10 dėmesio vertų repo albumų, išleistų 2022 metais

Repo albumų, žinoma, šiemet išleista gerokai daugiau. Pats į savo sąrašą pasižymėjau per dvi dešimtis jų. Išties 2022 metai lietuviškam repui buvo derlingi. Vien ruduo pažėrė daugybę gero ir kokybiško repo skambesio.

Labai džiaugiausi metų sugrįžimais. Į sceną grįžo Konstantinas Lilas, albumą po kūrybinės pertraukos pristatė repo vilkai „G&G Sindikatas“, Jama išleido pirmą solinį albumą. Ir kai po visų repo skambesių atrodė, kad niekas jau negali nustebinti, Vaiperis iš „Despotin Fam“ iššoko su EP (mažesnės apimties albumu) ir galiausiai tamsiojo repo dievas Micro One gesino šviesas ir vertė nerti į požemius.

Metuose buvo ir naujų susižavėjimų. Tokie repo atlikėjai kaip Proflame ar Mir man pačiam suspindo naujai – jų kelias įdomus, laviruojantis tarp klasikinio repo ir trap skambesio.

Išties trap ir drill ritmas šiemet skambėjo tikrai garsiai. Daug tokio stiliaus atlikėjų yra augimo procese, nors jau turi tūkstantines auditorijas muzikos klausymosi platformose.

2023 metai taip pat žada būti derlingi. Bent to pats tikiuosi – daug atlikėjų šiemet pristatė nemažai singlų, tad belieka tikėtis, kad jie galiausiai virs dalimi būsimų albumų. Pavyzdžiui, Wite Katt išleido du singlus bei dirba su būsimu albumu, LTZOO po tylos taip pat pristatė pora singlų, tarp kurių ir jo kultinės dainos „Rašau“, išleistos daugiau nei prieš dešimtmetį, kita versija. Pijus Opera irgi leidžia singlus, klipus – daug žadantys darbai. Prasidėjus žiemai Pushaz taip pat pasiūlė naują kūrybos rezultatą – galbūt sulauksime ir albumo?

Trumpai apibūdinti visą šių metų repo virtuvę yra misija neįmanoma. Tad pereikime prie kiek siauresnio žvilgsnio.

Atrinkti įsiminusius metų repo albumus nebuvo lengva užduotis. Visi jie turi savų argumentų. Pradėdamas dėlioti šį sąrašą pats sau pasakiau, kad reikia remtis klasikine repo muzikos tiesa – tekstine turinio stiprybe. Tekstas yra ta žinutė, kuri siunčiama į klausytojų ausis, tad ji turi turėti prasmę, skleisti idėjas, būti gyvesne tarp gyvų visų repo kūrinių.

Sakydamas, kad šis žvilgsnis yra subjektyvus, omenyje turiu ir tai, kad galiu būti ką nors žmogiškai praleidęs – viską perklausyti, kaip ir perskaityti visas knygas, yra Sizifo darbas.

Nori to ar nenori, vis tiek čia iššoka ir asmeniniai pasirinkimai, tad šiuos albumus išrikiavau abėcėlės tvarka.

Tiesa, prie pat dešimtuko ribos pasižymėjau du albumus, kurių čia neįtraukiau, bet vis tiek norisi juos paminėti. Pirmas jų buvo Shamo „#K84“ – labai malonus ausiai klasikinio repo rinkinys, nostalgiškas. Laiko patikrinta senoji repo mokykla su gausybe daugiasluoksniškų žinučių – tokio repo mėgėjams tai tikras perlas. Antras toks albumas buvo grupės „8 kambarys“ rinkinys „Turbulencija“. Didelį būrį gerbėjų turinti grupė šiemet pristatė EP, kuris kiek nutolęs nuo repo, turintis savitą, jungtinį kelių muzikos stilių skambesį, tad jį šiame dešimtuke palikau paraštėje.

Štai mano repo albumų dešimtukas – kas man, kaip repo klausytojui, įsiminė 2022-aisiais.

Beeta, „Sekretai“

Negali nesižavėti Beetos repo poezija. Melancholiškas repo ritmas su visa tona repo tekstų. Beeta yra vienas tų Lietuvos repo atlikėjų, kurio tekstus gali klausyti daugybę kartų ir jie vis tiek nepabosta – kas kartą suskamba naujai. Juos ir nagrinėti labai įdomu – daug gyvenimo išminties, pamokymų, nebanalaus žvilgsnio ne tik į pačią kasdienybę, tačiau ir į žmogiškąjį vidų. Tad ir šio albumo gylį išmatuoti vargu ar įmanoma.

