Bėgant laikui, radosi daug šio instrumento virtuozų. Dar XIX a. žmonės aikčiojo iš nuostabus klausydamiesi Edvardo A.Lefebre‘o, įžengus į XX a. pasaulio publika negalėjo atplėšti ausų nuo Marcelio Mule, o antai šiandien šio instrumento galimybių ribas plečia tokie novatoriai kaip Colinas Stetsonas ar Matsas Gustafssonas.
Atsigręžiant į muzikos žanrų istoriją, nė kiek neperdedant galima teigti − šis instrumentas tvirčiausias šaknis įleidęs džiazo muzikos dirvoje. Juo grojo tokios ikonos kaip Charlie Parkeris, Johnas Coltrane‘as, Albertas Ayleris, Archie Sheppas, Ornette Colemanas... Sąrašas galėtų būti tęsiamas dar kelis ar keliolika puslapių, bet esmė aiški – džiazas be saksofono tarsi knyga be keleto kertinių savo skyrių.
Lietuviško džiazo knygoje saksofonas neabejotinai vaidina pagrindinę rolę. Stipria pūtikų mokykla garsėjame nuo seno. Toną šiai saksofonininkų mokyklai uždavė ne kas kitas, bet legendinis Vladimiras Čekasinas. Petras Vyšniauskas, Liudas Mockūnas, Janas Maksimoviczius, Kazimieras Jušinskas, Arminas Bižys, Simonas Šipavičius ir daugelis kitų puikių pūtikų, reprezentuojančių skirtinga kartas ir grojimo stilius, yra geriausi šios mokyklos tąsos įrodymai.
O dabar stabtelėkime. Atėjo metas kreiptis į skaitytoją. Leiskite paklausti: ar skaitydamas/skaitydama šį tekstą nieko nepasigedote? Viliuosi, kad pasigedote. Ir pasigedote ne vaizdingesnio ar rišlesnio teksto, bet moterų. Keturiose aukščiau esančiose pastraipose, kuriose bandyta pažiūrėti į šio instrumento istoriją, nebuvo paminėta nei viena moteris grojanti saksofonu. Kur gi jos?
Skubu nuraminti visus – saksofonu grojančių moterų buvo, yra ir bus. Dar XIX a. 8-ajame dešimtmetyje Niujorke gyvavo kolektyvas „Bergers“, kuriame saksofonu grojo Etta (Esther) Morgan, laikoma bene pirmąja moterimi koncertuose grodavusia saksofonu. Vis tik, kaip bebūtų apmaudu, dėl sociokultūrinių, socioistorinių ir sociopolitinių žmonijos raidos netolygumų, susijusių su patriarchalinės sąrangos dominavimu bei lyčių stereotipais, moterų grojančių saksofonu nebuvo tiek daug, o džiaze ir muzikoje bendrai moterims dažniau tekdavo vokalisčių rolė.
Galima prisiminti be-bob/hard bop eros alto saksofonu grojusią Elvyrą Louise Redd. Nepaisant savo talento ji muzikiniame diskurse vis tiek liko C. Parkerio ar Sonny Rollinso šešėlyje. Lietuvos atveju situacija panaši. Galiu lažintis, kad daugelis naktį iš miego prikelti galėtų įvardinti bent vieną iš ketvirtojoje pastraipoje minėtų saksofonininkų, bet vargu ar prisimintų Justę Sakalytę. Bet ačiūdie situacija pastaraisiais dešimtmečiai esmingai keičiasi. Tuo įsitikinti bus galima šiais metais vyksiančiame „Vilnius Jazz“ festivalyje, kurio scenoje pasirodys dvi genealios saksofonininkes – danė Mette Rasmussen ir amerikietė Lakecia Benjamin.
M.Rasmussen – vienas ryškiausių saksofonų balsų Europoje, kurio aidai sklinda po visą pasaulį. Ši muzikantė savyje apjungia tiek mąslumu garsėjančią skandinavišką džiazo tradiciją, tiek europinę bekompromisę laisvojo džiazo mokyklą. Lyg to būtų maža jos grojime vietos atranda Užatlantės laisvūnų, tokių kaip A.Ayleris ar O.Collemanas, palikimas.
