kad, siekiant sudaryti koncesiją, neblogai būtų atlikti vieną nedidelį darbelį Amenchotepo III kapavietėje, kuri buvo ne pagrindiniame Karalių slėnyje, o šoniniame, vadinamame Vakarų slėniu. 1912 metais Daviso vyrai buvo šį tą nuveikę netoli įėjimo į šią kapavietę, kuri buvo žinoma nuo 1799 metų Napoleono ekspedicijos į Egiptą. Davisas ne kažin ką buvo suradęs, bet vėliau Luksore Carteris nupirko lordui Carnarvonui tris puikias ažūrines plokšteles ar sagtis. „Tai dvi karneolio ir viena agato kamėja su Amenchotepu III. Sakyčiau, neabejotinai iš jo kapavietės antrame Karalių slėnyje, o jis, kaip žinote, niekada nebuvo nei viduje, nei išorėje kaip reikiant išvalytas.“ Taigi jis pranešė Carnarvonui, o 1915 metų vasarį vadovaudamasis nuojauta mėnesį praleido šioje kapavietėje. Turbūt darbas buvo atliktas atsainokai. Jis išvalė kai kurias kapavietės vietas, bet ne visą kapavietę, kaip tvirtino po to, tačiau priešais įėjimą į ją tikrai surado klodą pamatų ir taip pat, kas įdomu, dalį ketvirtos sagties.
Mėnesio darbas, nors iš esmės nuvylė, buvo geras įžvalgaus Carterio paaiškinimo, kas turbūt įvyko, kai dirbo Daviso kasinėtojai, pavyzdys; beveik neabejotina, kad, kaip ir įtarė Carteris, Daviso darbininkų pavogtos sagtys buvo iš šios kapavietės.
Kone tris mėnesius Carteris nebegalėjo tęsti lordo Carnarvono darbų. Tačiau archeologiniu požiūriu nesėdėjo rankų sudėjęs. Kai iš Kairo, kur dirbo su karine žvalgyba, atvykdavo į pietus, į Tėbus, turėdavo daug laisvo laiko. „Džiaugiuosi, kad esu kaip reikiant užsiėmęs piešimu ir tapyba.“ Kai kurie jo piešiniai buvo pagal gautą užsakymą perpiešti labai įdomius ir meniniu požiūriu labai subtilius reljefus Luksoro šventyklos kolonadoje. Alanas Gardineris planavo išleisti prabangią knygą, kurios pagrindą turėjo sudaryti Carterio piešiniai. Carteris iš visos širdies atsidėjo darbui. Nors tas scenas Gardineris visada siedavo su Horemhebu, iš tikrųjų jos buvo pradėtos valdant Amenchotepui III ir užbaigtos prie Tutanchamono.
Taigi atsitiktinai, jei ne suplanuotai, Carteris pamatė, kad pats susidomėjo medžiaga, sukurta valdant mažajam faraonui. Deja, sumanymas taip ir nebuvo užbaigtas dėl to, kad 1917 metų pabaigoje Carteris atnaujino darbą lordui Carnarvonui. Piešiniai buvo jo patys geriausi.
Gyvendamas namuose Tėbuose, jis akylai stebėjo vietinių senovės dirbinių medžiotojų veiklą. Nepakankamai griežta kontrolė karo metais suteikė retų galimybių imtis iniciatyvos juodiesiems archeologams. Carteris pasinaudojo savo vietovės pažinimu ir pažintimi su Kurnavi ir per neteisėto kapų plėšimo sukeltą sumaištį galėjo surinkti daug naudingos archeologinės informacijos.
Be to, jis, kitaip nei įprasta, ėmėsi turbūt pirmųjų savo gyvenime rimtų tyrimų ir sukaupė išsamų aplanką apie Karalių slėnio ir jo tyrinėjimo istoriją. Kaire jam buvo prieinamos puikios bibliotekos, o duomenims, kurie buvo ne jo jėgoms, nagrinėti jis pasinaudojo specialistų pagalba. Todėl stengėsi gauti Metropolitano muziejaus Egipto ekspedicijos leidimą prašyti antikos archeologo Hugho Evelyn-White’o „vėliau man padėti su antikine medžiaga apie Karalių slėnį. Be kitų ataskaitų apie mūsų darbą ten, kuris, tikiuosi, iki pabaigos (ar tiek, kiek galime eiti) bus nuodugnus, aš siekiu <...> dalimis išleisti ką nors panašaus į „Pranešimą apie karališkąjį Tėbų nekropolį“.
