– Kokios muzikos tendencijos vyrauja pasaulyje šiuo metu?
– Pagrindinė tendencija yra tai, kad roko muzika, visiškai dominavusi pusę amžiaus, atsidūrė šešėlyje. Šiame žanre mažai besukuriama ko nors originalaus, nebent ieškotume nišiniame lygmenyje. Rokas nebedominuoja muzikos topuose, tokia bendra tendencija.
Be to, pasikeitė ir pačių muzikos topų sudarymas – anksčiau remtasi įrašų perkamumu ir radijo transliacijomis, bet atsirado internetas ir viskas pasikeitė. Pasirodė, kad yra nepaprastai didelė grupė žmonių, klausančių hiphopo, R&B. Dabar, pažiūrėjus į topus, 80 proc. jų sudaro būtent šių stilių kūriniai.
Internetas suteikė daug laisvės muzikos gerbėjams, dabar galima klausyti visko, ko norisi. Be to, atlikėjai, net neturėdami komercinio užnugario, leidybinės firmos, gali lengvai išpopuliarėti – į specialias svetaines galima įkelti dainas, parašytas savo kambaryje, ir išplaukti į plačius vandenis. Tai tokia savotiška demokratija.
Dar viena tendencija – populiari ne tik angliškai atliekama muzika. Vienas tokių pavyzdžių – atlikėja Rosalia iš Ispanijos, sujungusi flamenko muziką su hiphopu. Arba – „Christine and the Queens“, išleidusi albumą tiek prancūzų, tiek anglų kalba. Ima dominuoti ne tik amerikiečių divos, atlikėjų skalė plečiasi – tai suteikia vilties ir lietuviams.
– Ar vis dar svarbūs pasaulyje rengiami muzikos apdovanojimai?
– Kai kurie, pavyzdžiui, MTV apdovanojimai, manau, neturi jokios reikšmės, tai tik suknelių demonstravimas. „Grammy“ vis dar stengiasi atspindėti tai, kas vyksta, tačiau keleriais metais vėluoja. Šiais metais per „Grammy“ buvo atsižvelgta į pernykštę kritiką dėl to, kad nominuojama per mažai moterų, afroamerikiečių ir repo. Dabar jie susilaukė daugiau nominacijų, bet, tikėtina, vis tiek nelaimės.
Visgi, esu kone įsitikinusi, kad muzika besidomintiems žmonėms įvairūs apdovanojimai didelės reikšmės neturi, tai tiesiog šou. Muzikos tendencijas labiau formuoja radijas, nors jis, gaila, turi labai aiškiai apibrėžtus rėmus. O jaunimo skonį labiausiai lemia interneto platformos, todėl kokie nors „Grammy“ jauniems žmonėms vargu, ar ką bereiškia.
– Kuo pasižymi didžiausios sėkmės susilaukianti muzika?
– Dabar labai sustiprėję politinis ir socialinis kontekstai, visi tapo suinteresuoti kalbėti apie pasaulio įvykius. Žinoma, daugiausia tai ateina iš JAV, pavyzdžiui, Donaldas Trumpas yra daugybės nuostabios muzikos įkvėpėjas.
Įdomu ir tai, kad politinis kontekstas, atsispindintis muzikoje, nelieka kažkur pogrindyje. Tai jau nebe pankų protestas. Dabar dainos, kuriose kalbama apie moterų ar afroamerikiečių teises, pakyla į topų viršūnes.
Vienas populiariausių reperių pasaulyje Kendrickas Lamaras net gavo Pulitzerio premiją. Iki šiol jos nėra gavęs nė vienas muzikantas ne iš akademinės ar džiazo muzikos srities. Galbūt repo pogrindis ir pyksta, sako, kad K.Lamaras parsidavė ar pan., bet tai vis tiek istorinis žanro pripažinimas. Didelė dalis muzikos, net ir popmuzikos, dabar turi daugiau svorio, sąmoningumo, nebėra kuriama vien pasilinksminimui.
– O kokia lietuviškos muzikos situacija?
– Viskas tik gerėja. Per pastaruosius septynerius metus lietuviškos muzikos lygis kyla ir toliau tik kils. Užaugo nauja karta, atėjo jauni, vos 20-ies metų muzikantai, iš karto sulaukiantys didžiulio susidomėjimo. Kai kurie jau trečiame savo koncerte sulaukia didelio būrio fanatiškų bendraamžių klausytojų. Jei jaunų žmonių dabar paklaustume, kokia mėgstamiausia jų grupė visame pasaulyje, tikrai ne vienas pasakytų, kad kuri nors lietuviška. Man atrodo, kad tai nuostabu.
