„Miegančių drugelių tvirtovėje“ debiutavęs Vytautas Balsys: dar labiau pamilau kiną

Režisierius, Kauno Mažojo teatro vadovas ir Kauno kino studijos įkūrėjas Vytautas Balsys (54 m.) išmėgino savo jėgas naujoje srityje – aktorystėje. Režisieriaus debiutą bus galima išvysti kitų metų sausį kino teatruose pasirodysiančiame filme „Miegančių drugelių tvirtovė“. V.Balsys teigė, kad itin moteriškas filmo kolektyvas jį labai palaikė ir buvo tarsi angelai sargai.
Vytautas Balsys
Vytautas Balsys / Kadras iš filmo

Šiame filme pasakojama pagrindinių herojų, dviejų žmonių, pragyvenusių ilgą bendrą gyvenimą, santykių krizė – Monikos (Janinos Lapinskaitės) ir Lino (V.Blažio) gyvenimai. Šalia šios istorijos bus pasakojama apie trijų prostitučių, kuriuos į savo dvarą priglaus Monika, likimą.

Kaip jautėtės tokiame moteriškame filme – buvote bene vienintelis vyras be režisieriaus Algimanto Puipos... Ar jautėtės pagerbtas tarp moterų?

Jausmas labai geras. Aš kiną myliu nuo vaikystės, kino magija mane lydėjo nuolat, bet kad aš pateksiu į kiną – niekada nemaniau. Bet norėjau. Studijavau kino režisūrą, bendravimas su režisieriumi Vytautu Žalakevičiumi man buvo didelė šventė ir gyvenimo dovana. Vaidindamas filme  patenki į komandą. Ta komanda, su kuria dirbo Algimantas Puipa, buvo išties puiki. Buvo ir nematomos moterys, ne tik moterys ekrane: asistentės, grimuotojos... Jos – kaip angelai sargai, kurios palaiko, būna šalia. O su aktorėmis aikštelėje vyko partnerystė, tai – profesionalus dalykas, žaidimas, vaidyba. Mane tas moteriškas kolektyvas aplinkui labai palaikė. Man tai labai daug davė.

Kaip jums sekėsi dirbti kartu su aktore, režisiere J.Lapinskaite? Ar iš karto radote bendrą kalbą?

Aš pažinojau Janiną ir anksčiau. Man su ja kaip su partnere sutarti sekėsi tikrai neblogai, ji yra labai profesionali ir disciplinuota. Ji buvo ir pirma režisieriaus asistentė, o sekti filmo eigą ir vaidinti –   labai atsakingos pareigos.

Ar netrikdė darbas filmavimo aikštelėje, kai kiekvieną jūsų ir jūsų filmo partnerės žingsnį sekė režisierius, J.Lapinskaitės vyras A.Puipa?

Kinas ir yra tuo įdomus ir paradoksalus, kad meilės scenos visada yra dviprasmiškos. Vyrui yra sunku matyti, kada jo žmona filmuojasi kito glėby. Manęs tai netrikdė. A.Puipa yra man artimas kaip draugas, man įdomu su juo. Mes esame seniai pažįstami, tik anksčiau nebendravome. Aš žinau jo filmus, iš kurių galiu spręsti apie jį kaip apie menininką. Puipa turi gerą humoro jausmą, tai yra svarbiausia, nes jei būtų kitaip, jam tokios scenos būtų neįmanomos, nepakeliamos.

Ar nebuvo sunku jums, kaip režisieriui, paklusti kito režisieriaus sumanymams?

Ne. Jei man tektų gydyti pacientą, kuris sėdi stomatologo kėdėje arba vairuoti kombainą, lėktuvą, aš sakyčiau, kad jūs ne čia pataikėte. O čia – man viskas artima ir suprantama, tai – mano profesija. Aktorystė ir režisūra yra labai šalia, juo labiau kad ir aš aktoriams dažnai parodau kaip reikėtų suvaidinti tam tikras situacijas. Man nebuvo jokių sunkumų, užduotys buvo aiškios ir įvykdomos.

Kadras ia filmo/Vytautas Balsys
Kadras iš filmo/Vytautas Balsys ir Janina Lapinskaitė

Savo debiutą vertinate gerai?

Man norėtųsi, kad įvertintų kiti, bet aš manau, kad gerai. Nenorėčiau labai kuklintis arba didžiuotis, bet su užduotimi aš susitvarkiau. Vaidinti man patiko.

Iš ko daugiausiai filmavimų metu sulaukdavote naudingų patarimų?

Žinoma, aš linkęs klausyti režisieriaus, bet ir Janina kaip kino žmogus, kaip partnerė davė labai daug patarimų. Ji labai jaučia filmavimo kameros darbą. Tarp mūsų buvo partnerystė, tai buvo subtilus ir ne visiems suprantamas darbas. Jaučiau darną tarp partnerių ir režisieriaus bei operatoriaus. Jaučiausi patekęs į bičiulių kompaniją, o tai labai svarbu kino atmosferai, siekiamybėms – ką mes norime atskleisti.

Ar sunku buvo susigyventi su vaidmeniu?

Nesunku. Filme vaidinau advokatą. Nors teise negalėčiau žavėtis kaip profesija, tačiau aš turu vieną bičiulį teisininką, kuriuo aš žaviuosi. Dažnai filmo scenose jį įsivaizduodavau. Esu visapusiškai patenkintas, nes man šis vaidmuo buvo didžiulis nuotykis – toks, kokį vaikystėje patiriame žiūrėdami kiną, norėdami vaidinti ar kurti, susitapatinti su aktoriumi. Man šis noras išsipildė.

