Ką tau reiškia galimybė vaidinti šiame filme?
Šiame filme atsidūriau visiškai atsitiktinai – jau buvo surinkta visa aktorių komanda, paskirstyti vaidmenys, bet paskutiniu metu įvyko režisūrinė rokiruotė. Buvęs mano dėstytojas, Muzikos ir teatro akademijos docentas A.Puipa, likus kelioms dienoms iki filmavimų, pasikvietė mane, nusivedė pasimatuoti personažo drabužius, ant stalo padėjo scenarijų ir pasakė, kad vaidinsiu Eglę. Išvydęs mano pasimetimą, paaiškino, kad pirmajame žiemos filmavimų etape mano filmavimo pamainų nebus daug, o vėliau mes plačiau pakalbėsime apie šį vaidmenį.
Todėl aš neturėjau laiko kažkaip ypatingai priimti tokio pasiūlymo: jaudintis, džiaugtis ar išgyventi, nes stengiausi kuo greičiau įsigilinti į rašytojos Jurgos Ivanauskaitės kūrybinį palikimą, suprasti režisieriaus keliamus uždavinius, suvokti, kokį personažą turėsiu kurti.
Ir kokį vaidmenį tau teko atlikti – kokia ta Eglė?
Eglė iš pirmo žvilgsnio – paniurėlė ir tylenė. Vaizdinys, kurį intuityviai susikūriau savo vaizduotėje, perskaičiusi knygą, buvo išduotos, iškankintos, išniekintos merginos portretas.
Ji yra lyg narvelyje uždarytas laukinis žvėriukas, kurio pažeista psichika pasireiškia agresija ir pykčiu aplinkai. Eglės nepagarbus elgesys, išsišokimai, staigios nuotaikų kaitos liudija jos baimę ir norą slėptis nuo aplinkos, kurioje ji atsidūrė. Po nepavykusio bandymo pasitraukti iš gyvenimo Eglė po truputį atsiveria, žmogiškėja. Tai – mergina, kurios vidinis variklis yra ne noras veikti, o siekis išvengti.
 |
| Juliaus Kalinsko/„15 minučių“ nuotr./Elzė Gudavičiūtė |
Ką teko patirti ar išmokti dėl šio vaidmens?
Su režisieriumi Algimantu Puipa, prieš prasidedant antrajam filmavimų etapui, susitikdavome ir diskutuodavome apie šį vaidmenį, gavau daug filmų, susijusių su vaidinama tema. Kartu važiavome į Respublikinę Vilniaus psichiatrijos ligoninę, kalbėjomės su jos direktoriumi, kuris atsakė į rūpimus klausimus, susijusius su personažo psichika.
Eglė, remiantis knyga, ėmė tapyti paveikslus. Aš iki to laiko nebuvau susidūrusi su daile, todėl tapymas man buvo vienas didžiausių atradimų. Algimantas Puipa supažindino mane su dailininke Elena Nona Zavadskiene, ne kartą lankiausi pas ją namuose, ji man pasakojo, nuo ko reikia pradėti tapyti, supažindino su pagrindinėmis taisyklėmis, spalvų dermėmis, perspektyvos kūrimu, kompozicija.
Pamenu, kai filmavimo aikštelėje reikėjo tapyti, man taip patiko, kad net gavau barti, kam per daug pritapiau... (Juokiasi) Tas kūrybos procesas buvo labai malonus, todėl žadu ateityje nusipirkti molbertą, dažų ir tapyti savo malonumui.
Ką norėjai parodyti žiūrovui, vaidindama savo heroję?
Šis filmas – apie moteris. Kurdama Eglę, norėjau atskleisti, kad kartais gyvenime ne dėl savo kaltės, o dėl susiklosčiusių socialinių aplinkybių ir nelemtų atsitiktinumų žmogus tiesiog sužlugdomas. Kėliau sau ir kuriamai veikėjai klausimą – ar esi pasmerkta tam, kas su tavimi vyksta, ar įmanoma pačiai išsikovoti savo laisvę ir laimę...
 |
| Juliaus Kalinsko/„15 minučių“ nuotr./Elzė Gudavičiūtė |
Dabar, jau praėjus metams po filmavimo, kokį ryškiausią prisiminimą iš filmavimo aikštelės išsaugojai?
Mane stebino A.Puipos netikėtos idėjos. Vieną dieną jis prieina ir sako: „Elze, radau karvės kaukolę, sugalvojau, kad Eglė ją užkasa.“ Aš klausiau ir galvojau, kad žiūrint iš personažo pozicijos tai visai tikėtina. Eglė tikrai galėtų užkasti karvės kaukolę, tik man, kaip atlikėjai, reikia surasti motyvaciją, kodėl ji tai daro. Vėliau šios scenos atsisakėme, bet tokių panašių idėjų Algimantas nuolat pasiūlydavo. (Šypsosi)
Kokią nuomonę prieš šį filmą turėjai apie Jurgos Ivanauskaitės ir Algimanto Puipos kūrybą?
Jurga Ivanauskaitė buvo labai ypatinga ir stipri menininkė, o jos kuriamos moterys – ryškios ir psichologiškai gilios. Jurgos kūryboje galima įžvelgti, kiek daug ji turėjo ironijos ir saviironijos. Ir atjautos visam tam, kas vyksta pasaulyje.
A.Puipą aš nuo mokyklos laikų žinojau kaip vieną reikšmingų kino kūrėjų: dauguma jo filmų yra tapę lietuviško kino klasika.
Ruošdamasi filmavimams, norėjau prisiminti režisieriaus kūrybą, todėl dar kartą peržiūrėjau jo filmus. A.Puipa detaliai ir kruopščiai nagrinėja temas, apie kurias kalba savo darbuose. Tai – labai tapybiškas ir intuityvus režisierius.
Kuo tave žavi ir ko pasigendi lietuviškame kine?
Lietuviško kino klasika mane visuomet žavėjo stipriais aktoriniais vaidmenimis. Tai buvo aktorius mylintis ir atskleidžiantis kinas. Na, o dabartiniame kine žavi tai, jog režisieriai bando eksperimentuoti, todėl kiekvienos pasirodančios premjeros lauki, nes nelabai žinai, ko tikėtis. (Šypsosi)