Žinoma, ne viskas Lietuvoje vyksta tolygiai su pasauliniu kontekstu, tačiau vejamės. Šiais metais atsirado bandymų atkartoti užsienyje labai populiarų trap muzikos stilių. Tai daro ir kauniečiai „Flying Saucer Gang“, sulaukiantys itin daug dėmesio. Jau pirmasis jų koncertas sulaukė tūkstančio žiūrovų. Tai įspūdinga, tik sunku suprasti, ar grupė viską daro rimtai, ar tik kaip pokštą. Tai yra tiesmukas kopijavimas to, kas vyksta užsienyje, nepritaikant prieš Lietuvos realijų – dainuojama apie dolerius ir mašinas, kurių niekas čia tikrai neturi. Tačiau tegu daro, galbūt kiti atlikėjai pagalvos – o, juk aš galiu padaryti dar geriau. Pavyzdžiui, daug originalesnio, be to, lietuviško repo albumą šiemet išleido naujas projektas IYE.
Džiugu, kad atsirado daugiau merginų grupių, atliekančių alternatyvią muziką. „shishi“ ir „Crucial Features“ išleido savo pirmuosius albumus. Galbūt tai bus paskatinimas ne vienai merginai. Yra ir kelios solistės, pavyzdžiui, Angelou, išleidusi amerikietiškomis tendencijomis paremtą R&B albumą. Tikrai įdomi atlikėja – Rūta Mur, kuri mažai koncertuoja, bet tie, kas išgirsta jos dainas, lieka maloniai nustebę.
– Minėjote, kad užsienio muzikoje daug politines, socialines realijas ir įtampas atspindinčių tekstų. Kokie lietuviškų dainų tekstai?
– Įdomu, kad rašyti lietuviškai vis dar yra labai sunku. Turime ilgametę tradiciją, kad popmuzika rašoma lietuviškai. Kai kada tie tekstai išties neblogi. Mane nustebino projektą „X faktorius“ laimėjusios Monique albumas. Nesunku suprasti, kodėl jaunos merginos taip mėgsta šią atlikėją ir su ja tapatinasi – Monique dainuoja natūralia, nuoširdžia kalba.
Štai Lietuvos reperiai vienaip ar kitaip išmokę kurti lietuviškai, bet daugiau įtakos jiems atrodo padariusi poezija, o ne pats repas, todėl tie tekstai labai metaforiški, abstraktūs, su jais sunku tapatintis.
Kalbant apie roko muziką, nemažai taisyklių yra padiktavęs Andrius Mamontovas, tačiau jų atkartoti neįmanoma, dabar tai skamba kiek nuobodžiai ir sentimentaliai. Ir, pavyzdžiui, „ba.“ lyderis Benas Aleksandravičius turi pats kurti savo dainų kalbą. Dėl to ji tampa laužyta, fragmentiška, su nauja sintakse ir labai asmeniška.
Kitas geras pavyzdys – neseniai pasirodęs atlikėjo Free Finga darbas „Pick Up Line“ – manoma, kad tai pirmas lietuviškas R&B albumas. Jam taip pat pavyko kalbėti natūralia kalba su atpažįstamomis detalėmis, jis atvirai papasakojo apie savo jausmus, dėl to ir klausytojui tai iškart tampa artima.
Geras pavyzdys – neseniai pasirodęs atlikėjo Free Finga darbas „Pick Up Line“ – manoma, kad tai pirmas lietuviškas R&B albumas. Jam taip pat pavyko kalbėti natūralia kalba su atpažįstamomis detalėmis, jis atvirai papasakojo apie savo jausmus, dėl to ir klausytojui tai iškart tampa artima.
Kai kurie atlikėjai dabar sako, kad lietuvių kalba prastai skamba, yra nemelodinga, ja sunku rimuoti ir pan. Tokiais atvejais galvoju – kiekvienas filologas pasakytų, kad lietuvių kalba – viena melodingiausių pasaulyje. Todėl manau, kad tai – tam tikras išsigalvojimas ir tingėjimas.
– Ar jauniems alternatyvios muzikos atlikėjams dar svarbu pasirodyti televizijos ar radijo eteryje? Gal pripažinimas socialiniuose tinkluose – tai, ko užtenka?
– Aišku, visuomet neblogai patekti į LRT OPUS eterį, nes tai atveria naują auditoriją. Tačiau sakyčiau, kad šiais laikais itin svarbu sukurti gerą vaizdo klipą. Jei klipas bus tikrai puikus, to užteks karjeros pradžiai. Lietuvoje jau atsiranda jaunų režisierių, sukuriančių tikrai originalių dalykų ir tuo stipriai prisidedančių prie grupės populiarumo ar įvaizdžio.
– Kas geriausia nutiko Lietuvos muzikos pasaulyje 2018 m.?
– Paminėčiau kelis išskirtinius albumus. „Fume“ eksperimentinės elektronikos albumas „Luminance“ – minimalistinė, bet kartu labai didinga, konceptuali muzika, tinkanti ir paprastam skoniui, ir visiškiems intelektualams.