 

Vyrų prigimtis jau tokia, kad jie yra medžiotojai, užkariautojai.

 

 

Kuo personažas Linas jums artimas, ir kuo – nesuprantamas?

Jo gyvenimo istorija labai panaši į mano. Mano personažas turi šiek tiek snobizmo. Lietuvoje yra tokia karta žmonių, kuri yra lyg ir prakutusi ir mano, jog valdo pasaulį, valdo gyvenimą. Įgyvendinti personažą nebuvo nesuprantamų kliūčių – jis nepadarė kokių nors veiksmų, priešingų savo prigimčiai. Jo žmona buvo jo draugė, tačiau atsitiko taip, kad atsirado dar kita moteris. Daugelio žmonių gyvenime taip atsitinka. Tokiu atveju pasekmės visada būna komplikuotos kito žmogaus atžvilgiu. Vyrų prigimtis jau tokia, kad jie yra medžiotojai, užkariautojai.

Jūsų personažo ir jūsų paties gyvenimo scenarijai panašūs – abu patyrėte skyrybas, įkopęs į šeštą dešimtį kaip ir jūsų herojus tapote tėvu. Nebuvo akimirkų, kad atrodo, jog vaidinate save?

Taip, tiesą sakant, buvo. Tačiau tokių panašumų galima rasti ir pjesėse, ir fotografijose ar dar kitur.

Ko šis vaidmuo jus išmokė, kokių minčių pasisėmėte?

Aš dar labiau pamilau kiną. Man buvo didelis paskatinimas rašyti scenarijų. Aš turiu noro sukurti pilnametražį filmą. Man atvėrė dar kažkokias galimybes. Man tikrai norėtųsi suvaidinti dar kokį nors vaidmenį – rimtesnį, gilesnį, ar, priešingai – niekšiškesnį.

Dirbate Kauno mažojo teatro meno vadovu. Kokios premjeros teatre planuojamos artimiausiu metu?

Dabar aš ką tik išleidau spektaklį pagal Gregory Burkę „Gagarino gatvę“, o artimiausiu metu pradėsiu Lucke Hubnerio kūrinį „Pamaivos“. Tai gan jaunatviška pjesė, kurioje veiksmas sukasi apie žmogaus identitetą. Planų yra, reikia juos tiktai įvykdyti.

Kaip sekasi kurti Kauno kino studiją? Kada ji turėtų pradėti veiklą?

Ji jau pradėjo nuo šio pirmadienio. Studijos kūrimas kol kas vyksta „su patepimu“. Aplinkui yra labai geranoriškų žmonių, bet žinoma yra ir daug trinties. Daug kas savo neišsipildžiusias iliuzijas sieja su kinu ir daug kas nori prie to pyrago prilįsti. Žinoma, kiekviena iniciatyva yra sveikintina, bet aš manau, kad pačios kino studijos sukūrimas yra tik tramplinas darbams. Duok dieve, kad ši gera žmonių iniciatyva neprasmegtų intrigose ar užkulisiniuose žaidimuose.

Kokio atgarsio iš kauniečių sulaukėte po žinios apie šios įstaigos steigimą? Ar buvo skeptikų?

Atgarsių buvo įvairių. Tie, kurie supranta, kad geriau kurti, o ne griauti – sveikina, o kitiems atrodo, kad tai yra nereikalinga. Kalbėti – dar nėra menas. Tai yra nuomonės ir jos gali būti visokios. Šis žingsnis buvo kibirkštis, kuri įskėlė ugnį. Duok dieve, kad ji degtų ir degtų teisingai.

Koks jūsų vaidmuo bus kino studijos veikloje? Ar žadate apsiriboti tik vadovavimu?

Esu meno vadovas, dirbu prie vieno filmo scenarijaus, bet kartu kuruosiu ir visus kitus projektus, kurie bus vykdomi studijoje.

Kas jums yra arčiau širdies – kinas ar teatras? Kuo žavi vienas, o kuo – kitas?

Ir teatras ir kinas yra pasakojimas, tik tam renkamasi skirtingas išraiškos formas, priemones. Darbas labai panašus. Abiejuose turi būti ir dramaturgija, ir aktoriai, o kine reikia mokėti pasakoti vaizdais, tekstu, muzika. Buvo tokių režisierių, kurie norėjo įkurti kino aktoriaus teatrą. Daugelis projektų, kurie pastatomi teatre, žlunga, todėl, kad jie yra nenufilmuojami. Aš esu nufilmavęs spektaklį „Arkliai pacientai“ ir dar kelis vaidinimus, todėl suprantu, kaip reikia kurti. Norėčiau ateityje tai įgyvendinti – į sintezę sujungti kiną ir teatrą. 

Kadras ia filmo/Vytautas Balsys
Kadras iš filmo

 Junkitės prie filmo draugų „Facebook“ tinkle: facebook.com/drugeliu.tvirtove

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Išmanesnis apšvietimas namuose su JUNG DALI-2
Reklama
„Assorti“ asortimento vadovė G.Azguridienė: ieškantiems, kuo nustebinti Kalėdoms, turime ir dovanų, ir idėjų
Reklama
Išskirtinės „Lidl“ ir „Maisto banko“ kalėdinės akcijos metu buvo paaukota produktų už daugiau nei 75 tūkst. eurų
Akiratyje – žiniasklaida: tradicinės žiniasklaidos ateitis