Taigi, turas baigėsi rugsėjo 5-ąją, albumas pasirodo internetuose – spalio 2 d. ir vėl prasideda naujas pristatymų maršrutas. Tik šįkart po didžiuosius miestus, kuriuose, tikėtina, anas provincinis „puodų pardavinėjimas neparodant puodo“ nebūtų taip sklandžiai praėjęs.
Bet grįžtam prie naujojo AM albumo, kurį sukau ir darbe, ir mašinoje, ir namie, tai, sakykime, jei jau jis jaukintųsi, būtų ir prisijaukinęs. Deja, ketverių metų pertrauka AM žymiai nepagelbėjo. Kai greta pasidedu bet ką iš Foje, sunkiai įtikiu, jog tekstus kūrė vienas ir tas pats žmogus. Čia iškyla mano pačiausia eilutė „kuprinė už mano pečių, dievas viduje“ ir aš negaliu joms prilyginti viso dešimties kūrinėlių albumo. Liūdna.
Yra kas suskaičiavo jau ir naujojo AM albumo dainų žodžių pasikartojimus ir negaliu nesutikti, jog tie patys „dangus“, sapnas“, „pabudau“ rodo, jog visgi AM nepabudo iš kūrybinės krizės. Ilgai galvojau, ir kas gi iš tikro naujuose AM tekstuose yra taip blogai. Gi ir anksčiau buvo „dangaus“ ir „sapnų“, iš kurių pabundama. Tačiau anksčiau tekstai su tomis pačiomis raiškos priemonėmis turėjo kažkokį prasmingą apčiuopiamumą, pagal juos galėjau įsivaizduoti gyvenimiškas situacijas, galėjau pritaikyti vidinei būsenai, aplinkai, pagaliau tuos tekstus buvo galima be nušvilpimo groti gitara prie laužo. Ištisos eilutės buvo nugulusios smegenyse ir visos jos buvo tiesa. Jos padėdavo ištverti, leisdavo išsilaisvinti, būti savimi, liūdėti, mylėti ir taip toliau. Jos buvo tikros, išgyventos, o kur dar meilės skiepijimas muzikai, stabdančiai laiką, bendrų taškų radimas… Nepakaktų storos knygos aprašyti akimirkas, kurios buvo išgyventos kartu su AM tekstais. Deja, ta knyga nebepildoma kažkur nuo albumo „Beribiam danguje“.
Kita nusivažiavimo priežastis – AM virto minkšto romantinio popso muzikantu. Tiek Foje, tiek pirmieji du AM soliniai albumai nešė labiau į tamsią lietuvišką alternatyvą, o tai, ką girdime dabar, yra paprastutis poprokelis, kuriam jau vien todėl pretenduoti į ilgam išliekančią muziką nėra šansų.
Net atmetus tai, jog Andriaus vokalinės partijos tapo paprastos, tingios, kupinos nuovargio (gi niekad kitokios ir nebuvo, išskyrus „Laužo šviesą“), ir su tokiu dainavimu galima nebūti banaliai nuobodžiu, tokiu nuspėjamu ir paprastu, prastu, prastu.
Ok, „Degančios akys“ visgi nėra toks niekalas, kaip „Elektroninis dievas“. Naujasis albumas turi fantastišką muzikinį potencialą būti geru poproko albumu (reikia, matyt, dėkoti Prūsaičiui), bet žodžiai žodžiai. Jei dar „Raudonas ruduo“ ir „Ar prisimeni mane“ (vaje, vaje, jau vien dainų pavadinimai ką sako) susiklauso dėl užvedančių, pakilių aranžuočių, tai toliau darosi labai neskanu ir skaudu klausyti. Girdime „orą“ – „norą“, „šypsena mano tau skirta“, „kelias pas tave“, „tu esi mano“… – žiauru. Taip iki koktumo nudainuotos frazės. Vargu bau, ar Romas Dambrauskas tokias benaudoja. „Išganymas“ – tai visiškas anekdotas (Po mirties man žada išganymą, bet vis tiek aš taip myliu gyvenimą). Viešpats mato, už tokius žodžius išganymo tikrai nebus, klaupkis, muš į krūtinę, bet nebus.
Ždžiu, Andriau, laikas tau įrašyti koverių albumą. Arba paleisti į viešumą tas viename interviu minėtas elektroninės muzikos idėjas.
