Tai nedaug kuo nusileido, o kartais ir net kiek viršijo pagrindinio kolektyvo tuomet leistą muziką.
Dabar ši grupė, kurią sudaro ryškūs muzikantai, pavyzdžiui, nenuilstantis „Red Hot Chili Peppers“ bosas Flea ar su R.E.M ilgą laiką dirbęs perkusininkas, pirmą kartą susirinko į studiją kurti muziką drauge. Pagal tai, kaip jiems sekėsi gyvai, lūkesčiai ir reikalavimai albumui – kuo didžiausi. Čia juk Tomas Yorkas, turbūt ryškiausia šiandieninė roko, kuris jau seniai išsiveržė iš savo gitarinių rėmų plačiai plačiai, figūra.
Apmaudu, tačiau suvartojus įrašą ir taip, ir kitaip, dažniausiai tenka nusivilti. Būtina pažymėti, jog tai absoliučiai ausinių muzika, niekaip neprilimpanti prie bet kokių platesnių erdvių, pradedant automobiliu, o ką jau kalbėti apie talpesnius kambarius ar sales. Nusitaikius tinkamą įrangą, galima pradėti. Pradžia suteikia vilties – tiek „Before You Very Eyes…“, tiek „Ingenue“ ar „Default“ – tikriausiai patraukliausi albumo epizodai. Juo giliau į mišką, juo daugiau malkų, sako latvių liaudies patarlė. Deja, tai vargiai galima pritaikyti „AMOK“.
Jau senokai tarp „Radiohead“ ir viso ko, susijusio su Tomu Yorku, gerbėjų virė diskusija, savotiškai padalinusi juos į dvi stovyklas: melodija versus tekstūra. Kas geriau? Visi senesniųjų, labiau rokiškų „Radiohead“ gerbėjai sakys – melodija, be jokios abejonės. Ar gali būti kas geriau už „Karma Police“, „How to Disappear Completely“ ar „Let Down“? Sunku patikėti. Tekstūros šalininkai teigs, jog natūrali muzikinė progresija yra nesustabdoma, jokiais būdais negali būti ribojama ar kvestionuojama – Yorkas ir ko juda sau žinomomis linkmėmis ir mes neturime teisės jais abejoti. Belieka džiaugtis užgimusia dubstepo, primenančio Flying Lotus, Burial, Four Tet ritmus ir minimalistinio roko geneze. „Lotus Flower“, „15 Step” ar „The Gloaming‘. Tai yra dabartis, o gitaras ir aiškias melodijas palikime devyniasdešimtiesiems.
Nežadu užimti kokios nors pozicijos šioje diskusijoje, nors ir tikiu, jog geriausi „Radiohead“ laikai buvo pasirodžius genialiems Kid A/Amnesiac įrašams naujo tūkstantmečio pradžioje. Akivaizdu, jog su „AMOK“ Tomas Yorkas juda dar giliau tekstūros ir ritmikos link ir dar mažiau kreipia dėmesį į menkiausias melodines temas. Jei netyčia kažkokia užuomazga, tarsi pirmas prasikalantis žalumas iš po pavasarinio sniego ir užgimsta, ji tuoj pat numalšinama nepaliaujama akordų ir ritmikos kaita, o kol tu sugebi tai kažkaip suvirškinti ir sureaguoti, šie jau būna pasikeitę dar penkis kartus.
Šito nemielo chaosiuko taip ir nesugebėdamas priimti, pamaniau – galbūt ir vėlyvieji „Radiohead“ buvo tokie, o aš tiesiog iš jaunatviško optimizmo ir nuolatinės kiek nekritiškos meilės šiam kolektyvui tai kažkokiu būdu pražiopsojau. Štai, pirmieji „Kings of the Limbs“ atidarančiojo „Bloom“ garsai, lyg ir panaši šuoliuojanti ritmika, nepailstanti dinamika, klibanti sistema. Tačiau – ne: nei vieno šalutinio ar nereikalingo garso, nei vieno atsitiktinio prisilietimo, kurio prasmės ar paskirties negalėtum suprasti. Viskas tobulai išbaigta. Sofistikuota, bet vis vien be galo profesionalu ir subalansuota. Gali nepatikti kūrybinė kryptis, tačiau įdirbis ir grupės susigrojimas – neabejotini.
Su Atoms For Peace, deja, viskas kitaip. Nors ant popieriaus kolektyvas ir atrodo stiprus – tai nesugula įraše, nors tu ką. Šis tiesiog nedovanotinai perprodiusuotas – dėl to praradęs bet kokį veidą ir formą. Net Burial ar Flying Lotus dubstepas rodosi aiškesnis ir nuoseklesnis. Nors garsų ir be galo daug, albumas sudaro netvarkingo ir neišdirbto produkto įvaizdį – daugelis kūrinių turi daug potencialo, tačiau jiems stokoja vienos linijos, vieno motyvo, ant kurio lipdoma visa kita. Tiesiog gauni neapdorotą, per greitą, stokojančią bet kokios kohezijos, sukibimo ir vientisumo ritmikos dozę ir nežinai ką su ja daryti.
Nors „AMOK“ niekaip nepanašus į grupes, apie kurią kalbėjau darbą – visai tokį patį galėtų suprogramuoti ir vienas Tomas, yra ir išimtis – tai pastebimas ir puikus Flea indėlis. Ten, kur jo bosų prisilietimai išeina į pirmą planą, pasidaro įdomu. Tarkime einamoji „Stuck Together Pieces“ linija. Apmaudu, jog tai nutinka retai.
Kitas, ir gana netikėtas pastebėjimas – tai Yorko vokalas. Nebūdingai sau, jis čia kaip niekad pilkšvas ir vangus. Nors jo balsas ir garsėja plačiomis, rodos keturių oktavų galimybėmis, „AMOK“ neišgirsite nieko panašaus – dažniausiai maniera ir tonas yra beveik nejudantis, firminių Radiohead moduliacijų taip pat nėra, tad išeina ganėtinai nuspėjamas ir vienpusiškas dainavimas, taip ir neišsijudinant pereinantis iš vieno kūrinio į kitą.
Apibendrinant, „AMOK“ – nusivylimas. Vien dėl to, jog neabejotinai nunešus jį į festivalines arenas, tai skambės nuostabiai, kadangi neišvengiamai teks koncentruotis prie aiškesnių motyvų. Tikriausiai visai taip pat kaip „The Eraser“ penketu metų anksčiau. Dėl to, jog galimybės yra kuo didžiausios, o realizavimas – skubotas, paviršutiniškas ir neatidirbtas. Dėl to, kad Tomas Yorkas sau leidžia pasauliui skleisti ne aukščiausios klasės garsus. Dėl to, jog neatranda balanso tarp kompiuterinio programavimo ir visų kitų skambesio aspektų. Nelinkiu jam kada nors išleisti instrumentinės elektronikos albumą, nes tai atrodo talento ir gebėjimų švaistymas. Atoms for Peace „AMOK“ – kažkur pakeliui link ten.
Vertinimas: 6.6
