„Tai mano pirmas kartas čia, aš nežinau, ar esate susipažinęs su mano ankstesniais darbais, ar žinote apie mane, todėl norėčiau tarti keletą žodžių apie save, papasakoti savo biografiją, nes tai yra artimai susiję su mano darbu, kurį aš atlieku Palestinos ir Izraelio klausimais“, – į susirinkusiuosius kreipėsi I.Pappe.
Jis pristatė dvi knygas: „Palestinos etninis valymas“ ir „10 mitų apie Izraelį“ – abi knygas vertė Gema Sabonytė, o išleido leidykla „Mintis“.
-
Vilniaus knygų mugė: skelbiama tema kitiems metams
-
Mykolas Katkus Vilniaus knygų mugėje: kodėl Lietuvos rašytojai nesinaudoja „Patreon“?
-
Roberto Bolaño vertėja Alma Naujokaitienė: jei ne mano užsispyrimas, knygos „2666“ nebūtų
-
Praūžusios Vilniaus knygų mugės rekordas: apsilankė beveik 73 tūkst. lankytojų
-
Lietuvos kultūros pasaulyje dominuoja moterys, bet džiaugtis nelabai yra kuo
Buvo vadinamas išdaviku
I.Pappe gimė Izraelyje, yra žydas. Jis pasakojo, kad iki tol, kol tapo mokslininku, nedaug žinojo apie savo šalies istoriją. Net nekalbant apie tai, kad gali egzistuoti kita istorijos versija, kurios jis negirdėjo iš tėvų ar mokytojų mokykloje.
„Kai tapau istoriku, mečiau iššūkį Izraelio naratyvui, kurį jie skelbia apie Palestiną ir Palestinos bei savo šalies praeitį. Aš atsidūriau tiesioginėje sankirtoje su savo paties visuomene. Daugelio buvau laikomas išdaviku dėl to, kad nepriėmiau savo paties valstybės oficialaus naratyvo ir oficialios ideologijos – sionizmo“, – sako jis.
Egzeterio universiteto Europos Palestinos studijų centro direktorius pasakojo, kad buvo trys pagrindinės priežastys, kodėl jis atsidūrė priešpriešoje su Izraelio visuomene: „Visų pirma, aš, būdamas istoriku, turėjau galimybę susipažinti su dokumentais ir valstybės oficialaus naratyvo praeities įrodymais. Antra – aš nusprendžiau išmokti arabų kalbą. Daugelis Izraelio žydų jos nemoka, o aš galėjau skaityti arabiškai ir suprasti bei susipažinti su palestiniečių požiūriu į savo istoriją. Trečioji priežastis yra ta, kad tuo metu, kai aš rašiau savo daktaro disertaciją, labai daug laiko praleidau už Izraelio ribų, o tai yra labai svarbu norint pamatyti ir pajusti viską iš šalies“, – tikina I.Pappe.
Izraelio mitai
Knygoje „10 mitų apie Izraelį“ jos autorius išdėsto mitus, susijusius su Izraelio požiūriu į konfliktą su Palestina. Keliais mitais jis pasidalijo ir su susitikimo dalyviais.
„Pirmas mitas – izraeliečiai manė, kad Palestina yra žemė be žmonių, o žydai buvo žmonės be žemės, kurie po 2 tūkst. metų tremties grįžta į savo tėvynę. Mano paties ir kiti tyrimai parodė, kad yra akivaizdu, jog Palestina nebuvo tiesiog žemė be žmonių – palestiniečiai ten gyveno šimtmečius, tai yra jų tėvynė ir kaip visi normalūs žmonės, jie norėjo savo valstybės, savo laisvės ir savo saviraiškos.
