„Po keturių metų vėl stovime prieš žiūrovus kartu (su A. Puipa – Aut.past.). J. Ivanauskaitė išreiškė norą ekranizuoti savo kūrybą, todėl jos paskutinis romanas ir yra leidžiamas į ekraną. Tai – Jurgos romanas režisieriaus A. Puipos vizijoje“, – pokalbį pradėjo kino kritikė Izolda Keidošiūtė.
Pats režisierius kuklinosi, pristatydamas dar nebaigtą savo darbą: „Šis vakaras yra pavojingas, nes tokie dalykai rodomi tik labai artimiems draugams. Juk filmo dar nėra, o yra tik baigiamieji etapai. Jūs čia susirinkot kaip geriausi draugai.“
Svarbu yra perlaužti knygos kodą, tada tu esi laisvas kurti. O režisierius turi tiek drąsos, kad jis savo sapną pateikia žiūrovui.
„Miegančių drugelių tvirtovėje“ pagrindinį vaidmenį atliko kino režisierė J. Lapinskaitė, labai retai pasirodanti ekrane, tačiau būtent jos dėka A. Puipa ir buvo pakviestas į moterų filmų festivalį. „Mes dirbame prie šio filmo jau treti metai, šį rudenį jau turėtume jį baigti. Sunku dabar kalbėti apie filmą, nes jo dar nėra, visai kaip Joelio Coeno „Žmogaus, kurio nebuvo“. Yra tik siluetai, prie kurių dar dirbama“, – savo mintimis dalinosi režisierius.
„Aš žiūrėjau ne savo knygos kloną, o meninį kūrinį“. Būtent tie J. Ivanauskaitės žodžiai apie „Nuodėmės užkalbėjimo“ ekranizaciją mane ir paskatino eiti šiuo keliu. Svarbu yra perlaužti knygos kodą, tada tu esi laisvas kurti. O režisierius turi tiek drąsos, kad jis savo sapną pateikia žiūrovui. Šiame filme yra daug trikdančių kadrų, nepaskaitę knygos, žiūrovai nesupras jų“, – paslapties skraistę žiūrovams praskleidė A.Puipa.
„Nuodėmės užkalbėjimą“ ir „Miegančių drugelių tvirtovę“, kaip ir visą J. Ivanauskaitės prozą, jungia rytietiška tema. Kuriant abu filmus, buvo minčių filmuoti Baškirijoje, Buriatijoje, net Mongolijoje, tačiau panaši dykynės vieta atrasta Lietuvoje.
Pristatydamas aktorius, režisierius prisipažino sąmoningai ieškojęs „šviežio kraujo“.
„Praktiškai buvo stengtasi, kad vaidintų aktoriai, kurie nešmėsčioja ekrane. Daugiausia – nauji veidai. Nebuvo lengva – verkiau ir aš, ir kūrybinė grupė. Bet tai yra kūrybinis procesas“, – tikino A.Puipa.
Kalbėdamas apie savo žmoną Janiną, A. Puipa atviravo ir apie savo asmeninį gyvenimą: „J. Lapinskaitė neapsiribojo kaip antroji režisierė, ji apsaugojo mane nuo visokių banalybių, išsiaiškinant, kas yra moteris.“ Režisierė į tai atsakė: „33 metus mes pragyvenom kartu, bet aš matyt buvau tokia paslaptinga, kad Algimantas nesuprato, kas esu.“
Naujasis filmas pasižymės ne tik gausiomis nuorodomis į Rytų kultūrą, bet ir besikeičiančiomis laiko juostomis – žiūrovai turės galimybę išvysti gyvenimą nuo romėnų laikų iki Viktorijos laikotarpio.
Janina Lapinskaitė neapsiribojo kaip antroji režisierė, ji apsaugojo mane nuo visokių banalybių, išsiaiškinant, kas yra moteris...
Linksmai nusiteikęs režisierius prisiminė ir kone anekdotu tapusį savo aktoriaus debiutą. Filmo scenoje jis atliko trumpą taksisto vaidmenį, kur parvežęs laisvo elgesio merginą namo tampa ginčo objektu, kas daugiau skolingas už savo paslaugas – vairuotojas ar mergina. Supykusi mergina trenkia durimis ir papriekaištauja, jog jis turintis bėdų su prostata. „Ilgai ieškojom aktoriaus šiam vaidmeniui, bet neradome žmogaus, kuris turėtų problemų su prostata, tai paėmė mane“, – kuriozu tapusią situaciją papasakojo A. Puipa.
Kino prodiuserė U. Kim prisiminė ilgą kūrybos kelią. „Buvo visko – ir šalčio, ir streso. Labiausiai drebėjom, kad aktorės netaptų nėščiomis, kadangi filmas buvo daromas su pauze. Jos metu surinkom visus profesionalus, jaunus, talentingus žmones, nes jų pagalba viskas yra greitai įgyvendinama“, – sakė ji.
Filmo siužetas sukasi apie prostituciją, todėl režisierius prisipažino, jog yra labai sunku pasakoti istorijas, kuriose egzistuoja tokios moterys, bet tuo pačiu leisti žiūrovams sužinoti ką nors naujo. Šiame filme tokius charakterius kuria jaunos mergaitės, o ypatingai svarbus yra jų veidų vaikiškumas. „Mes pripratę matyti amerikietiškus filmus, kur prostitutės vaikšto pusnuogės. Mano atveju tik iš kai kurių frazių ir detalių galima suvokti jų užsiėmimo ir interesų ratą. O atrodo jos kaip iš turtingų mergaičių pensionato, kur mokosi įvairiausių dalykų“, – skaudžią visuomenės temą palietė A. Puipa.
Paklaustas, kadagi galima tikėtis išvysti filmą ekranuose, jis atviravo: „Žiemą mes papultume į arklių kanopų trypimą, o mes nenorim kad jie sutryptų mūsų kuklų kalėdinį filmą. Čia jau verslas, nebe menas. Palauksim, kol išeis „Tadas Blinda“, jis surinks savo žiūrovus, o tada mes savo.“
„Darydamas filmą, stengiesi, kad jis būtų tobulas bent tau. Visada norėtųsi padaryti patį geriausią filmą“, – savo viltis išreiškė režisierius. J. Lapinskaitė, baigdama renginį, sunkiai tramdė savo emocijas: „Buvo laikas, kai Monika (pagrindinė veikėja – Aut.past.) nepaliko manęs. Nuo pat scenarijaus gavimo pradžios ir knygos perskaitymo aš nesiruošiau šiam vaidmeniui. Tai – bjaurus, keistas vaidmuo, atrodo, kad aš jo nevaidinau, jis liko manimi.“
Tuo tarpu A. Puipa bendradarbiavimą su žmona palygino su chirurgu: „Neturiu, ką atsakyti, nes tai nebuvo darbas. Tai buvo tarsi operacija, kai chirurgas pats žiūrėdamas į veidrodį išsipjauna sau apendicitą. Taip ir Janina sėdėjo prie scenarijaus, o paskiau suvaidino ir vaidmenį.“
 |
| Juliaus Kalinsko/„15 minučių“ nuotr./Kadras ir kino filmo |
