Tokio kryžminio profesinio kelio atlikėjas, atsidavęs besikeičiančiam naujos muzikos peizažui, jau yra koncertavęs solo su tokiais orkestrais kaip „The English Concert“, „The Cleveland Orchestra“, „Boston Baroque“, „Boston Early Music Festival“, „Grand Rapids Symphony“, „Virginia Symphony Orchestra“ ir kt. Šiais metais Brianas išleido savo pirmąjį solinį albumą „Lad’s Love“, kuris jam pačiam buvo iššūkis naujo repertuaro ir vokalinės ištvermės prasme. Diskas buvo įkvėptas Ivoro Gurney’o kūrinio „Ludlow and Teme“, kurį B.Giebleris pirmą kartą atrado studijuodamas Mičigano universitete.
Dvejus metus trukęs kūrybinis procesas iškėlė tokius meninius ir organizacinius iššūkius, su kuriais dainininkas anksčiau nebuvo susidūręs. Tai lėmė didelės sėkmės sulaukusį rezultatą, kuris sulaukė tarptautinių pagyrų ir 2021 m. „Grammy“ nominacijos už geriausią klasikinį solo vokalinį albumą. Praėjus keliem mėnesiams po „Lad‘s Love“ premjeros, tenoras interviu žarsto užuominas apie antrojo disko pasirodymą ateityje. Pokalbio metu Brianas Giebleris dalijasi prisiminimais apie įrašo procesą, pandemijos sukeltus karjeros pokyčius. Taip pat pasakoja apie savo kasdienį balansavimą tarp verslo ir meno.
– Kiek laiko užtruko parengti šį kompaktinį diską?
– Viskas prasidėjo 2018 metais, kai kalbėjau apie šią idėją su prodiuseriu, norinčiu išleisti mano kompaktinį diską. Pirma mintis, kilusi galvoje, buvo Ivoro Gurney‘o „Ludlow and Teme“. Aš apie metus laiko bandžiau išmąstyti, kaip atsispyrus nuo šio kūrinio, sukurti albumą.
2019 m. pavasarį mes su pianistu Steve‘u nusprendėme surengti mini koncertinį turą po keturis miestus. Vėliau jo koncertinę programą kiek pakoregavome, tačiau iš esmės kompaktinio disko repertuaras buvo toks pats. Jį įrašėme 2019 m. birželio pabaigoje, o patį įrašą baigėme tobulinti 2020-ųjų vasarį. Laimei, viskas išėjo nepriekaištingai.
Mums pavyko svarbiausius dalykus pasidaryti dar prieš įvykstant pandemijai. Tolesnė kompaktinio disko gamyba, pristatymas, sutarties sudarymas su įrašų kompanija įvyko jau karantino sąlygomis.
– Atrodo, jog tai didžiulis laiko tarpas. Kaip šiandien žvelgiate į visą procesą?
– Manau, taip ilgai kūrybinis procesas užtruko dėl to, kad aš nežinojau, ką darau. Žinojau, jog noriu padaryti įrašą. Taip pat turėjau žmonių, palaikančių šią idėją, bet neturėjau jokio supratimo, kaip visas procesas veikia – man tai buvo didžiulis šuolis. Niekada nemačiau įrašų kompanijos sutarties, nesu užsakęs įrašų studijos. Turėjau pats išmokti, kaip išleisti kompaktinį diską. Dėl to tikiuosi, kad antrojo disko įrašymo procesas bus gerokai sklandesnis ir greitesnis.
Neturėjau jokio supratimo, kaip visas procesas veikia.
– Kaip sudėliojote repertuarą?
– Dar 2012 metais dainavau Ivoro Gurney kūrinį „Ludlow and Teme“ savo magistro rečitalyje, kurio metu taip pat susipažinau su pianistu Stevenu McGhee. Turiu prisipažinti, kad, išmokęs šį kūrinį, visada norėjau jį įrašyti ir taip uždėti savo antspaudą. Mintis apie šį kūrinį kildavo kiekvieną kartą, kai kas nors siūlydavo įrašyti kompaktinį diską. Visa idėja kilo iš šio vieno ciklo, o vėliau pianistas Steve'as buvo pagrindinis repertuaro sudėliotojas. Remdamiesi šiuo kūriniu, mes sukūrėme koncertinę programą, tačiau pats albumo repertuaras buvo išbaigtas likus tik trim savaitėms iki įrašymo.
– Ko ieškote kurdamas repertuarą savo balsui?
