– Pirmiausia norėčiau pakalbėti apie „Tallinn Music Week“, vykusią balandžio 4-6 dienomis. Kokia tai buvo patirtis?
– Dabar, kai jau nusistovėjo tam tikras suvokimas, kas ten įvyko, tai sakyčiau, kad ta patirtis yra truputį ambivalentiška. Viena vertus, buvo tikrai labai geras koncertas. Organizatoriai labai gerai pasiruošę, geras įgarsinimas, viskas korektiškai, tiksliai, laiku.
Mes netgi šiek tiek išsigandom, kai, likus dviem minutėms iki pasirodymo, vienas iš darbuotojų priėjo ir paklausė: „Kas skaičiuos laiką?“ Aš sakau: „Kaip suprast, kas skaičiuos laiką?“ Jis sako: „Lygiai po trisdešimt minučių jūs turit baigt.“
Bet tai mums iš tiesų pravertė, nes stengėmės labai koncentruotai ir agresyviai groti, jau vien tam, kad tiesiog fiziškai suspėtume viską išgroti. Ir išėjo toks, sakyčiau, aštrus koncertas. Ir po to priėjo ganėtinai daug žmonių iš publikos, kurie pasakė, kad buvo tikrai gerai ir kad jiems labai patiko.
Tarp kitko, dėl to ganėtinai nustebau, nes prieš tai šnekėjau su Ramūnu Zilniu ir sakiau, kad mane išgąsdino tai, kad žmonių labai daug, bet jie nejuda, nešoka, atrodo, kad jiems nelabai rūpi. Tai Ramūnas sakė nesijaudinti, nes estai taip visada daro: paklauso, paploja, bet nerodo emocijų.
Ir tada kažkaip išėjo, kad per mūsų koncertą ėmė šokti pirmos eilės, ir mane tai labai nustebino, nes net ir Vilniuj taip būna nedažnai. Aišku, Vilniuj yra kiti dalykai. Savas kaimas, kitokia įtampa.
 |
| „Without Letters“ |
– Sakoma, kad jūs buvote vieninteliai Talino muzikos savaitėje dalyvavę Lietuvos atlikėjai, kurie sulaukė vien teigiamų atsiliepimų, jokios kritikos.
– Dėl tos kritikos, tai, kadangi mes atvažiavom paskutinę dieną ir nebuvom pasidarę jokio didesnio piaro, nežinau, ar ten labai daug buvo tų vadinamųjų delegatų. Keli prie mūsų buvo priėję ir yra tam tikrų pasiūlymų, bet tai dar nieko nereiškia.
Taip kad negaliu sakyti, kad kritikos mūsų atžvilgiu nebuvimas yra labai geras dalykas. Paprasčiausiai buvo mažesnis susidomėjimas negu, pavyzdžiui, „Kurak“, kurie labiau stengėsi įvairiais būdais save parodyti ir sukviesti kuo daugiau žmonių į savo koncertus.
Mūsų atveju kritikos iš tikrųjų nebuvo, bet gal taip nutiko tiesiog todėl, kad buvo mažiau žmonių, kurie tą kritiką galėjo išsakyti.
– Bet apskritai džiaugiatės, kad dalyvavote tokiame renginyje?
– Be abejo, labai džiaugiamės, kad galėjome ten dalyvauti ir labai pozityviai nuteikė tai, kad vieną geriausių koncertų turėjome svečioje šalyje. Nes vietinei publikai koncertas gali nepatikti dėl įvairių priežasčių, o jeigu patinki arba nepatinki kitoje šalyje, tai jau reiškia kažką kita.
Dėl to, kad ten niekas neturi išankstinių nuostatų ir jeigu jiems patinka, reiškias, patinka būtent tai, ką jie čia ir dabar girdi. Taip kad nuotaikos pozityvios. Labai gerai užsikrovėm prieš vasarą.
Apskritai, lyginant su Vilniaus muzikos savaite, kuri dar labai šviežia, Taline viskas vyko žymiai profesionaliau. Viskas paruošta, kad į pirmą planą išeitų muzika ir kad būtų kontaktas tarp atlikėjų ir delegatų.
– O ar atradote sau kokių nors ligi šiol nežinotų atlikėjų?
– Na, nėra taip, kad atradau kažką, ko norėčiau šiuo metu klausytis, bet bendras lygis tikrai paliko įspūdį. Dauguma tų grupių taiko į tam tikrą indie rinką, kuri gal yra ne visai tai, kur taikome mes...
 |
| „Without Letters“ |
– O kur jūs taikote?
– Tai čia ir yra klausimas, nes nesu tikras, ar tai, kur mes taikome, išvis egzistuoja. Nei indie muzika, nei elektroninė muzika, nei eksperimentinė, kaip kažkas galbūt norėtų pateikti, nors tai būtų nevisai teisinga... Tai tiesiog bandymas susirasti kažkokią nišą, kuri dar nėra komercializuota.
Vis tiek indie – ten ieškoma gerų vokalistų, stilingai atrodančių vaikinų ir vadinamųjų catchy riffų. Taline pasirodžiusios grupės sėkmingai tai išpildo. Bet mes užsukom ir į porą erdvių, kur grojo keistesni, konceptualesni atlikėjai, ir jie vis tiek sutraukė nemažai klausytojų.