Labai įdomu stebėti, kaip Carteris moksliškai ruošėsi atnaujinti darbą Karalių slėnyje. Turbūt kaip tik dabar dera apsvarstyti, ar tuo metu (karo metais) Carteris rimtai manė, kad tikrai galima atrasti Tutanchamono kapavietę. Nespecializuotoje knygoje apie pirmąjį sezoną, kai jis atrado tą kapavietę, jis teigia: „Rizikuodamas būti apkaltintas įžvalga post factum, pagrįstai vyliausi rasti vieno konkretaus faraono kapavietę, ir tas faraonas buvo Tutanchamonas.“ Tada šį tvirtinimą jis pagrindžia pateikdamas tuo metu turimus archeologinius duomenis. Visus tiesiogiai susijusius atradimus padarė Theodore’as Davisas. Per 1905–1906 metų sezoną Ayrtonas rado nedidelį mėlyno fajanso puodelį su Tutanchamono vardu; jis gulėjo „šešiasdešimties centimetrų gylyje“, maždaug pusiaukelėje tarp Ramzio VI ir Amenchotepo II kapaviečių. Tai buvo pavienis to meto radinys. 1907 m. gruodžio 21 d. kalvoje virš Sečio I kapavietės Ayrtonas atkasė nedidelę duobę. Joje buvo tai, kas pasirodė senovės likučių rinkinys: keraminiai ąsočiai, maišai sodos, gėlių karoliai, plaušamolio padėklai su maisto likučiais, antspaudai, lino fragmentai. Davesas visai nesusidomėjo šiais neįspūdingais objektais (nors kai kurie ąsočiai buvo dailios formos), o vėliau leido Herbertui Winlockui, Metropolitano muziejaus Egipto ekspedicijos vyresniajam nariui, visą kolekciją išsivežti į Niujorką. Atėjus laikui Winlockas paskelbė šios medžiagos tyrimą ir padarė išvadą, kad tai tikrai buvo senovinių dirbinių likučių sankaupa, tik tie dirbiniai atliko nuo Tutanchamono laidojimo darbų. Jo vardas buvo ant daugybės daiktų, o dauguma medžiagos, ypač sodos, neabejotinai liko nuo faraono balzamavimo. Maisto pėdsakai buvo paskutinių karališkų vaišių per šermenis likučiai. Winlockas manė, kad visa tai sumesta tolėliau nuo tikrosios kapavietės, kad jos nesuterštų. Trečias įrodymas, nurodantis į Tutanchamono kapavietę Karalių slėnyje, buvo daiktų, tarp kurių ir auksinė folija, slaptavietė, apie kurią 1909 metais Carteris parašė Kingsmill Marrs ir kurią Davisas klaidingai paskelbė esant Tutanchamono kapaviete.
Visi šie įrodymai bylojo, kad Karalių slėnyje išties buvo Tutanchamono kapavietė. Tik ar galima manyti, kad pirmą kartą žvalgydamas Karalių slėnį su grafu Carnarvonu po to, kai jiems buvo išduoti leidimai ten kasinėti, Carteris teisingai viską susiejo? Kalbant apie įkapių liekanas, 1941 metų tyrime Winlockas teigia, kad iki XX a. 3-iojo dešimtmečio jis tinkamai neįvertino tikrosios šių objektų reikšmės. „Galiausiai aš suteikiau Howardui Carteriui papildomos informacijos apie radinį, ir jis pasinaudojo ja Tutanchamono kapavietėje.“ Tikrai gali būti, kad Carteris buvo ne visai tikslus tvirtindamas, jog apie Winlocko radinius žinojo anksčiau, nei atrodo tikėtina, tačiau nebe pagrindo manyta, kad jis žinojo ant kai kurių objektų buvus Tutanchamono vardą, todėl tokie geri įrodymai kaip mėlyno fajanso puodelis ir auksiniai fragmentai su įrašais tikrai liudijo apie Tutanchamono kapavietės egzistavimą. Paties Carterio Karalių slėnio istorijos tyrimas taip pat galėjo parodyti, kad Tutanchamonas yra puikiausias kandidatas, kurio kapavietė dar neatrasta. Tačiau Tutanchamonas buvo gan nereikšmingas faraonas. Amerikietis Jamesas Henry’is Breastedas, puikus senovės Egipto istorikas, ne kažin ką rado apie jį pasakyti savo knygoje „Egipto istorija“ (1905; naujas leidimas 1909). Jei reikėjo ieškoti jo kapavietės, ar ji galėjo būti tos pačios kategorijos, kaip ir XVIII dinastijos pirmtakų kapavietės? Ar gali būti, kad ji nepaliesta? Galima daug spėlioti, kaip mąstė Howardas Carteris 1914 ar net 1917 metais, kai rimtai svarstė imtis paieškų. Tik vargu ar tai turi reikšmės, atsižvelgus į jo galutinę pergalę.