Paminėčiau ir to paties Free Finga albumą „Pick Up Line“. Nors visas albumas, kaip minėjau anksčiau, lietuvių kalba, pavadinimas pasirinktas angliškas. Tai įdomu ir labai norėčiau, kad Free Finga plėtotų karjerą ir toliau.
– Kalbant apie jus, ar galite papasakoti, koks yra muzikos apžvalgininko darbas?
– Pirmiausia tai pats jį turi susikurti, vadinasi, reikia daug valios, disciplinos, aistros muzikai, kad nenustotum rašyti, kai pasirodys, kad tai neturi prasmės. Nes taip pasirodo nuolat. Aš pati esu tiesiog laisvai samdoma autorė, niekam nepriklausau ir tai suteikia daug laisvės. Daug rašau socialiniame tinkle „Facebook“ – tai neatneša finansinių džiaugsmų, bet suteikia dvasinių. Galimybę užmegzti ryšį su kitais muzikos klausytojais, gal net skatinti diskusijas apie muziką. Ypač stengiuosi edukuoti žmones apie lietuvišką muziką, nes apie ją vis dar mažai žinoma.
Jei šia veikla užsiimi reguliariai, būti pastebėtam lengva. Tuo rimčiau užsiimančių – gal vos trys visoje šalyje. Sunkiau išlaikyti rašymo reguliarumą, o vėliau – sugalvoti, kaip „pramušti“ skaitomumo lubas, t. y. sudominti tuos, kurie specialiai tuo nesidomėtų.
Mano privalumas – žinoma, tam tikras muzikinis skonis, kuris gal kai kam artimas, bet gal svarbiau pats rašymo stilius, pusiau asmeniškas, atviras ir, kiek įmanoma, analitinis. Teoriškai galiu rašyti ką noriu, bet iš tiesų kritikuoti yra labai sunku. Paskui visus tuos žmones reikia sutikti koncertuose ar mažų mažiausiai kentėti jų piktas žinutes ir komentarus. Dėl to dažniausiai rašau apie tai, kas yra gero muzikoje.
– Lietuvos atlikėjai įžeidūs?
– Manau, visi menininkai įžeidūs, ir tai suprantama. Kritiką priimti kiekvienam sunku, ypač dar iš „kažkokios mergos“. Kartais žodį ar komentarą, pasakytą kaip komplimentas, palaiko blogu, nes tai nesutampa su tuo, kaip jie save įsivaizduoja. Aišku, kad nesutampa, aš juk ir turiu pateikti žvilgsnį iš šalies, kiek įmanoma nesuinteresuotą ir su platesniu kontekstu.
– Kaip manote, ar muzikos skonis susiformuoja vaikystėje/paauglystėje ir nekinta visą gyvenimą? O gal galime jį keisti, to panorėję?
– Manau, kad būna įvairiai. Žmonės, kuriuos galima pavadinti pasyviais klausytojais, lieka ištikimi savo skoniui visą laiką. Užstringa kažkuriam etape ir visa vėliau sukurta muzika jiems atrodo nesąmonė. Mano pačios muzikos skonis visuomet buvo eklektiškas, paauglystėje turėjau kelis dievaičius iš labai skirtingų žanrų. Patiko ir rokas, ir metalas, ir repas, ir t. t. Dabar taip pat stengiuosi suprasti ir pamėgti skirtingus stilius – to kaip ir reikalauja darbas.
– Kodėl Lietuvoje tiek mažai muzikos apžvalgininkų?
– Visų pirma, nėra tokios muzikos kritikos tradicijos, nors ir turime stiprią literatūros, dailės, teatro kritikos tradiciją. Net akademinės muzikos nagrinėjimo laukas yra silpnas, ką jau bekalbėti apie alternatyvią ar popmuziką. Gaila, kad žmonės, įgiję muzikologų išsilavinimą, neakademinę muziką laiko nerimta, neverta dėmesio. Tuomet rašyti apie tai tenka žurnalistams ar tiesiog eiliniams klausytojams. Labai norėčiau bent kiek prisidėti prie tokio diskurso, kalbėjimo apie muziką formavimo.
Visų pirma, nėra tokios muzikos kritikos tradicijos, nors ir turime stiprią literatūros, dailės, teatro kritikos tradiciją. Net akademinės muzikos nagrinėjimo laukas yra silpnas, ką jau bekalbėti apie alternatyvią ar popmuziką. Gaila, kad žmonės, įgiję muzikologų išsilavinimą, neakademinę muziką laiko nerimta, neverta dėmesio.
Žinoma, svarbus veiksnys ir tas, kad iš rašymo apie muziką sunku uždirbi, mažai kas nori spausdinti tokius tekstus, tai įdomu siauram ratui. Labiausiai gal dėl to, kad nėra tokio įpročio. Užsienyje ištisi specializuoti interneto portalai skirti tokioms apžvalgoms ar alternatyvios muzikos kritikai.