Beetą prieš daug metų atradau internete vykusiose repo kovose. Jau tuomet jis išsiskyrė savo tekstų branda, o nuo tada jis tapo tik dar brandesniu. Albumo repo eilėse nėra pokštų ar rimų, kurie priverstų bent jau nusišypsoti. Juose apstu gyvenimo gelmės ir ramybės. Tad vieną po kito leidžiant kūrinius užvaldo maloni hipnozė – negali atsitraukti.

Tarp dvylikos kūrinių Beeta ryškiau suskamba kaip senos repo mokyklos atlikėjas. Kaip ir Shamas, Beeta šiemet man buvo tokio stiliaus atgaiva, kai aplink daug trap stiliaus skambesio. Be to, albume Beeta puikiai demonstruoja savo gebėjimus rimus dėstyti greitojo repo stiliumi.

Laiko patikrintas stilius ir brandūs tekstai – dovana tokio repo mėgėjams.

„G&G Sindikatas“ „Duona Kasdieninė / Skeletai Spintoje“

Alkani repo vilkai. Šiame albume G&G man pasirodė nusiteikę rimtai medžioklei ir mielai perkąstų gerkles visiems, kurie pasakytų, kad ši repo grupė jau nieko nesugeba. Albumą lydi vienas žodis – kokybė. Tai, kokia rimų ir muzikinių ritmų dermė, kurią reikėtų parodyti visiems, norintiems pradėti repuoti.

Albumas pradėtas įrašinėti karantino metu. Tad jame jaučiama pasaulio suvaržymo dvasia, kai viską buvo sukaustęs nelemtas koronavirusas. Tačiau žvelgiant iš šių dienų perspektyvos, jis nostalgiškas visai praeičiai, tuo pačiu brėžia šių dienų kryptį ir tiesia kelią ateičiai. Daugiasluoksnis ir tematine prasme įvairiapusis albumas, kuriame atsiveria stipriausios Kasteto ir Svaro tekstinės galimybės bei Donciavo ir DJ Mamanios gebėjimais žaisti muzikine energija ir ritmu.

Be to, albume klausytojai ir ras du skitus – trumpos formos repo pašnekesius, paženklintus humoru ir tampančius įvadu į albume esančias dainas. Smagu, kad G&G išlaikė šį savo išskirtinumą, mat dabar ne taip dažnai skitus repo albumuose ir sutiksi. Plačiau apie šį repo rinkinį rašiau čia.

„nenormalei“ gerai.

Jama, „Jama“

Jama gyvas! Taip metų pradžioje pasirodžiusiame vaizdo klipe sakė Jama. O vėliau klausytojus pasiekė ir pirmas Jamos solinis repo albumas – repo mėgėjai iki šiol girdėdavo duotuoju momentu kuriamas atlikėjo repo eiles, kuriomis jis improvizacinio repo kovose visus, kaip kad sako albume, palikdavo „paslikus“.

Aštuonių kūrinių albumas stiprus savo žvilgsniu į dabartinį pasaulį ir jo žaizdas, prieš kurias mes neretai patys užsimerkiame. Lyčių lygybės, rasizmo, asmeninio susireikšminimo šiame pasaulyje akcentai lydi kūrinius, kuriuose Jama nevengia kritikuoti visuomenės požiūrį. Tad šis Jamos albumas yra ne tik pluoštas žinučių apie mūsų visų mėgstamą pasirinkimą tylėti, bet kartu ir žadinimas atsibusti bei apsidairyti, kokį pasaulį savo elgesiu sukūrėme.

Jama albume taip pat puikiai parodo, kaip moka žaisti repo stiliais. Man tai buvo vienas tų albumų, dėl kurio esu pasiryžęs laukti dar penkmetį, jei po šio laiko į ausis belsis tokia visuomenės žadinimo forma repo eilėmis.

Lieka tik pasidžiaugti, kad Jama pagaliau įrašė pirmą tokį albumą. Gyvas! Apie albumą plačiau esu rašęs čia.