– Didžiąją savo karjeros dalį dainavau baroko muziką. Esu žinomas dėl Bacho ir Handelio muzikos interpretacijų. Kartu su įvairiais ansambliais esu įrašęs keletą barokinės muzikos albumų. Tačiau tuo pat metu mane traukia ir nauja muzika, šiuolaikinės operos, kuriose reikalingas šviesus lyrinis tenoras. Kadangi jau esu sukūręs ir atlikęs daug įvairių laikmečių koncertinių repertuarų, šįkart savo debiutiniame diske ieškojau ko nors naujo – kūrinių, sukurtų tarpsnyje tarp barokinės ir šiuolaikinės muzikos.
Didžiąją savo karjeros dalį dainavau baroko muziką. Esu žinomas dėl Bacho ir Handelio muzikos interpretacijų.
Įkvėpimo sėmiausi ir iš savo mokslų Londono karališkojoje muzikos akademijoje semestro. Iš šios patirties gimė susižavėjimas anglų tenorais, jaučiau, kad tokio tipo yra ir mano balsas. Dėl to pasirinkau dainuoti XX amžiaus pradžios anglišką muziką. Tai man buvo šiek tiek kitokia patirtis. Didžiąją dalį albumo sudaro šios tradicijos kūriniai – tokių kompozitorių kaip Brittenas, Gurney, Airija, Warlockas, Quilteris ir kt.
– Prisitaikyti prie naujo repertuaro turėjo būti nemenkas iššūkis, dauguma dainininkų laikosi vienos jų balsams labiausiai tinkančios stilistikos. Kaip vienu metu dainuojate baroko ir šiuolaikinę muziką?
– Mano vokalo mokytojai įskiepijo, jog tavo technika ir balsas yra tas pats. Keičiasi tik atlikimo praktika. Dėl to tuo pat metu galiu dainuoti Džeko vaidmenį miuzikle „Gilyn į mišką“ ir J.S.Bacho Šv. Motiejaus pasiją. Bet pripažinsiu, kad niekada neišgirsite manęs dainuojančios Wagnerio. Nemanau, kad mano balsas kada nors išaugs į didelį Wagnerio muzikos tenorą. Dėl to prie skirtingų muzikos laikotarpių repertuaro prieinu su balsu, kurį turiu.
Dėl to tuo pat metu galiu dainuoti Džeko vaidmenį miuzikle „Gilyn į mišką“ ir J.S.Bacho Šv. Motiejaus pasiją.
Mokytis naujo repertuaro man yra labai malonus iššūkis, kuris mane laiko ant pirštų galų. Prieš pandemiją kas savaitę eidavau nuo vieno projekto prie kito. Taip visada savo kasdienybėje išlieku smalsus, entuiziastingas ir sveiko proto. Šiandieną muzikanto realybė keičiasi, ir dainininkai, kurie anksčiau galėjo likti dainuoti vieno tipo repertuaro, dabar turi ieškoti kitų kelių ir naujų išraiškos būdų. Manau, šiame laikotarpyje seksis universaliems ir kūrybingiems menininkams. Todėl aš primenu naują repertuarą kaip naują iššūkį ir taip visada stengiuosi išlaikyti save atvirą naujovėms.
– Koks buvo pagrindinis šio albumo iššūkis Jums?
– Šio kompaktinio disko repertuaras priklauso bel canto stiliaus stovyklai. Pasirengimo metu bandžiau kiekvienoje dainoje rasti albumą kaip kelionę vienijančią žinutę. Svarbiausia tema čia yra praradimas, nesvarbu, ar tai būtų prabėgusio laiko, meilės, karo netektys, mirtis. Aš stengiausi subalansuoti kiekvienos dainos ypatingų teminių momentų išraišką su pačios muzikos grožiu.
Tai lengviau pasiekti turint gyvą auditoriją, kai galima matyti klausytojų akis. Todėl, laimei, prieš įrašant turėjome nedidelį koncertinį turą. Tai parodė, kas atliekamoje muzikoje iš tiesų turi poveikį publikai. Įrašų sesijoje dainavau, atsižvelgdamas į savo rečitalio pasirodymus.
– Taip įrašymas Jums turėjo būti lyg nenutrūkstama vidinė kelionė nuo pirmo kūrinio iki paskutinio. Kaip apibūdintumėte šio repertuaro dainavimo patirtį?
– Kai nustojome įrašinėti ir garso inžinierius pasakė, kad viskas baigta, aš palūžau. Jau seniai taip ilgai neverkiau. Pajutau, kad dainuodamas įdėjau kiekvieną viduje jaučiamą emociją. Su kiekviena šio įrašo daina susiejau savo gyvenimo momentą ir jo sukeltą jausmą. Visą įrašymo seansą stengiausi likti toje būsenoje, neprarasdamas balso kontrolės.
