Gitana, Eglė ir Kristina – trys skirtingų likimų merginos, kurias vienija tai, kad jos visos buvo parduotos į seksualinę vergovę užsienyje ir prieš savo valią tapo prostitutėmis. Dabar jos grąžinamos į Lietuvą, kur joms ieškomi nauji namai ir naujo gyvenimo galimybės. Netikėta įvykių eiga suveda merginas su pagrindine filmo veikėja Monika, kuri pasisiūlo jomis pasirūpinti ir pakviečia apsigyventi užmiestyje esančiame dvare.
Iš pirmo žvilgsnio, merginos ir Monika – tai tarsi dviejų skirtingų planetų gyventojai, kurių vertybės, pasaulėžiūra ir gyvenimiška patirtis kardinaliai skiriasi. Merginos – šiurkščios, uždaros, nepatiklios, mėtančios nepadorius juokelius, pasakojančios šiurpą keliančias istorijas, iš kurių pačios juokiasi, demonstruoja „gatvinėms“ būdingą elgesį. Išsilavinusią, subtilaus skonio ir manierų Moniką naujosios globotinės glumina, pykdo, veda į neviltį.
Visgi netrukus dvaro gyventojos supranta, kas tarp jų yra bendra. Tai vienatvės jausmas, atstumtųjų stigma. Iš to gimsta stiprus poreikis rasti bendrą kalbą ir užmegzti artimą ryšį. Tokia kalba netikėtai tampa tapyba, kuri ne tik įprasmina ties absurdo teatro riba balansuojančią merginų ir Monikos kasdienybę, bet ir suteikia Monikai drąsos pažvelgti į savo praeities dramas, kurias ji visą laiką stengėsi užgniaužti. Iš naujo tapydamos savo gyvenimus filmo herojės ima eksperimentuoti su forma, spalvomis, kompozicija...