Savo pirmąjį žygį jis pradėjo 1917 metų gruodį: „Pradėdamas mažame šoniniame slėnyje, esančiame tarp Ramzio II ir Ramzio VI kapaviečių ir einančiame maždaug į šiaurės vakarus ir pietryčius.“ Jis buvo netoli įėjimo į tą pagrindinę Karalių slėnio dalį, kurioje buvo karališkosios kapavietės. Priešais įėjimą į šį „nedidelį šoninį slėnį“ buvo KV 55, kuriame buvo nepaprasta ir mįslinga 1907 metais Daviso rasta Amarnos laikotarpio įkapių slaptavietė. Vieta buvo iškirsta pietinėje slėnio pusėje, prie įprasto turistinio tako į Karalių slėnį, dėl kurio kasinėjimai ten buvo griežtai ribojami, siekiant išvengti nepatogumų lankytojams. Čia Carteris pirmą kartą ėmė įgyvendinti savo planą išvalyti iki pamatinės uolienos – jo manymu, tai buvo vienintelis būdas, turėjęs garantuoti, kad nebus praleistas nė vienas įėjimas į kapavietę. Ir būtent čia, mažame trikampiame plote po įėjimu į Ramzio VI kapavietę, jis atidengė akmeninių statinių grupės liekanas – darbininkų barakus, neabejotinai susijusius su gretimos karališkosios kapavietės kirtimu. Tuo metu iki pamatinės uolienos jis neprisikasė, nes labai norėjo užbaigti sezono darbus netrukdydamas Karalių slėnio lankytojams. Prie tų barakų sugrįžo tik 1922 metų lapkritį. Apskritai sezonas vilčių neteikė, buvo rasti keli objektai, o prie Carterio rūpesčių prisidėjo nerimą keliančios žinios apie lordą Carnarvoną. Vėliau laiške Albertui Lythgoe’ui iš Metropolitano muziejaus Carteris rašė: „Vargšui lordui Carnarvonui, kaip, be abejonės, esate girdėjęs, labai sunkus laikas. Šį pavasarį jis vos nenumirė: jį išgelbėjo tik skubiai išoperuotas ūminis apendicitas.“ Reikia turėti minty šią lordo Carnarvono sveikatos būklės krizę ir ją prisiminti, nes 1923 metais mirtina liga jį priveikė. 1903 metais jis pirmą kartą atvyko į Egiptą atsigauti po ligos. Jam atvykus, jį dažnai lydėjo asmeninis gydytojas. Tačiau liga nesutrukdė jam domėtis Carterio veikla. Karas dar nesibaigė, bet 1918 metais ėmė rodytis galutinės pergalės ženklai. Carnarvonas vis dar norėjo kasinėti kur nors kitur, bet ne Tėbuose, ir kol vyko karas, jis pateikė prašymą ir gavo koncesiją dirbti Vidurio Egipte, Mere. Čia buvo uoloje iškaltos Senosios ir Viduriniosios karalysčių kapavietės, tad pabandyti kasinėti šią vietą tikrai vertėjo. Carteris pasiūlė ribotai, taupiai pakasinėti kelias savaites – atlikti bandomuosius kasinėjimo darbus. 1918 metų lapkričio pabaigoje jis ėmė darbuotis Mere su nedidele darbininkų grupele ir kasinėjo iki sausio vidurio. Rezultatai nieko gero nežadėjo, ir Carteris su džiaugsmu grįžo į Tėbus.
Vasario 19 dieną jis vėl atnaujino darbus pagal pagrindinę Carnarvono koncesiją, tačiau dirbo tik savaitę, valydamas plotą Karalių slėnio gilumoje po Tutmozio III kapaviete. Trumpas sezonas, pasirodo, buvo ne dėl radinių trūkumo, o dėl pilietinių neramumų visame Egipte. Carteris buvo pašauktas eiti politinio vadovo pareigas Nag Hamadžio rajone, į šiaurę nuo Luksoro.