Viena vertus, M.Rasmussen galima laikyti jos tautietės, išradingos improvizatorės ir saksofono asės Lottes Anker tradicijos tęsėja, tačiau kita vertus Mettes garsinė tapatybė formuojasi individualiai ir kiek kitomis kryptimis. Jei L.Anker linkusi į ramesnius, mąslesnius improvizacinius pasažus, tai M.Rasmussen priešingai – dažniau mėgaujasi sprogdindama skardžias, intensyvias, kurtinančias ir labai dinamiškas garsų bombas. Galima tik pajuokauti, kad jei L. Anker ir Peteris Brötzmannas hipotetiniame pasaulyje būtų susilaukę atžalos ją tobulai įkūnytų M.Rasmussen.
Tai neabejotina viena esminių figūrų formuojančių Europinio laisvojo džiazo skambesį. M.Rasmussen nepaliaujamai ieško naujų erdvių savo muzikiniams eksperimentams ir drąsiai išnaudoja visas jos kelyje pasitaikiusias galimybes. Būtent dėl to, scenoje ją galima išvysti ne tik su kiečiausiais džiazo ar improvizacinės muzikos scenos atstovais, bet ir pavyzdžiui su Kanados post-roko flagmanais „Godspeed You! Black Emperor“.
Alto saksofonu grojanti Mette įžūliai meta iššūkį tokiems šiandienos avangardo saksofono žymūnams kaip M.Gustafssonas, Kenas Vandermarkas, Johnas Butcheris ar Rodrigas Amado, parodydama jog kvestionuoti normas ir kurti naujus standartus toli gražu nebėra tik vyrų reikalas. Be to, jos muzika tai tarsi smūgis kūju per galvą žmonėms, kurių galvose vis dar gajos mintys apie gležnas, trapias ir romias moteris scenoje.
Kita „Vilnius Jazz“ viešnia – Niujorko scenos karūnos brangakmenis L.Benjamin. Tai kiek kitos operos muzikantė. Skirtingai nuo free jazz ir improvizacinės muzikos baruose kuriančios M.Rasmussen, L.Benjamin atstovauja mainstream sceną (taip, taip, pasirodo „Vilnius Jazz“ scenoje gali skambėti ne tik avangardas).
Dėdės ir tetos, analizuojantys L. Benjamin kūrybą, ją neretai gretina su Cannonball Adderley ar Maceo Parkeriu dėl jos polinkio į souliškai fankišką skambesį. Tačiau ji toli gražu nebando tik imituoti senųjų klasikų. Lakecia laikosi pagarbaus santykio su tradicija, tačiau taip pat jos nelaiko nepajudinama šventove. L.Benjamin nebijo žengti į moderniąją džiazo pusę, kurioje tradicinės džiazo formos, be jau minėtų soulo ir fanko, dera su r&b, hip-hop ar elektroninės muzikos detalėmis. Be to, jos stiliui daug įtakos turėjo Lotynų Amerikos ritmai, tokie kaip salsa ir merengė.
Šįmet pasirodęs L.Benjamin albumas „Phoenix“ muzikos mylėtojų ir profesionalių muzikos kritikų gretose vis dažniau linksniuojamas tarp metų geriausiųjų. Būtina paminėti, jog šis albumas gimė po nelengvų sukrėtimų. 2021 m. Lakecia pateko į autoįvykį, kurio metų patyrė stiprias žandikaulio traumas. Daugelis manė, jog saksofonininkės karjerai galas, bet štai L.Benjamin pakilo lyg Feniksas iš pelenų, užsiėmė vietą džiazo elite, o jos nuotraukos papuošė prestižinių „Down beat“ ir „Jazzwise“ žurnalų viršelius.
L.Benjamin talentą bei išskirtinumą labai gerai iliustruoja ne tik jos pačios darbai, bet ir tai su kuo ši saksofonininkė yra dirbusi ar dirba. Stevies‘as Wonderis, Alicia Keys, Missy Elliot, Jame‘as Blood‘as Ulmeris, „The Roots“ ar net „U2“ – būtent su tokiais A lygos atstovais scenoje ir įrašų studijose dirba į „Vilniujs Jazz“ atvykstanti viešnia iš Niujorko.
„Vilnius Jazz“ šįmet suteiks puikią progą įsitikinti M.Rasmussen ir L.Benjamin gebėjimais. Jei iki šiol dar buvo manančių, kad džiazas ir saksofonas yra vyrų užsiėmimas tai po šių metų „Vilnius Jazz“ festivalio taip galvojančių gretos turėtų sumažėti iki apvalaus nulio. Mette ir Lakecia jums parodys, kad saksofono skambesio madas laisvajame ir maisntream džiaze diktuoja moterys!