Antras mitas – žmonės, neturintys žemės, po 2 tūkst. metų neva turi teisę sugrįžti ir reikalauti, kad ta žemė jiems būtų grąžinta. Tai absurdiškas reikalavimas. Įsivaizduokite, kas nors atvyksta pas jus čia, gyvenančius Vilniuje, pasibeldžia į duris vidurnaktį ir sako: prieš 2 tūkst. metų aš čia gyvenau – atiduok man pusę savo namo. Jūs pagalvojate, kad jis nenormalus, tačiau kitą dieną tas asmuo grįžta su policija, dar kartą pareikalauja ir policija tai patvirtina. Tai yra sionizmo absurdiškumas Palestinos atžvilgiu“, – pasakojo I.Pappe.
Naujakurių kolonializmo problema
Pasak jo, prisiminus konflikto užuomazgas, reikia pripažinti, kad palestiniečiams kilusi problema buvo ne tik tai, kad žydai norėjo atvykti į šalį, pabėgti iš antisemitinės Europos ir rasti saugų prieglobstį naujoje žemėje. Problema dar buvo ir ta, kad didžiulė dalis krikščioniškojo pasaulio manė, kad tai yra Dievo valia, kad žydų sugrįžimas grąžins mesiją.
„Didžiulė krikščionių parama buvo Palestinos problema ir palestiniečiai, būdami normali įprastinė visuomenė, susidūrė su sunkumais. Be abejo, dauguma tų krikščionių buvo antisemitai, jie nenorėjo matyti žydų savo šalyje ir buvo labai patenkinti galėdami juos išsiųsti į Palestiną. Atsikratai žydų ir galbūt susigrąžinsi Jėzų – kas gali prieštarauti?“, – ironizavo profesorius.
Jis pasakojo, kad sionizmas nebuvo vienintelis judėjimas, kurio pasekėjai nusprendė saugesnį gyvenimą susikurti kitoje žemėje: „Tokį judėjimą mes vadiname naujakurių kolonializmu. Tai kas kita nei klasikinis kolonializmas. Tai nėra kitos šalies žmonių išsiuntimas kolonizuoti žemes, tai yra kitos šalies paramos panaudojimas tam, kad būtų galima susikurti kitokią valstybę sau patiems.“
Anot jo, bėda buvo noras susikurti naują šalį kitoje šalyje, mat joje jau kažkas gyveno, tai buvo kitų žmonių tėvynė.
„Kas nutinka, kai naujakuriai susiduria su vietiniais? Jie stengiasi juos pašalinti dėl to, kad vietiniai yra kliūtis sukurti naują valstybę. Su skirtingomis tautomis elgiamasi skirtingai, pritaikomos skirtingos priemonės, tačiau visų jų tikslas yra pašalinti vietinius, kurie tose žemėse gyveno šimtus, o gal ir tūkstančius metų. Palestinoje sionizmo judėjimas nusprendė pašalinti vietinius – aš tai vadinu Palestinos etniniu valymu. Apie tai rašoma antrojoje knygoje, kuri išversta į jūsų kalbą“, – trumpai apie knygą „Palestinos etninis valymas“ užsiminė jos autorius.
I.Pappe prisipažino, kad tokiems izraeliečiams kaip jis pats – sunku apkalti savo valstybę etniniu valymu, nusikaltimu žmonijai. Ir tai buvo viena iš priežasčių, kodėl rašydamas šią knygą jis truko net dešimt metų, kai įprastai knygą parašo per metus.
„Tik tada, kai buvo visiškai tikras, kad sionizmo ideologija bei Izraelio valstybės veiksmai, ypač tie, kurių buvo imtasi 1948 metais, gali būti apibūdinti kaip etninis valymas, aš nusprendžiau parašyti šią knygą“, – kalbėjo jis.
Etninio valymo užuomazgos
Egzeterio universiteto profesorius pasakojo, kad mintis atlikti etninį valymą Palestinos valstybėje, sionizmo lyderių galvose užgimė labai seniai – 1882 metais, kai prasidėjo sionistų kolonizacijos procesai Palestinoje. Tačiau sionizmo judėjimas, pasak jo, tuomet buvo per mažas ir per silpnas, kad iki 1948 metų gebėtų įgyvendinti šią idėją.