Kastetas, „Maestro“

Repo apsakymų rinkinys. „Maestro“ iš kitų šiemet pasirodžiusių repo albumų išsiskiria savo muzikiniu pavidalu – tai ne šiaip kūriniai, o trumpi repo pasakojimai, persmelkti buitinio realizmo prieskoniais. Kastetas kaip niekas kitas įvaldęs tokį repavimo stilių.

Devyniuose albumo kūriniuose girdime tokią kasdienybę, kurią vienaip ar kitaip esame visi palietę – pažįstame tokių žmonių, kurie atsidūrę panašiose situacijose ar bent jau girdėję pasakojimus apie juos. Tai auksinio jaunimo šėlionės; išpaikusių vaikų tėvų vedžiojimas už nosies; geresnio gyvenimo norai, kurie persipina su barakudiškais prieskoniais; paprasti porų santykiai, neretai dėl neaiškių priežasčių virstantys nekalbadieniais.

Labai akylas žvilgsnis į mūsų kasdienybę, neretai verčiantis nusijuokti iš situacijų absurdiškumo. O šis humoristinis albumo prieskonis yra kitas ryškus šio albumo bruožas. Plačiau apie albumą anksčiau pasakojau čia.

Maestro, ne kitaip.

Konstantinas Lilas, „Niekas nėra tikra“

Lauktas sugrįžimas įvyko. Į repo sceną Lilas grįžo iš karto su nauju albumu ir kiek kitokiu muzikiniu drabužiu, kuriame repo rimai persipina su lengvo roko skambesiu. Ir perklausant albumą norisi pasakyti, kad Lilas čia gerokai brandesnis.

Pats Lilas ne kartą sakė, kad nesistengia pataikauti publikai, nesistengia pildyti jos norų, o kuria tai, kas jam patinka. Ir šis gebėjimas atsiriboti nuo aplinkos spaudimo šį albumą pakelia į kitą lygį – jis turi savito išskirtinumo ir daugiasluoksniškumo. Universaliuose tekstuose taikinys gali būti tiek klausytojas, tiek ir visas pasaulis, tad klausytojai, matyt, pasiims tą dalelę Lilo kūrybos įkvėpimo savai kasdienybei, kuri atrodys jiems patiems artimiausia.

Buvo labai įdomu išgirsti tokį Lilą ir pažvelgti, kiek šiame albume yra likę senojo Lilo. Bet Lilas čia atgimė stipresnis ir įvairiapusiškesnis. Išskirtinės kokybės repo rinkinys.

Lilai, tu privalai skambėt!

Mad Money, „Ego“

Dar vienas sugrįžimas po šiokios tokios tylos. Mad Money albumas yra ne tik savotiškas pačio jo kūrėjo repo ego demonstravimas, ne tik klausytojo provokavimas pačia ego sąvoka, tačiau ir demonstravimas visai repo kultūrai, kad Mad Money ambicijos nėra niekur dingusios.

Mad Money albume ant stalo kloja viską, ką per daug metų sukaupė ant repo scenos – nuo brutalių rimų, negailestingai kertančių nematomam priešininkui, iki melancholiškų eilių, laviruojančių ties romantika, troškinančiu geismu ir išgyventa gyvenimo patirtimi. Albume pats atlikėjas labai įvairiapusis – čia nesutinkame tos nykios monotonijos, kuri verčia vieną po kito versti kūrinius, ieškant kitokios kasdienybė atspalvio. Plačiau apie albumą kalbėjau čia.

Viename iš šešiolikos kūrinių Mad Money sako, kad „Šunys loja, bet žmonės ploja“. Ir tame yra daug tiesos. Kritikai, prašom!

Micro One, „Nekronomikonas“

Pasauli, laikykis, ateina Micro One! Šis albumas buvo labai maloni metų pabaigos staigmena. Be jokių abejonių, tai tamsiausias metų repo albumas – toks jis, matyt, būtų ir tuo atveju, jei klausytojų ausis būtų pasiekęs metų pradžioje, o ne pabaigoje.

Tai, kaip Micro One valdo rimus ir žaidžia kūrinio energija, negali nesižavėti. Albume žvilgsnis į mus supantį pasaulį veriasi kaip į aiškią tvarką turinčios kasdienybės sistemą, tik pats Micro One šioje sistemoje atrodo kaip dievas, kuris ir lemia visas žaidimo taisykles. Tad kūriniai suskamba kaip sąžinės balsas, klausytojui kuždantis apie jo silpnybes, nuodėmes bei kartu pateikiantis pavyzdį, ko reikėtų pasimokyti, norint šioje kasdienybėje išgyventi.

