Pagal rašytojos Jurgos Ivanauskaitės romaną pastatytame to paties pavadinimo filme „Miegančių drugelių tvirtovė“ Giedrė kuria dukros susilaukusios prostitutės personažą. Mergina tikina, kad sudėtingus ir netipinius vaidmenis jai kurti tenka neretai, o dėl to kalčiausia yra jos netipinė išvaizda.
– Ar esi J.Ivanauskaitės kūrybos gerbėja?
 |
| Giedrė Giedraitytė |
– Skaičiau jos knygų, bet nebuvau jos didelė gerbėja. Jos kūriniai mane labai sekindavo.
– Kokį įspūdį paliko romanas „Miegančių drugelių tvirtovė“?
– Ta knyga atsirado daug anksčiau, nei man jos reikėjo – knygą būdama dvyliktoje klasėje pasiskolinau iš savo draugės. Prieš eidama į atranką pagalvojau, kad tą knygą kaip tik turiu. Atsidarau stalčių – o ji ten vis dar guli. Skaitydama šią knygą negalėdavau užmigti, nes vis kildavo visokių klausimų. Ji labai realistinė, todėl paliko gilų, sukrečiantį įspūdį. Atrodo, kad informacijos per daug, o viskas taip realu ir vyksta šalia. Man atrodo, kad viskas, kas sukrečia, priverčia susimąstyti, bet kokiu atveju yra teigiama.
– Kaip atrodo tas J.Ivanauskaitės vaizduojamas moters pasaulis?
– Moteriškai... Jurgos moteris silpna ten, kur ją gyvenimas skriaudžia, o stipri, kad išlaiko visus tuos išbandymus.
– Kokie svarbiausi skirtumai tarp šio romano ir jo ekranizacijos?
– Labai sunku pasakyti. Kai pats dalyvauji, tai pats kuri ir dėlioji tą realybę. Mes ją kūrėme taip, kaip mes įsivaizdavome.
Mano išvaizda nėra kasdieninė, todėl ir negaliu vaidinti džiuljetų... O gal ir net nenorėčiau.
– Kaip sekėsi dirbti kartu su kitais aktoriais, filmo kūrybine grupe?
– Puikiai, man labai patiko dirbti kartu. Elzę Gudavičiūtę pažįstu nuo penkiolikos metų, Miglę Polikevičiūtę pažįstu jau irgi seniai – susipažinome dar prieš man stojant į aktorinį. O A.Puipą esu mačiusi anksčiau per televizorių...
– Kokį įspūdį kaip režisierius paliko A.Puipa? Ar buvo griežtas, reiklus?
– Gerą įspūdį. Griežtas, reiklus? Ne. Vyko bendradarbiavimas.
– Filme sukūrei prostitutės personažą. Kaip sekėsi įsikūnyti į šį vaidmenį?
– Jo... (juokiasi). Nėra ten ko įsikūnyti į prostitutę... Tai tik kūnas. Sunkiausia buvo dėl to, kad esu iš visos aktorių trupės jauniausia – kai pradėjome filmuoti man buvo 21-eri. Vaidinau, kad turiu vaiką, buvo sudėtinga prikaupti patirties, svorio žodžiuose, žvilgsnyje. Nemanau, kad tai pavyko. O prostitutė – tik darbas, bet ir tai ne savo noru – jos (filme aktorių įkūnytos prostitutės – aut.past.) buvo priverstos gyvenimo, aplinkybių ar kitų žmonių.
– Ar filme buvo tokių epizodų, kuriuos vaidinant teko „perlipti per save“?
– Buvo. Su ta scena aš dariau namų darbus ir, man rodos, ją pakankamai lengvai atlikau, nors atrodė sudėtinga. Pirmoje atrankoje tą sceną vaidinau. Tada atrodė, lyg mano personažas supranta apie ką šneka, bet lyg ir nesupranta... Dažnai žmonės kalba apie savo baisiausius savo gyvenimo dalykus taip lengvai, kad net nesupranti, ar jis kalba apie save, ar apie ką nors kitą. Tai scena, kur mano personažas Gitana moko Moniką kaip reikia atlikti oralinį aktą. Filmavimo aikštelėje aplinkui daugiausiai buvo vyrai. (...) Atrodė, kad visiems buvo nesmagu to klausyti.
– Kokia yra tavo kuriama Gitana?
– Pasakysiu metaforiškai. Ji kaip vikšras, kuris taip ir nevirto drugeliu. Ji grubi savo kaukėmis. Jos makiažas, plaukai turi daug svorio, nes ji ant savęs užsidėjusi kaukę, personažo kostiumą, nors iš tikrųjų viduje yra viskas kitaip. Nepamatysi, nepajausi, kol ji neatsiskleis. Iš tikrųjų tai ji labai geras žmogus, tiesiog jai nesisekė labai... Bet ji niekada nepasidavė ir išsitiesusi žengė toliau. Gitana nepražus, nes viskas, ką ji patyrė, tik sustiprino ją.
– Ar filmavimų metu pasitaikė kuriozinių situacijų?
– Kai buvo antras filmavimų sezonas, reikėjo Kauno oro uoste susirinkti penktą ryto. Atsikėliau pavargusi, apsimiegojusi. Iš jaudulio negalėjau bendrauti su žmonėmis, nes labai jaudinausi. Oro uoste paslydau, kažkaip iškritau iš autobusiuko, kažkas mane pagavo. Apsimečiau, kad viskas tvarkoje, o taip nutiko dėl to, kad noriu miego. Bestovėdama supratau, kad pamečiau bato kulną. Kažkas ėmė šaukti, kad pasiimčiau savo kulną – ėjau jo pasiimti matant visai trupei. Apsimečiau, kad čia nieko tokio, kad man taip nutinka dažnai, nors viduje buvo labai juokinga.