Kadangi esu homoseksualus, laimingai vedęs kitą vyrą, buvo nelengva dainuoti kūrinius, parašytus prieš šimtą metų. Žinau, jog to meto kompozitoriai ir poetai neturėjo tokių laisvių ir teisių, kaip aš dabar. Tai rezonavo su tuo skausmu, kurį išgyvenau slėpdamass ir galvodamas, jog negalėsiu būti savimi visą gyvenimą. Tai padėjo lengviau įsijausti į kitų žmonių išgyvenimus.
Kadangi esu homoseksualus, laimingai vedęs kitą vyrą, buvo nelengva dainuoti kūrinius, parašytus prieš šimtą metų.
– Ar Jums tai buvo katarsinė, gydanti patirtis?
– Tikrai taip. Nedažnai šioje karjeroje pasitaiko galimybė pasirinkti, ką noriu atlikti ir įrašyti. Šiame projekte aš galėjau pats nuspręsti kiekvieną detalę nuo pradžios iki galo. Todėl tam tikra prasme aš šį darbą vertinu kaip geriausią mano, kaip muzikanto, reprezentaciją. Tikiuosi, kad ateityje visi kiti projektai bus panašūs – ne tik puikios didžiojo meno interpretacijos, bet ir paties menininko atspindys.
– Iš kitos pusės gali būti pavojinga asmeniškai prisirišti prie kūrinio, kai po išleidimo jo nekontroliuojate.
– Akimirka, kai diską atiduodi leidyklai, man yra pati baisiausia. Mano publicistė man vis primindavo, kad dabar viskas nebėra mano rankose. Po išleidimo sulaukėme labai daug teigiamų, tiesiog švytinčių atsiliepimų. Šitokio šilto priėmimo nesitikėjau, tai buvo daugiau, nei kada galėjau įsivaizduoti.
– Atrodo, kad klasikinio muzikanto profesija nuolat kinta. Kas Jums pasikeitė per šiuos metus?
– Mano partneris, palaikydamas mane primena, kad tai tik pauzė ir visi muzikantai pandemijos metu išgyvena tą patį. Malonu kiek atsikvėpti ir apmąstyti tai, ką dariau pastaruosius septynerius metus ir kur noriu eiti ateityje. Šį kompaktinį diską taip pat suvokiu kaip žingsnį kuriant tokią karjerą, kokios noriu. Šiais metais taip pat turėjau nemažai virtualių koncertų, o nuo to laiko, kai išleidau savo diską liepą, išėjo dar trys diskai su mano pasirodymais – du senosios muzikos ir vieną šiuolaikinio repertuaro.
Mano partneris, palaikydamas mane primena, kad tai tik pauzė ir visi muzikantai pandemijos metu išgyvena tą patį.
– Kaip viskas pasikeitė? Kaip buvote auklėjamas muzikos studijose?
– Vienintelis dalykas, ką supratau, tai, kad tipinis studijų metu formuojamas muzikanto karjeros kelias neveikia daugumai žmonių. Tik keli studijas baigusių žmonių turi karjeras muzikos srityje ir kiekvieno iš jų keliai yra skirtingi, o ateitis – neužtikrinta.
Manau, kad tai iš esmės yra verslas, o aš – Brianas Giebleris – esu produktas. Taigi po studijų pats turėjau išmokti verslo įgūdžių. Manęs niekas nemokė, kaip kurti svetaines, filmuoti vaizdo įrašus, naudoti tinkamą apšvietimą ir pan. Ypač šįmet svarbūs pasidarė visai kiti dalykai, apie kuriuos net nepagalvotum eidamas į sceną dainuoti. Manau, kad ir kaip visi nenorėtų to pripažinti, tai išliks ir ateityje. Nes žmonėms patinka žiūrėti koncertus namuose, o gyva muzika į scenas negrįš per naktį. Tikiu, kad tie, kurie šiame kelyje išliks kūrybingi ir išradingi, klestės.
– Šiais metais turėjote atsisakyti gyvos muzikos ir ją skaitmenizuoti. Kaip Jums vyko šis perėjimas?
– Man pasisekė, kad turėjau išleisti kompaktinį diską ir buvau tuo užimtas tris mėnesius pandemijos metu. Dėl to iš tiesų suvokiau, kad praradau visus koncertus tik liepos mėnesį. Buvo labai sunku matyti tuščią kalendorių. Bandžiau išsiaiškinti, kokiais dar keliais galiu kurti ir dainuoti muziką. Tai buvo iššūkis galvoti išraidingai ir atrasti, kuo galiu būti naudingas. Taigi, tai buvo naudinga patirtis, dėl kurios išmokau daug naujų įgūdžių. Juos, tikiuosi, palaikyti visą gyvenimą.