„1948 metais susidarė eilė faktų, leidžiančių sionizmo judėjimui įvykdyti etninio valymo operacijas. Viena iš priežasčių buvo tai, kad baigėsi Jungtinės Karalystės valdymo metai – ji Palestiną valdė nuo Pirmojo pasaulinio karo laikų iki 1948-ųjų ir jiems pasitraukus susidarė puiki galimybė sukurti naują realybę toje žemėje. Antras faktorius buvo tai, kad ką tik buvo praėjęs Holokaustas ir sionizmo lyderiai labai tiksliai apskaičiavo, kad tarptautinė bendruomenė greičiausiai nedrįs apkaltinti sionizmo judėjimo etniniu valymu praėjus vos trims metams nuo Holokausto. Trečioji priežastis yra ta, kad 1948 metais didelė pasaulio dalis vis dar buvo kolonizuota ir imperijos, kurios buvo kolonizavusios kitas šalis, tikrai nepalaikytų kolonizuotos Palestinos, besipriešinančios naujų gyventojų atvykimui“, – aiškino knygų autorius.
Jis prisiminė, kad tuomet Jungtinės Tautos pasiūlė, kad Palestina galėtų būti padalinta tarp žydų bendruomenės ir palestiniečių bendruomenės: „Daugelis izraeliečių jums pasakys, kad dėl palestiniečių atsisakymo priimti tokį padalijimą įvyko karas ir būtent dėl karo daugelis palestiniečių tapo pabėgėliais ir jie patys atsakingi už tai, kas įvyko 1948 metais. Kokia pasaulio šalis būtų sutikusi atiduoti pusę savo tėvynės grupei žmonių, kurių daugelis atvyko tik prieš kelis metus, vardan taikos?“, – retoriškai klausė profesorius.
Pasak jo, Izraelio archyvuose esantys dokumentai aiškiai parodo, kad nuo 1947 metų būsima Izraelio valstybė planavo daryti palestiniečių valymą nepriklausomai nuo to, ar palestiniečiai pritars jų valstybės padalijimui.
„Per devynis mėnesius 1948 metais Izraelis sunaikino 50 proc. Palestinos kaimų, visus miestus bei išvarė beveik pusė Palestinos gyventojų. O jeigu palestiniečiai priešinosi išvarymui, Izraelio kariai tiesiog vykdė jų žudynes. Ant kaimų griuvėsių izraeliečiai įkūrė gyvenvietes arba pasėjo miškus – importavo iš Europos medžius, nes norėjo, kad Palestina atrodytų europietiškai. Tai, kas įvyko 1948 metais, palestiniečiai vadina Palestinos katastrofa. Katastrofa dar glūdi ne tik tame, ką aš tik ką jums papasakojau, be ir tame, kad pasaulis to nepripažino“, – nusivylimo neslėpė I.Pappe.
Mugės svečias pirštu bedė į pasaulio valstybes, kartu ir į Lietuvą, kad jos ignoravo faktus, teigė, kad nieko neleistino neįvyko.
„Daugelis Vakarų vyriausybių atsisako pripažinti, kad Izraelis buvo pastatytas ant nusikaltimų žmonijai. Žmonės Afrikoje, Azijoje tai žino, supranta, tačiau ne Europos, Šiaurės Amerikos gyventojai. Jie to nesupranta ne tik dėl puikios Izraelio propagandos, bet ir todėl, kad jie nenori spręsti žydų problemos. Jei mes nepripažinsime to, tai niekada nebus taikos tarp Palestinos ir Izraelio. Jei nebus taikos tarp Palestinos ir Izraelio, nebus jos ir Artimuosiuose Rytuose, ir visame pasaulyje“, – įspėjo I.Pappe.