Pavyzdžiui, vienas vaikinas, apsirengęs kažkokio kapitono uniforma, žemu balsu pusiau deklamavo kažkokius tekstus, o fone grojo toks lo-fi cheesy elektroninis popsas. Ir kartais „ant viršaus“ dar užgrodavo saksas.
Labai keistas derinys. Ir tai vyko vienoj didžiausių scenų, ir buvo pilna žmonių. Paskaitęs tos grupės aprašymą, įsitikinau, kad tai nebuvo šiaip briedas, bet normalus, kone meninis performansas. Abejoju, ar Lietuvoje panašiam projektui būtų suteikta tokio dydžio scena.
– Kalbant apie pačius „Without Letters“, kas paskatino jūsų perėjimą nuo indie prie labiau elektroninio skambesio?
– Tai įvyko ganėtinai organiškai. Tiek Algirdas, mūsų buvęs vokalistas, tiek mes kažkuriuo momentu supratome, kad dirbti kartu nebeišeina. Vis tiek mes dažniausiai iš pradžių sukurdavom instrumentalą ir tik paskui būdavo mėginama dirbtinai įlieti į dainą vokalą.
Tai labai jaučiasi senuose gabaluose, net ir „Awake/Asleep“, kur vokalas pasirodo tik kažkur po minutės instrumentalo. Iškart matyti, kad gabalas buvo darytas ne pagal jį. Taip kad su Algirdu išsiskyrėm abipusiu susitarimu.
Jau ruošdamiesi koncertams NDG ir „Sattoj“ ėmėm bendradarbiauti su Miša, jis įnešdavo į mūsų muziką tam tikrų elektroninių prieskonių. Ir paskui pagalvojom, kad gal būtų visai įdomu jį integruoti labiau.
 |
| „Without Letters“ |
Tuo metu jau patys nebeklausėm indie, jau buvom „nuplaukę“ visai kitur ir būtų keista groti tai, ko neklausom ir kas mums patiems nebėra įdomu. Taip pat kaip tik tada ėmė labai ryškėti visa lietuvių elektronikos scena, klubuose girdėdavai elektroniką, o ne indie roką. (O jeigu ir girdėdavai indie roką, tai jis jau buvo morališkai pasenęs.)
Na, ir natūraliai išėjo, kad tokią muziką groti pasidarė žymiai įdomiau. Be to, mes sąmoningai nusprendėm, kad nenorim turėti vokalisto, kad būtų žymiai įdomiau apsieiti be jo.
Ko gero, mes dar visiškai neatradom tobulos formulės, kaip be to vokalo apsieiti. Ypač gyvai. Turiu omeny, kaip perduoti energiją koncertų metu.
Iš esmės mes norim derinti gitarinės – psichodelinės ir postrokinės – muzikos elementus su elektronine šokių muzika. Jeigu pavyksta gerai tai padaryti, man atrodo, vokalisto nereikia, nes šios muzikos rūšys puikiai save be jo išpildo.
– O koks jūsų požiūris į santykį su publika?
– Santykis su klausytojais mums, žinoma, svarbus, bet dar reikia įgyti patirties, kad koncertų metu nebūtume per daug savireflektyvūs ir atsipalaiduotume, nes tada tas santykis savaime atsiranda.
Bet kartu tam, kad atsipalaiduotume, neturime spausti savęs, neturime užsidaryti tuose bendravimo su publika koduose, kai vartojami tam tikri iš anksto nustatyti ženklai, kurie turėtų sukelti tam tikrą publikos reakciją, ir t. t. Toks santykis manęs irgi nedomina.
Bet kad apskritai turi būti santykis su publika, tai faktas. Tikrai norėčiau tai pasiekti. Taline toks santykis buvo.
– Artėja antrasis „Norden Wave“ koncertų ciklo renginys, kuriame jūs dalinsitės scena su lietuviais „Kurak“ ir norvegais „Casiokids“. Kaip dėl to jaučiatės?
– Man labai džiugu, kad apskritai toks renginys egzistuoja. Buvau pirmajame koncerte ir tai buvo turbūt vienas pirmųjų kartų, kai man „Lofte“ buvo įdomu. Nes dažniausiai ten būna labai daug žmonių, bet atrodo, kad jie nelabai supranta, ko atėjo.
„Norden Wave“ koncerto metu, kaip man pasirodė, publika buvo pakankamai suinteresuota pačia muzika ir tvyrojo labai gera atmosfera. Nebuvo nereikalingo hype‘o neaišku kam.
Taip kad džiugu, kad mes grosime jau antrame šio ciklo koncerte, kaip viena iš grupių, kurios reprezentuoja renginio idėją.
 |
| „Without Letters“ |
Bus įdomu groti su „Casiokids“, pažiūrėsime, kaip jie skamba gyvai. Aš jų klausydavau anksčiau, prieš kokius trejus metus. Kaip ir kokie „Foals“, jie buvo viena tų mane dominusių grupių, kurios jungė indie roką su šokių muzika, nors dar, sakyčiau, pakankamai tradiciškai, įprastai.
Taip kad bus tikrai labai malonu dabar atsidurti vienoje scenoje su jais.