– Kaip pasikeitė Jūsų santykis su auditorija?
– Turiu stiprią bazę žmonių, kurie mane pažįsta ir palaiko per socialines medijas. Kai kurios organizacijos, kuriose dirbau, taip pat pareklamavo mano diską. Tai buvo naudinga. Tačiau esu tikras, kad yra daugybė žmonių, kuriems patinka lankytis mano gyvos muzikos koncertuose Klivlende, Bostone ir Niujorke. Aš galiu juos pasiekti tik koncertuodamas, dėl to tikiu, jog mano diskas nepasiekė visos auditorijos.
– Kaip išlaikote pusiausvyrą tarp verslo ir meno – kurdamas tai, kas yra ir vertinga, ir pelninga?
– Sakyčiau, kad karantino metu verslo pusė perėmė viršų – daug laiko praleidau atsakinėdamas į laiškus, projektuodamas kompaktinį diską ir tvarkydamas visas kitas organizacines detales. Įprastomis aplinkybėmis daugiau laiko praleisčiau repetuodamas, nei rūpindamasis verslu.
Sakyčiau, kad karantino metu verslo pusė perėmė viršų.
Beje, disko kūrimo ir įrašymo metu, laikas, kurį praleidau organizuodamas, palyginus su dainavimu sutinka 70:30 procentų. Pavyzdžiui, prieš įrašymo sesijas turėjau suplanuoti tvarkaraštį, pasikviesti fortepijono derintoją, suorganizuoti maistą pietums, įsitikinti, kad visi turi kuo atvažiuoti ir kur gyventi, pastatyti filmavimo kameras, įamžinti procesą nuotraukose. Praleidau marias laiko, kol viską suorganizavau, o tada, kai prasidėjo įrašų sesijos, galėjau tiesiog eiti į salę, apšilti ir dainuoti. Per pertraukas man nereikėjo niekuo rūpintis ir galėjau likti savo vidiniame muzikos pasaulyje. Kadangi man patinka kontroliuoti detales, viską organizavau pats.
Nepaisant visų reikalų, visų pirma esu dainininkas. Nėra geresnio jausmo, nei būti rūbinėje, sulaukti penkių minučių pašaukimo ir išeiti į sceną. Matyti tūkstančius žmonių, kurie atėjo klausytis. Tai jaudina. To jaudulio šįmet man labiausiai trūksta.
– Minėjote, kad esate perfekcionistas. Ar buvo iššūkis bandyti kurti tobulą įrašą?
– Padaryti tobulą įrašą yra neįmanoma. Mes įrašinėjome tris dienas iš eilės po 6–7 valandas. Tai buvo toks vokalinės ištvermės iššūkis, kokio dar nebuvau patyręs. Buvo sunku išlikti žvaliam. Žinoma, net ir dabar diske yra momentų, kuriuos galėčiau tobulinti, tačiau turiu atsisakyti tobulumo ir priimti įrašą kaip dalį to, kas esu šiuo metu. Tai – kaip laiko žyma, ką galėjau padaryti 2019 metų birželio 27–29 dienomis. Jei žmonėms tai patinka – puiku! O jei ne – jie gali laukti mano antro albumo.
Mokiausi „Eastman“ muzikos mokykloje, kurią lankė ir Renée Fleming. Universiteto bibliotekos archyve galima rasti visų studentų baigiamųjų rečitalių garso įrašus. Besiklausydamas Renée Fleming magistrantūros rečitalio, supratau, kad tai – ne ta pati Renée Fleming, kurią girdime šiandien. Bet tai jos pradžia ir įrašas yra kaip laiko žyma.
– Jau minėjote, kad norite įrašyti dar vieną diską – ką ketinate daryti kitaip nei pirmą kartą?
– Aš manau, kad pasirinksiu visai kitą repertuarą, greičiausiai įrašysiu baroko muzikos kompaktinį diską ir uždėsiu savo antspaudą ant repertuaro, kuris man yra artimas. Džiaugiuosi, kad mano pirmas diskas yra sudarytas iš dar negirdėtų kompozicijų – tai kuria šviežią klausymo patirtį be lūkesčių ir palyginimų. Šiuo metu ieškau idėjų naujam repertuarui ir planuoju užsakyti naujas šiuolaikines kompozicijas. Kalbu su pora skirtingų žmonių, kartu užkelsime naują projektą ant bėgių.