Kita scena – prireikė taksisto, tačiau iš visos aikštelės nėra žmogaus, kuris nebūtų bent vienoje mažoje scenoje nusifilmavęs. Tada režisierių pasodino kaip taksistą. Toje scenoje sėdžiu taksi, mane klientas parveža namo. Matau, kaip režisierius jaudinasi, tvarkosi marškinius. „Klausyk Giedre, man čia su cigarete būti ar be cigaretės?“ „Nežinau“, – sakau. Tada pasijutau tokia rami...
– Kaip vertini savo debiutą didžiajame kine – sukūrei vaidmenį 2010 metų filme „Anarchija Žirmūnuose“. Kokių atsiliepimų iš draugų ir pažįstamų sulaukei?
– Galima sakyti jokių... Man buvo labai juokinga žiūrėti į save ekrane. Juokiausi, kad vaidinu kažkokį gyvūną.
– Dauguma tavo personažų – keistuolės, atstumtosios. Kaip manai, kodėl režisieriai tau siūlo tokius vaidmenis?
– Mano išvaizda nėra kasdieninė, todėl ir negaliu vaidinti džiuljetų... O gal ir net nenorėčiau. Prostitučių vaidmenys mane persekioja ir dar kurį laiką persekios po šio filmo.
– Spektaklyje „Labanakt mama“ vaidini motiną Telmą Keits. Ar sunku jaunai merginai įsikūnyti į brandžią moterį?
– Kai įdomu, tada viskas būna lengva.
– Ar spektaklyje vaizduojamos situacijos – vaikų, tėvų konfliktai, atsidavimas ir neįvertinimas – tau yra pažįstamos?
– Tame spektaklyje labai daug kas artima ir pažįstama, tiek man, tiek mano partnerei. Kartais būdavo liūdna, kad scenoje nepavykdavo perduoti visko žiūrovams tiek, kiek norėčiau, nes šiame vaidmenyje daug kas sutalpinta.
– Ar į spektaklį kvietei savo mamą?
– Taip. Mano mama labai daug verkė, o mano partnerės mama sakė, kad jai buvo per sunku žiūrėti ir kad ji dvejus metus neis į šį spektaklį.
– Ar egzistuoja aktorius, į kurį norėtum lygiuotis?
– Neįmanoma atsakyti į šį klausimą, nes kaip nėra geriausios knygos, geriausio filmo, taip nėra ir geriausio aktoriaus. Viename filme aktorius gali patikti, o kitame – jau nebe. Svarbu, su kokiu režisieriumi ir prodiuseriu jis dirba: viskas, kas yra Leonardo DiCaprio ir Martino Scorsese, man labai patinka, bet kitur – ne taip.
– Kodėl ir kada nusprendei pasirinkti aktorystę?
– Jau būdama 9–10 klasėje žinojau, jog stosiu į aktorinį, o kada kilo pats noras – nežinau... Tai man atrodė vienintelė profesija, kurioje reikia sujungti daugelio žmonių matymą, kad būtų galima perteikti tai, ko neįmanoma papasakoti. Žmones tai liečia, nes viskas vyksta čia ir dabar. Kai kurie spektakliai yra pakeitę mano mąstymą.
– Kas tau arčiau širdies – kinas ar teatras?
– Taip negalima klausti. Tai – skirtingi dalykai. Teatre viskas yra laikina, o kine niekada negalima žinoti, koks bus galutinis rezultatas – ne pats filmuoji, ne pats montuoji. Aktorius kine yra kaip donoras.
– Iš ko paveldėjai menišką gyslelę? Ar tėvai neatkalbinėjo tavęs, kad neva aktoriaus profesija yra nerimtas užsiėmimas?
– Mano tėtis taiso mašinas, o mama – buhalterė. Tėvai atkalbinėjo, bet kadangi buvau trečias vaikas šeimoje, pagrandukė, tai jau buvo per vėlu. Mano brolis ilgus metus dirbo apšvietėju teatruose, sesė studijavo režisūrą Klaipėdoje. Tėvai numojo ranka, kad vis vien su manimi nieko nepavyks... Paauglystėje labai džiaugiausi sugalvojusi tokį argumentą: „Kas iš to, mama, kad įstojusi į teisę aš būsiu pati blogiausia? Gal geriau stoti ten, kur galiu būti bent kiek geresnė už kitus?“
 |
| Irmanto Gelūno/15min.lt nuotr./Giedrė Giedraitytė |
– Jodinėji žirgu. Tai tavo didžiausias pomėgis?
– Tai ne iki galo išsipildęs pomėgis. Vis galvoju, kad tuo reikia užsiimti profesionaliai, nuo rugsėjo mėnesio ketinu susirasti trenerį. Daug vasarų kaime turėjau arklį ir su juo jodinėdavau po 6–7 valandas.
– Dar groji akordeonu, pianinu, dainuoji...
– Šie dalykai jau labai užsimiršo. Šiais metais po ilgo laiko grįžau prie akordeono, bet dar su juo iki galo „nesusitariu“. O dainuoti mėgstu, bet kaip suprantu iš žmonių – jie nelabai mėgsta manęs klausytis. Todėl kartais pagalvoju, kad gal geriau nedainuosiu (šypsosi).
– Kur save įsivaizduoji po dešimt metų?
– Nežinau. Tikrų svajonių negalima sakyti garsiai, nes jos dar išsigąs ar joms kas nors atsitiks...
Junkitės prie filmo draugų „Facebook“ tinkle: facebook.com/drugeliu.tvirtove