Lėto tempo, įtaigus ir neįtikėtinai tamsus. Albumas yra priešprieša visam galimam optimizmui ar bent jau kiek gyvesnio tono repo ritmui. Tačiau turinio prasme jis yra labai gyvas. Apie Micro One „Nekronomikoną“, kuris pasirodė gruodį, 2023-iųjų pradžioje ketinu pakalbėti atskirai – gerokai plačiau ir išsamiau.

Bet viena nesikeičia – Micro One yra undergroundo karalius!

Niko Barisas, „Apie blogį – ša“

Jei šiame sąraše Micro One yra tamsa, Niko Barisas yra šviesa. Omenyje turiu albumo optimizmą – jis spinduliuoja energija keistis, ieškoti, nesustoti. Čia nėra pasaulio negatyvo, o viskas brėžiama vejant negatyvias mintis į šoną, ieškant sprendimų ir pokyčių krypties.

Man patinka kaip skamba Niko Barisas. Tas įvairių stilių derinimas turi išskirtinumo, kuris šiame sąraše albumą stato į kitokią lentyną, kurioje persipina tiek repas, tiek trap stilius, tiek R&B prieskoniai. Tai toks kūrybos užtaisas, kuris yra įvairiapusiškas ir pritaikytas skirtingo muzikos skonio mėgėjams, ne vien tik repo fanams.

Niko Barisas albume nemažai dėmesio skiria savo kūrybos apibendrinimui, pateikia atkirtį kritikams bei kalba apie vidines žmogiškojo pasaulio dilemas. Apie šį albumą 2023-iųjų pradžioje taip pat ketinu pasidalinti išsamesnėmis mintimis.

Kritikai, dar vienas prašom.

OG Version, „Bilietas į rojų“

Lietuviškojo trap valdovas. Neatsitiktinai OG Version savo kūryboje dažnai pabrėžia, kad jis yra tas karalius, kuris prikėlė kultūrą. Šis albumas šiemet visa galva lenkia kitus trap stiliaus skambesius, o pats OG Version tikrai rodo, kad šiame kelyje jis yra greičiausias.

„Bilietas į rojų“ išsiskiria savo kelione tarp klasikinio repo ir trap stotelių. Jame OG Version rodo dvi savo puses, o šiek tiek kitokiame vaidmenyje jį išgirsti labai įdomu. Tad čia ne vien tik trap rinkinys, tačiau ir artimi kitokiai stilistikai žingsniai, kurie skamba labai įdomiai ir net provokuoja diskusijai apie stilių dermę.

Muzika yra gyva tiek, kiek ji geba kisti laike, ieškoti naujų skambesių. OG Version čia gyvas ir tai ryškiai perteikia per savo tekstus, kuriuose tiek daug asmeniško intymumo iš Šilainių, tiek ir plataus žvilgsnio į visą pasaulį apskritai. Plačiau apie „Bilietą į rojų“ pasakojau čia.

Kultūra gyva.

V.V, „Visos vėlės“

Vienintelis šiame sąraše EP. Tačiau šis mažesnės apimties repo albumas išsiskiria savo aiškia tematika – Vaiperis siunčia žinutę šiandienai apie tai, kur mes, žmonės, esame šiandien ir kokiais velniais mes apvilkome savo kasdienybę. Tad keturių repo kūrinių albumas žavi savo plačiu užmoju.

Skambesys. Pirmas į galvą šaunantis žodis, perklausius „Visas vėles“. Daugiasluoksniški rimai čia skamba tiek klasikinio repo, tiek lengvu trap skambesiu. Gera girdėti tokį Vaiperį. Jis vis sugeba savo rimus kelti į kitą lygį ir kitą skambesį – svarbu yra tai, kad jam tai pavyksta padaryti išlaikant aukštą kokybę.

Po albumo pasirodymo belieka pasižymėti šių metų lapkričio pabaigą kaip atskaitos tašką, nuo kurio galima pradėti laukti žadėto Vaiperio albumo, su kuriuo jis dirbo pastaruoju metu, tačiau tematiškai gimę kūriniai sukrito į šį rinkinį. Plačiau apie „Visas vėles“ pasakojau čia.

Laukiam!